Ilgus atstumus japonai įveikia greitais kaip kulkos traukiniais
Japonijoje keliauti traukiniais labai patogu, nes visas salos plotas užklotas tankiu bėgių tinklu. Traukiniai skirstomi į kelias kategorijas. Vieni stoja visose stotelėse, kiti – tik kai kuriose, todėl kelionės tikslą pasiekia greičiau. Patys greičiausi traukiniai vadinami „Shinkansen“ („Naujoji pagrindinė linija“). Angliškai jie dar žinomi kaip kulkiniai traukiniai (bullet train).
Greitųjų traukinių bėgiai buvo pradėti tiesti prieš penkis dešimtmečius, norint sujungti tolimesnius šalies regionus su sostine Tokijumi. „Greitasis“ čia ne tik žodis pavadinime, reiškiantis, kad traukinys mažai kur stoja. Jie važiuoja taip greitai, kad kartais vagone užgula ausis. Kelionės metu traukiniai gali pasiekti net 240–320 km/h greitį.
Jie važiuoja taip greitai, kad kartais vagone užgula ausis.
Tolimiausias mūsų tokiu traukiniu įveiktas atstumas buvo iš Hirošimos į Osaką, kai per 1 valandą 20 minučių nuvažiavome virš 300 km. Aišku, už greitą kelionę ir mokėti reikia brangiai – už įvairaus ilgio 5 asmenų keliones mokėjome nuo 64 iki 183 eurų (už visus bilietus). Ir tik pasvajojome, kad, jei turėtume tokius traukinius, tai kas antrą dieną galėtume iš Vilniaus prie jūros lakstyti.
Traukiniuose kaip ir visur Japonijoje reikia laikytis taisyklių
Jau Taivane esame pripratinti, kad traukinio žmonės laukia susirikiavę į tvarkingas eilutes. Važiuodami traukiniu ar metro japonai dažniausiai skaito mangas (komiksų knygelės, arba, kad neskambėtų vaikiškai – grafines noveles, nes į tokias knygas būna įnikę ir suaugusieji), miega, žaidžia mobiliaisiais telefonais, juose žiūri tuos pačius komiksus. Svarbiausia – išjungti telefono garsą.
Kalbėtis telefonu traukiniuose draudžiama. Užtai galima valgyti ir gerti, svarbiausia tik netrukdyti aplinkiniams. Kartais atrodydavo, kad net kalbėtis tarpusavyje traukiniuose draudžiama, nes visi tylutėliai sėdėdavo panirę į knygas ar telefonus.
Stotyje prie peronų įeinama pro vartelius, kur į vartų reguliavimo aparatą reikia įdėti savo bilietą. Aparatas jį nuskaito ir grąžina kitoje vartelių pusėje. Šio bilieto svarbu nepamesti, nes jo dar prireiks išeinant iš stoties. Pasiekus kelionės tikslą, iš perono vėl išeinama pro vartus, įkišus į juos bilietėlį. Jei buvo sumokėta tik už vieną kelionę, vartai bilietėlio nebegrąžina.
Kelionėse neišvengėme klaidų
Kadangi pradžioje transporto sistema pasirodė tokia didelė ir sudėtinga, buvo sunku iškart sužiūrėti visas taisykles, išsirinkti traukinius ir automatuose už juos sumokėti tinkamas kainas.
Kartą traukinyje rezervavome ir sumokėjome už sėdimas vietas, bet vartai nenorėjo mūsų praleisti. Kaip po to paaiškino darbuotojas, reikėjo ne tik sumokėti už rezervuotas vietas, bet ir bilietus į traukinį nusipirkti.
Kažkokia keista logika – kam mums rezervuotos vietos, jei negalime važiuoti traukiniu?! Kitą kartą važiavome traukiniu ir didelėje stotyje su minia perlipome į metro. O, kai jau reikėjo išeiti iš stoties, susipratome, kad, anot dukros, važiavome kaip triušiai (t. y. be bilieto). Nes kažkur tarpe dar reikėjo atskirą metro bilietą nusipirkti.
Ne bėda, jei nepavykus išsiaiškinti taisyklių už kelionę nebuvo sumokėta reikiama kaina. Tada, išeinant pro vartus, galima sumokėti skirtumą ten stovinčiam darbuotojui. Prie visų peronų vartų yra geležinkelio darbuotojai, atsakantys į klausimus ar susirenkantys pinigus iš apsižioplinusių. O jei interesantų nėra, jie tiesiog stovi ir sako praeinantiems „Arigatou“, t. y. ačiū, kad keliavote Japonijos geležinkelių traukiniais.
„Coca-Cola“ irgi mato, kad Japoniją kamuoja demografinės problemos
Prisivažinėję traukiniais ištroškome. Ne bėda – čia gatvėse ir stotyse pilna gėrimų ir maisto automatų. Ieškodama informacijos radau, kad šių automatų taip daug ne tik dėl to, kad dirbdami japonai galėtų greitai pavalgyti ir užkąsti. Tiesiog šioje šalyje pradeda trūkti darbo jėgos, t. y. darbuotojų, kurie tuos gėrimus ar maistą pardavinėtų. Daugiau nei 10 proc. japonų yra virš 80 metų amžiaus.
Tuo pačiu naujų šalyje gimstančių piliečių vis mažėja. Sveikatos apsaugos ministerijos pateikta statistika rodo, kad 2022 m. šalyje gimė tik 799 728 naujagimiai. Per paskutinius 40 metų gimstančių vaikų sumažėjo maždaug dvigubai (1982 m. Japonijoje užregistruota daugiau nei 1,5 mln. naujagimių)
Mes irgi pastebėjome kaip garsios kompanijos reaguoja į tokį gyventojų skaičiaus mažėjimą. Pavyzdžiui, „Coca-Cola“ pradėjo gėrimus pilstyti į mažesnius buteliukus. Visame pasaulyje pažįstami 0,5 l ir 1 l buteliai dėl susitraukusių namų ūkių buvo pakeisti į 350 ml (skirti vienam gėrėjui) ir 700 ml butelį šeimai.
Parduotuvėse matyti ir kitos japonų problemos
Kiekviena net nedidelė prekyvietė turi „Maisto papildų“ skyrelį, kuriame parduodamos priemonės nuo nuovargio ar per didelio suvartoto alkoholio kiekio. Šioje šalyje alkoholis nelaikomas dideliu blogiu. Jis kaip tik padeda atsipalaiduoti ir užmegzti glaudesnius santykius su klientais ar verslo partneriais po darbo, todėl japonų noriai vartojamas.
Kai grįžusi į Taivaną vietiniams pasakojau apie tylius ir mandagius japonus, šie tik juokėsi – „Kai jie išgeria, visai nebūna tylūs“.
Parduotuvėse matytuose maisto papildų buteliukuose uždaryti skysčiai ar tabletės iš natūralių medžiagų, pvz., ženšenio, turintys padėti japonams susidoroti su persidirbimo ar pagirių problemomis. Didelė tokių priemonių pasiūla rodo, kad įveikti nuovargį ir stresą reikia dažnai net savaitgaliais ar vėlyvais vakarais iš darbo skubančiam japonui.
Laikoma, kad ilgos japonų darbo valandos yra nuoširdaus atsidavimo darbo vietai, o ne prasto laiko planavimo požymis. Taigi, vienas papildų buteliukas išgeriamas dėl geros savijautos iki pat vėlaus vakaro, kitas – kad po įtemptos dienos darbuotojas užmigtų (arba tam kartais naudojamas alkoholis), trečias – kad ryte galvos neskaudėtų ir vėl būtų galima kibti į darbus.
Japonai pailsi per valstybines šventes
Į Japoniją keliavome per amerikietiškoje vaikų mokykloje švenčiamos Padėkos dienos atostogas. Kadangi traukiniais stengdavomės nevažinėti piko laiku, pradžioje sėkmingai išvengėme minių. Tik atvykę net lagaminą stoties saugojimo spintelėje buvome pasidėję. Kaina nedidelė ir rankos visą dieną laisvos. Galvojome, kad japonai tokių švenčių nešvenčia, visi dirba, todėl turistinės vietos daug tuštesnės. Pasirodo, apsigavome.
Viskas apsivertė lapkričio 23 d., kai stotyse ir mieste žmonių buvo lyg sniego tą dieną Lietuvoje – apsčiai. Veltui ieškojome, kur stotyje palikti lagaminą. Vos koks nors žmogus prisiliesdavo prie seifo, lyg norėdamas atidaryti ir savo daiktus išsiimti, paskui jį iš karto laukiančių eilutė susirikiuodavo, planuojančių šiltą vietą seife užimti.
Labai nustebome dėl tokio žmonių pagausėjimo ir paklausėme viską žinančio „Google“, kas čia darosi? Pasirodo, japonai Padėkos dieną irgi švenčia, vadindami ją Darbo Padėkos diena.
Anksčiau tokiu laiku buvo švenčiama mitologizuota derliaus šventė, bet per amerikiečių okupaciją XX a. japonams buvo pasiūlyta (labiau įsakyta) paversti šventes pasaulietinėmis, todėl 1948 m. Japonijos vyriausybė priėmė naują nacionalinių švenčių įstatymą, pervadinusi šventę amerikietiškai, bet palikusi tą pačią datą.
Taigi tądien mieste bruzdėjo atsipalaiduoti norintys žmonės, todėl buvo galima trumpam pamiršti mitą, kad japonai tik labai daug dirba ir visai nesiilsi.
