Taivane tualetų galima rasti ne tik kiekvienoje metro stotyje, degalinėje, muziejuose, bibliotekose, prekybos centruose, bet net prie didesnių šventyklų. Jie visada nemokami, dažnai valomi ir švarūs, o vienintelis ten galintis ištikti nesklandumas – jei kabinoje nerasite tualetinio popieriaus. Bet ir tada, greičiausiai, kalti būsite patys – popierius kartais laikomas ne kabinose, bet prie tualeto įėjimo, kur kiekvienas pasiima pagal poreikį. Kviečiu susipažinti su viešaisiais Taivano tualetais iš arčiau.
Gerai, kad tualetai žymimi paveikslėliais, nes pavadinimo galima ir nesuprasti
Naudojantis piktogramomis tualetus šalyje rasti nesudėtinga – šalia jų raudonos moters ir mėlyno vyro siluetai. Išmanūs žmonės gali remtis ir Taivano tualetų žemėlapiu.
Be paveikslėlių suprasti, kur yra vieta, į kurią karaliai pėsti vaikšto, būtų kiek sunkiau ne tik todėl, kad ne visi moka kiniškai. Tualetai Taivane gali būti žymimi įvairiais hieroglifų rinkiniais, kurių reikšmę be paaiškinimo gali būti tikrai nelengva suvokti.
Tarkime, hieroglifai 化粧室 reiškia „Grimo (ar persirengimo) kambarys“ ir taip pažymėtose vietose yra tualetai. Taip pat gali būti naudojamas „Xi shou jian“ (洗手間), reiškiantis „Rankų plovimo kambarys“, „Weisheng jian“ (衛生間) – „Higienos kambarys“ ir „Cesuo“ (廁所), kas jau tiesiai šviesiai yra tualetas.
Kuo Taivanas primena lietuvišką kaimą?
Tualetų Taivane istorija šiek tiek primena senuosius Lietuvos laikus. Sala buvo gili Kinijos provincija ir tualetų namuose niekas neturėjo. Žmonės tiesiog kažkur už namo išsikasdavo duobę. Duobėse laikydavo statines, kurių turinį ūkininkai po to naudodavo laukams tręšti, o skersai permesdavo dvi lentas stovėjimui.
Tokiais tualetais dažniau naudojosi vyrai. Moterys į lauką nelakstydavo ir pasinaudodavo tiesiog kibiru kambaryje. Kibirai buvo statomi tarpuose tarp sienos ir lovos, kartais paslepiami tik užuolaida. Dėl nekokio tos vietos kvapo ji dažnai buvo vadinama „Išmatų ir šlapimo alėja“.
Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai kibiruose nuskęsdavo ant lovų ropinėję kūdikiai.
Tai buvo patogus, tačiau labai nesaugus sumanymas. Literatūroje yra duomenų, kad dažnai pasitaikydavo atvejų, kai kibiruose nuskęsdavo ant lovų ropinėję kūdikiai. Be to, dėl prastų higienos įpročių Taivane siautėjo tokios ligos kaip vidurių šiltinė, cholera, maras, todėl salą 1895 m. okupavę Japonai ėmėsi situaciją keisti.
Prie salos švaros prisidėjo japonų įvestos taisyklės
1897 m. gegužę Taipėjaus mieste atsirado pirmieji valdžios iniciatyva pastatyti viešieji tualetai. Tokios įstaigos pradžioje buvo įrengtos penkiose miesto vietose. Vėliau daug kartų investuota į viešųjų tualetų modernizavimą, įrengiant elektrinį apšvietimą, vandens nubėgimą, plytų sienas ir taip užtikrinant dar geresnes higienos sąlygas bei gyventojų norą tokiomis vietomis naudotis.
Siekdami įgyvendinti visuomenės sveikatos politiką, Japonijos valdininkai išleido daug dekretų ir nustatė griežtas Taivano kanalizacijos, vandens tiekimo, namų statybos, nuotekų šalinimo taisyklės.
Buvo džiaugiamasi, kad Taipėjuje jau pasiekta gerų rezultatų, tačiau kaimuose vis dar egzistavo įprotis tuštintis lauke. Be to, miestuose viešieji tualetai vargiai galėjo patenkinti visų gyventojų poreikius, todėl pradėti „reklamuoti“ asmeniniai tualetai. 1901 m. įsigaliojusios „Taivano namų statybos taisyklės“, jau reikalavo, kad kiekvienas namų ūkis turėtų asmeninį tualetą.
Likusioje salos dalyje situacija pasitaisė tik gerėjant salos ekonominei padėčiai.
Aišku, taisyklės ilgai išliko tik popieriuje. Daugelis salos gyventojų dar negalėjo sau leisti namuose įsirengti tualetų, nurodymų laikytasi tik Taipėjuje. Likusioje salos dalyje situacija pasitaisė tik gerėjant salos ekonominei padėčiai, o gyventojams turtėjant, įgyjant išsilavinimą – ir žinių apie higienos svarbą.
Ne visur tualetuose galima sėdėti, gali tekti ir tupėti
Taivane, kaip ir daug kur Azijoje, kultūriškai labiau paplitę tupimi tualetai. Net teigiama, kad tuštintis sėdint yra nenatūralu ir nesveika. Viešose vietose sėdimų tualetų būna, bet dažnai kur kas mažiau nei tupimų. Tai visai nedžiugino nei mūsų, nei mūsų vaikų. Nors ir daug keliaujame, bet vaikai nedažnai susiduria su situacija, kai atliekant gamtinius reikalus, negalima patogiai atsisėsti.
Dabar jau atsiranda teigiančių, kad tupimi tualetai ne tokie ir sveiki kaip buvo manoma. Tupint šlapimo ir išmatų dalelės visur taškosi, apteršia aplinką, jų gali net užtikšti ant paties gamtinius reikalus atliekančiojo batų ir rūbų. Ir, nepaisant to, kad tokius tualetus valyti būna lengviau, kai visur prisitaško, manau, valymo tik padaugėja.
Net teigiama, kad tuštintis sėdint yra nenatūralu ir nesveika.
Mūsų vaikai bijo tik vieno – įkristi į tualetą ir taip dar labiau papildyti Taivane ekskrementuose nuskendusių vaikų statistiką, todėl kartais tenka gerai paieškoti sėdimo tualeto ar bent jau eiti kartu ir laikyti savo atžalą už rankos ar pakarpos.
Šeimos tualetai
Gerai, kad daug kur ir ši problema išspręsta. Taivane vis labiau populiarėja taip vadinami „Šeimos tualetai“, kurie pritaikyti naudotis suaugusiems kartu su vaikais ar net vyresniems žmonėms nuvesti ten savo senus tėvus. Tokie tualetai yra didesnio ploto, ten kartu galima rasti ir normalų klozetą, ir pisuarą, ir mažą klozetuką vaikams, ir neįgaliesiems reikalingus turėklus prie unitazo.
Dar tokiuose tualetuose būna vienas naudingas įrengimas, apie kurį ir Lietuvoje viešuosius tualetus įrenginėjantys žmonės galėtų pagalvoti. Tai kėdutė su diržais mažam vaikui. Čia jie gali ramiai pasėdėti, todėl tėvams nereikia atlikinėti gamtinių reikalų ant kelių laikant savo kūdikius. Tokios kėdutės būna labai paprastos viešuose tualetuose ir prabangios dideliuose prekybos centruose.
Tiesa, kartais jos konstruojamos ir ne „Šeimos tualetuose“, o tiesiog moterų dalyje, nes čia ne kitaip nei visame pasaulyje – su mažyliais dažniausiai būna moterys, taigi joms kartais ir prireikia į tualetą užbėgti kartu su vaiku.
Kur dėti tualetinį popierių?
Taivaniečiai turi dar vieną su senais įpročiais susijusią problemą. Anksčiau kanalizacijos sistemos nebuvo labai kokybiškos ir naudojamas tualetinis popierius storesnis ar sunkiau tirpstantis, todėl tualetai dažnai užsikimšdavo.
Žmonės priprato ne nuleisti tualetinį popierių tualete, o mesti jį į šalia pastatytą šiukšlių dėžę. Taigi, iki šiol tualetuose kaupiasi nešvaraus popieriaus kalnai, galintys prisidėti prie įvairių ligų plitimo, bei tvyro nemalonus kvapas.
Kanalizacijos sistemos buvo ne kartą atnaujintos ir dabar problemų viešuosiuose tualetuose nebeiškyla, o valdžia nuo 2017 m. ragina mesti tualetinį popierių į klozetą ir nuleisti vandenį. Apie tai skelbia ir dažname viešajame tualete pakabinti plakatai. Bet 2023 m. atliktos apklausos metu net 55 proc. respondentų prisipažino vis dar metantys popierių į šiukšlių dėžę.
Valdžia nuo 2017 m. ragina mesti tualetinį popierių į klozetą ir nuleisti vandenį.
Nors net ant viso Taivane parduodamo tualetinio popieriaus pakuočių parašyta, kad jį galima išmesti į klozetą, bet, kaip sako lietuvių liaudis – pripratimas – piktesnis už prigimimą, todėl Taivano valdžiai reiks dar ilgai auklėti savo gyventojus. Bet vaikai kibiruose jau nebeskęsta, tai gal ir prie tualetinio popieriaus nuleidimo vietiniai pripras.
Be to Taivanas turi net Taivano tualetų asociaciją, organizuojančią rašinių konkursus apie vonios kambarius namuose ir svajones apie gerus viešuosius tualetus, todėl, manau, viskas su jais bus gerai. Reikia tik laiko.
Laukite tęsinio.
