Visas naujienas apie poros kelionę rasite čia.
Sidnėjų mes turėjome pasiekti kovo 18 d. ryte, t. y. po trijų su puse parų išplaukus iš Oklendo. Plaukdami Tasmanijos jūra, rengėmės dviejų dienų ir vienos nakties viešnagei Sidnėjuje, kai staiga antros plaukimo paros naktį kapitonas pranešė, kad laive turime sunkų ligonį. Dėl blogų oro sąlygų ir dėl didelių atstumų iki krantų malūnsparnis ligonio evakuacijai negalėjo būti panaudotas. Todėl kapitonas informavo, kad, siekdamas ligonį kuo greičiau pristatyti į ligoninę (keleivių sveikata ir saugumas – pirmiausia), jis priėmė sprendimą padidinti laivo greitį iki maksimalaus galimo (iki 40 km/val.) ir Sidnėjų pasiekti keliomis valandomis anksčiau, negu buvo numatyta.
Taip ir buvo – į Sidnėjų atplaukėme vidurnaktį, t. y. numatytos dienos išvakarėse. Mūsų bendrakeleiviai lietuviai, kurių kajutė su balkonu yra švartavimosi prie krantinės pusėje, pasakojo, kad matė, kaip į tris greitąsias buvo išnešti net trys ligoniai. Po to laive buvo kalbama, kad du iš jų po dviejų dienų stovėjimo Sidnėjuje buvo sugrąžinti į laivą, o vienas... ne.
Nei ligų, nei mirties atvejais stebėtis nereikėtų
Taip pat buvo kalbama, kad per tuos beveik tris plaukimo aplink pasaulį mėnesius laive jau yra ir daugiau mirusių. Laivo tarnautojai kategoriškai tokius gandus neigia.
Jie tik patvirtino, kad per tuos kelis mėnesius nemažai keleivių-ligonių būdavo paliekami uostų ligoninėse, o po to, pasveikę, kituose uostuose vėl prisijungdavo prie keliaujančių aplink pasaulį. Šiaip tai nei sunkesnių ligų, nei mirties atvejais tokioje kelionėje stebėtis nederėtų. Juk laivu kelis mėnesius plaukia virš 3 tūkstančių žmonių, galima sakyti, nedidelis Lietuvos miestelis. Toks, kaip Vievis, Rietavas ar panašus. O kiek sunkių ligos ar mirties atvejų per tiek laiko atsitinka tokiame miestelyje? Tikrai – ne vienas ir ne du.. O jeigu dar prisimintumėme, kokio amžiaus kontingentas plaukia laivu...
Be to, žmonių koncentracija laive – žymiai didesnė. Tą mes gerai pamatėme ir pajutome, kai pirmąjį ir antrąjį plaukimo mėnesius dauguma keleivių sirgo viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Tikriausiai netrūko ir virškinamojo trakto sutrikimų.
Apie tai galima spręsti iš laivo personalo perspėjimų kai kuriuose uostuose nevalgyti vietinio maisto ir negerti vietinio vandens. Nors „Magnificoje“ imamasi gana griežtos sanitarinės politikos – visur prie laivo įlipimo ir prie restoranų ir bufetų stovi rankų dezinfekavimo įrenginiai. Beje, San Fransiske „Magnificą“ tikrinusi griežtoji JAV sanitarinė tarnyba ir davė labai gerą sanitarinės būklės laive įvertinimą. Bet, net ir esant griežtai priežiūrai ir režimui, pasitaiko visko...
Kelyje – uraganas
Taigi, Sidnėjų pasiekėme anksčiau ir, kaip numatyta, dvi dienas pasisvečiavę, patraukėme į Melburną. Bet ir vėl – naujiena. Kovo 20 d., plaukiant į Melburną (viena para plaukimo nuo Sidnėjaus), vidurnaktį mus visus per garsiakalbius prikėlė kapitonas ir pranešė, kad gavo Australijos meteorologijos tarnybos perspėjimą: mūsų būsimame kelyje iš Melburno į Frimantlą Didžiojoje Australijos įlankoje kovo 23-24 d. prognozuojamas uraganas. Todėl kapitonas dabar vėl priverstas visu greičiu plaukti į Melburną, o tam, kad suspėtų pabėgti nuo audros, iš Melburno turės išplaukti viena diena anksčiau, t. y. tos pačios kovo 21 d. dienos vakare.
Tačiau net ir ėmusis tokių priemonių, mes pakeliui į Frimantlą turėtume „užkabinti“ uragano šoną ir tikėtis bangų iki 6 m aukščio. Jeigu plauktume pagal grafiką, tai patektume į dar didesnes (10-12 m) bangas, kurios jau būtų pavojingos net ir mūsų didžiulei „Magnifikai“. O vėjo greitis gali siekti net 180 km/val.
Taigi, visi dviejų dienų buvimo Melburne planai turėjo būti perplanuoti į sutrumpintą vienos dienos vizitą mieste. Ką mes visi ir padarėme. Dalis ekskursijų ir renginių buvo atšaukti. Kadangi įskaitytos į kelionės paketą ekskursijos Melburne nebuvo, dauguma keleivių pasirinko pasivaikščiojimą po miestą.
Paskubomis apžiūrėję Melburną, staigiai „susivyniojome meškeres“ ir maksimaliu greičiu, bėgdami nuo uragano, per Didžiąją Australijos įlanką plaukėme į vakarus, t. y link Frimantlo. O uraganas prie Australijos pietų artėjo iš pietvakarių. Padėtis atrodė rimtesnė, kai sužinojome, kad tuo pačiu metu, kai mes bėgome nuo šio uragano, šiaurinę Australiją stipriai nuniokojo du tropiniai ciklonai „Trevoras“ ir „Veronika“.
Pirmas dvi plaukimo Didžiąja Australijos įlanka dienas jokių rimtesnių uragano požymių nepastebėjome. Vėjo greitis vienu metu buvo pakilęs iki 60-70 km/val., bet bangų aukštis buvo tik 2-3 m. Nors retkarčiais ir pasirodydavo saulė, gerokai atšalo: oro temperatūra – tik 16-17 laipsnių. Matyt uraganas atnešė šaltą orą nuo Antarktidos. Tačiau patikslintos prognozės rodė ir kapitonas sakė, kad greitai turėtų pakilti vėjas, ir naktį bei paskutinę plaukimo dieną turėtume jausti 6-7 m aukščio bangas, t. y. prieš pasukdami į šiaurę, t. y. už Australijos pietvakarinio kampo“, mes vis tiek užgriebsime patį uragano pakraštį.
Vieną plaukimo dieną iš baseinų net buvo išleistas vanduo.
Maksimalus bangavimas ir supimas buvo paskutinę, trečiąją plaukimo iš Melburno į Frimantlą dieną. Kad sumažintų bangų poveikį, „Magnifica“ turėjo išskleisti stabilizatorius, dėl ko šiek tiek krito laivo greitis. Tačiau supimas buvo visai pakenčiamas (bent mums), ir laivo gyvenimas beveik nepasikeitė. „Magnificos“ komanda silpnesniems dalino tabletes nuo supimo, laiptinėse matėsi specialios paskirties plastmasiniai maišeliai... Neveikė baseinai ir buvo atšaukti kai kurie renginiai. O paskutinę plaukimo dieną iš baseinų net buvo išleistas vanduo.
Kai kam tokia audra – maloni patirtis. Iš tiesų, sėdint penkto aukšto restorane, įdomu žiūrėti, kaip už lango tai pakyla, tai nusileidžia šešiametrės bangos. Arba, išėjus į atvirą denį septintame aukšte, pajusti uraganinį vėją ir sūrius pašiauštų bangų purslus... Paskutinę plaukimo į Frimantlą naktį, pasukus į šiaurę, bangavimas nurimo, ir visi pagaliau lengviau atsikvėpėme.
Na, o sėkmingai pasiekę Frimantlą mes visi supratome, kad kapitonas, pakeisdamas plaukimo grafiką, priėmė geriausią sprendimą. Ypač tai tapo akivaizdu įvykių prie Norvegijos krantų, kuriuos mes tomis dienomis taip pat atidžiai sekėme, fone. Kai mes su „Magnifica“ visu greičiu bėgome nuo uragano, „Viking Sky“ kruizinis laivas, atvirkščiai, pasuko audros link. Kuo tai baigėsi, girdėjome ir matėme visi... Gerai, dar, kad tai nevirto viena iš didesnių katastrofų kruizinių laivų istorijoje.
Pavojus – ir piratai
Taigi, keliaujame su nuotykiais. Tiesa, už dėl uragano „pavogtą“ dieną Melburne, gavome papildomą dieną Frimantle (Perte). Tokiu būdu mes vėl įsiliejome į numatytą plaukimo aplink pasaulį grafiką.
Bet ir vėl, berašant šias eilutes gavome rašytinį perspėjimą apie naują pavojų, kuris mūsų tyko plaukiant nuo Kolombo (Šri Lanka) iki Sueco kanalo. Remiantis perspėjimu, plaukiant šiais vandenimis esama realaus piratų užpuolimo pavojaus. Besidžiaugdami kelionės malonumais, mes visai buvo pamiršę, kad mūsų maršrutas „užkabina“ Somalio piratų „kontroliuojamus“ vandenis.
Laivo kapitonas informavo, kad šioje kelionės atkarpoje mes būsime saugomi Tarptautinių jūrų pajėgų. Tuo laikotarpiu laive taip pat bus dislokuotas specialus personalas, pasiruošęs veikti pavojaus atveju. Mes buvome informuoti apie tris pavojaus signalus (kodus) ir jų reikšmes: a) mėlynąjį – pastebėti įtartini laivai, b) oranžinį – keleiviai evakuojami iš atvirų denių ir c) raudonąjį – kritiška padėtis ir būtina elgtis pagal nurodymus
Taigi, kaip nuolatos teigia MSC: „keleivių saugumas – pirmasis mūsų prioritetas“.
