Kodėl Taivanas?
Po karantino išpopuliarėjęs darbas nuotoliu suteikė galimybę persikelti į Taivaną ir išbandyti gyvenimą pažangioje Azijos valstybėje. Čia gyvenimo kaštai mažesni nei vakarų Europoje ar Amerikoje, o gyvenimo sąlygos geros ir be to – sveikatos sistema moderni.
Savo vaikus leidžiame į amerikiečių mokyklą, kur jie gali susikalbėti angliškai, bet kartu pramoks ir kinų kalbos. Dažniausiai čia tarptautines mokyklas renkasi šeimos, kuriose vienas iš tėvų yra iš vakarų pasaulio arba abu tėvai – iš skirtingų Kinijos regionų, kurios kalba skirtingomis kinų kalbomis (mandarinų arba kantoniečių).
Pavyzdžiui, nors Honkongas, kaip ir Taivanas – Kinija, šių salų gyventojai negali laisvai susikalbėti, nes Honkongo gyventojai kalba kantoniečių kalba, o Taivano gyventojai – mandarinų. Bet tuo pačiu Honkongo gyventojai gerai kalba anglų kalba, kuri ten yra viena iš dviejų oficialių kalbų. Todėl keista stebėti prie mokyklos besibūriuojančius tėvus, kurie iš pažiūros visi atrodo kaip kinai, bet kalbasi angliškai, nes negali suprasti vienas kito kinų kalbos.
Orai gali būti ekstremalūs
Laikas nuo gegužės iki lapkričio Taivane išskiriamas kaip taifūnų sezonas. Iš pietrytinės Azijos atidundantys ciklonai gali atnešti siprius vėjus ir ekstremalų lietų.
Kai tik atvykome, mus pasitiko taifūnas Khanun. Vėliau sužinojome, kad kitą dieną po mūsų atskridimo net 46 tarptautiniai skrydžiai buvo atšaukti dėl siaučiančios stichijos, tai tik pasidžiaugėme, kad spėjome laiku atskristi ir nutūpti. Kitą dieną čia buvo paskelbtos „taifūno atostogos“, kai neveikė visos viešos įstaigos ir mokyklos.
Čia buvo paskelbtos „taifūno atostogos“, kai neveikė visos viešos įstaigos ir mokyklos.
Sostinės taifūnas smarkiai neužkabino, naktį tik elektra buvo dingusi, dėl ko atitirpo kambaryje buvęs šaldytuvas. Taip pat naktį klausėmės stipraus vėjo daužymosi į langus, nors šiaip jautėmės visai saugiai. Tačiau kitose Taivano dalyse taifūnas griovė stogus, užpylė kelius, purvo nuošliaužos prie karštųjų šaltinių įkalino turistus.
Gyventojai į įspėjimus apie taifūno pavojų žiūri rimtai ir gatvėse buvo tuščia. Mes irgi apsipirkome bijodami, kad net privačios prekybos vietos gali užsidaryti. O po to dar truputį pustuščiu Taipėjumi pasidžiaugėme – mieste 2,6 mln gyventojų, bet tądien sutikome tik užsieniečius turistus.
Sužavėjo tvarka
Taivane labai švaru ir tvarkinga. Galbūt šian bei ten galima pamatyti kabančius laidus, bet gatvėse labai mažai šiukšlių. Išvystyta viešojo transporto sistema. Tarp miestų ir mieste galima važinėti traukiniu, metro, autobusu, tramvajumi. Metro bilieto kaina priklauso nuo to, kiek toli važiuoji, bet kainuoja nuo 40 euro centų iki 1 euro. Pigiau nei Vilniuje.
Prie metro kasų labai paslaugi ūgio liniuotė – jei esi jaunesnis nei 6 m. ir žemesnis nei 115 cm, bilieto pirkti nereikia. Todėl mažiausias mūsų vaikas metro keliauja nemokamai.
Prieš lipdami į vagoną visi gražiai sustoja į eilutes, pagal nupieštą eilės trafaretą. Vagonuose arčiausiai prie įėjimo esančios kėdės išskirtos jautrioms gyventojų grupėms – senjorams, neįgaliesiems, nėsčiosioms ir tėvams su mažais vaikais. Kadangi turiu tokį, kuriam dėl mažumo nė už bilietą nereikia mokėti, dažnai naudojuosi šia privilegija.
Metro negalima valgyti ir gerti. Nepriimtina peronuose sėdėti ant žemės ar garsiai kalbėtis. Apie tai įspėja ne tik ženklai ant sienų, bet ir nuolat per garsiakalbius kartojami pranešimai. Kažkodėl visad galvojame, kad įspėjimai skirti mums, nes mes keliaujame gana garsiai. O kartą užsimiršusi net atsigėriau – gal ir sutapimas, bet iškart virš galvos pasigirdo įspėjimas nevalgyti ir negerti.
Maisto kultūra
Prieš atvažiuodami iš vietinių ir Taivane jau gyvenančių lietuvių prisiklausėme pagyrimų Taivano maistui. Kol kas pritariame – maistas čia nebrangus, o skonis tikrai puikus. Daug ryžių, makaronų, daržovių, žuvies produktų, įvairių prieskonių, bet, kas mums ir mūsų vaikams svarbiausia – viskas neaštru. Juokaujame, kad kartais čia valgome kaip mėgstamame Vilniaus restorane „Kamikadzė“, tik ten toks ryžių dubenėlis su lašiša kainuoja 12 eurų, o čia, perskaičiavus kainas iš vietinių Taivano dolerių – vos 4 eurus.
Susidaro vaizdas, kad šioje pasaulio vietoje mažai kas gaminasi maistą namuose.
Kol kas susidaro vaizdas, kad šioje pasaulio vietoje mažai kas gaminasi maistą namuose. Gatvėje gausybė užkandinių, maisto kioskelių, atvirų prekystalių, kur ryte, pietų metu ar vakarais išsirikiuoja ilgos eilės. Galima pamatyti ir į darbą biuruose skubančių kostiumuotų vyrų, ir su vaikais motoroleriais atbirbusių mamų, ir gretimose statybose plušančių darbininkų, nešinų ryžių maišeliais ir maisto dėžutėmis.
Naktiniai maisto turgūs
Populiari ir nebrangi valgymo vieta vakarais – naktiniai maisto turgūs. Tokiame turguje lankėmės Gaosiongo mieste. Vietiniams žmonėms tai yra prekybos ir pramogų sostinė po atviru dangumi. Galima užkąsti čia mėgstamų arbatoje marinuotų kiaušinių, bandelių, dešrelių, įvairių gruzdintų vištų dalių (širdelių, sparnelių, net kojų), grybų suktinukų su šonine, vaisių ar vaisinių kokteilių, burbulinių arbatų, grūsto ledo desertų ir dar daug ko.
Mūsų vaikus tik kiek erzino kvapai, nes viskas čia vietoje ir ruošiama, kepama, šildoma, pjaustoma, maišoma, todėl nosį kutena patys įvairiausi aromatai. Dažnai sumišę su vyraujančiu šiose vietose – sojos padažo ir kiaušinių kvapu.
Parduodami produktai vadinami „xiaochi“, ką galima išversti kaip „mažus užkandžius“, nes jie pateikiami nedidelėmis porcijomis, kurias patogu kramsnoti tiesiog vaikštant ir žvalgantis po turgų.
Pavalgius toje pačioje vietoje galima apsipirkti, pašaudyti į balionus, išsiburti, net išbandyti vietinių masažistų paslaugas. Naktinė oazė visiems pavargusiems ir išalkusiems darbe ar naujų įspūdžių trokštantiems turistams.
Kulinarinis expo
Pasinaudojome galimybe įgyti ir išskirtinių patirčių. Viena tokių – kasmetinė kulinarinė paroda Taipėjaus mieste, šiemet pritraukusi per 100 tūkst. lankytojų.
Pirmiausiai simpatiškos darbuotojos mums įdavė mažų indukų su balto kremo konsistencijos turiniu. Ilgai nesupratome, ar produktą reikia valgyti, ar ant savęs tepti, bet, kadangi kvepėjo skaniai, aš išdrįsau paragauti. Migdolų želė! Tada praktiškai viena visos šeimos indukus ir suvalgiau. Suvalgiau, nes buvo skanu, o ne todėl, kad buvo gėda išmesti.
Ilgai nesupratome, ar produktą reikia valgyti, ar ant savęs tepti.
Iš karto po to mums pasiūlė vištienos sriubos. Aš neėmiau, nes ji atrodė labai riebiai, o mano vyras surizikavo. Nurijęs šaukštą iškart pasipurtė: „Čia sriuba su degtine...“, – piktinosi jis. Na, ne visai su degtine, tik su 20 laipsnių stiprumo ryžių vynu, padedančiu pašalinti žuvies kvapą ir sustiprinti skonį. Šis ryžių vynas skirtas maisto gamybai, bet, neturint alternatyvų, jį galima piltis į taurę ir gerti šalia maisto. Ypač jis rekomenduojamas šiltas.
Dar ragavome saldžių pyragėlių, aštrių ir sūrių traškučių, džiovintų vaisių, džiovintos mėsos ir dar vieno sultinio. Šį kartą virto su arbata, ir, kaip pasakojo siūlytojas, labia sveiko. Manęs, net sužinojus apie sultinio vitaminus bei pažiūrėjus nuotraukas kaip pačios Vyriausybės nariai tą sultinį geria, skonis nesužavėjo.
Taivanas – puiki vieta kulinariniam turizmui. Maistas negąsdina nei kainomis, nei skonio neįprastumu. Vienintelė problema ča – tropinis oras, kuris kol kas labai karštas ir daug malonumų kasdienybėje nesuteikia. Todėl gatvėje pasigriebiame sušių ir vėl slepiamės tamsiuose ir vėsiuose namuose. Veikia kondicionieriai, o mes laukiame vakaro. Čia sutemsta gana anksti ir tada vėl būna laikas ieškoti pramogų ir skanaus maisto.
Laukite tęsinio...
