Lina Marmaitė yra „Negaliu gyventi be kelionių“ konkurso sausio mėnesio trečios vietos laimėtoja.
Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Tik jos išsipildymu aš netikėjau, kol 2012 metų rudenį sulaukiau pasiūlymo-kvietimo vykti į Afriką iš vieno pažįstamo Viktoro Dubinsko, gyvenančio Ispanijoje ir dažnai keliaujančio į Afriką. Tada dar giliai netikėdama svajonių išsipildymu ir tuo, kad iš tiesų galiu pakeliauti po Afriką, pasibranginau ir vietoj Afrikos išsiruošiau į Tenerifės salą, kurią skalauja Atlanto vandenynas. O nuo jos iki Afrikos pakrantės tik ranką paduoti – vos 500 kilometrų.
Bet vos tik visi peržengėme 2013-ųjų slenkstį, aš ir vėl iš Viktoro sulaukiau tokio paties pasiūlymo-kvietimo. Ką daryti? Ar man „pasirašyti“ ir tapti kelionės į Afriką kompanione? Pagalvojusi, jog trečią kartą pasiūlymo-kvietimo galiu ir nebesulaukti, tad ryžausi. Nuo tos akimirkos kiekvieną dieną apie kelionę galvodama, kalbėdama, ieškodama įvairios informacijos, bendraudama su Viktoru „Skypu“ pradėjau laukti rugpjūčio 11-osios – kaip didžiausio pasaulio stebuklo. Ir sulaukiau. O visa kelionė man tokia ir buvo – stebuklų stebuklas!
Po ilgų ir truputį varginančių kelionių lėktuvais (o jų visos kelionės metu buvo net devynios), jau mindėme Serengečio nacionalinio parko Tanzanijoje žemę. „Ar skrydžio metu matei zebrų bandas? O dramblius?“ – išgirdau klausimą. Na, ką aš galėjau matyti, jei dar niekaip negalėjau patikėti, jog tikrai esu Afrikoje! Todėl jau važiuodama visureigiu parko keliais, tik ir dairiausi į savanoje besiganančių šokliųjų impalų, gailiai mūkiančių dryžuotųjų gnu bandas, tarp akmenynų bėgiojančius damanus ir lyg elektros nukrėsta sugriebiau fotoaparatą, kai pamačiau besiilsintį ant akmens išsidrėbusį leopardą, o vėliau ir daug toliau – liūtę.
„Dar nėra taip buvę, kad jau pačią pirmąją dieną, pirmosiomis valandomis važinėjant po parką susitiktume su įstabiausiomis šio žemyno katėmis!“ – lyg sau pavydėdamas pasakė Viktoras. „Jau yra“ – ne tik mintyse, bet ir garsiai patvirtinau aš, pirmąkart iš taip arti, laukinėje gamtoje, stebėjusi didžiausias kates ir ne tik jas.
Ir iš tikrųjų kiekviena diena, praleista Serengečio nacionaliniame parke, mus stebino gyvūnais, jų elgsena ir veikla, kraštovaizdžiu ir gamtos reiškiniais. Todėl net žadintuvo nenaudojome, nes mes, pernakvoję palapinėse ir dažniausiai pernakt klausę hienų kvatojimo, liūtų riaumojimo, gnu mūkimo, dar likus nemažai laiko iki pirmųjų saulės spindulių pasirodymo, išvažiuodavome iš stovyklavietės. Kodėl taip anksti?
Skubėdavome prie Maros upės, per kurią kasdien po 3–4 kartus stebėdavome dryžuotųjų gnu migracijas. To, ką teko matyti, išgirsti ir užuosti, to, ką teko išgyventi belaukiant, kol pirmoji gnu, įbridusi į Maros upės vandenį, kažkokia nesuprantama jėga suvilios daugybę – kelis šimtus ir net tūkstančius – antilopių perbristi upę, negalėsiu užmiršti, kol gyvensiu. O kur dar jėgų nebetekusių ir skęstančių gnu jauniklių ar per upę migruojančių gnu link plaukiančių krokodilų bei į jų aštriadančius nasrus patekusių nelaimėlių antilopių vaizdai! Jaučiu, jog trūksta žodžių, kad galėčiau aprašyti tai, ką mačiau. Tad galiu pasidžiaugti, jog man išsisukti iš padėties padės nufotografuoti kadrai, nors jie ir negyvi, be jausmo...
Neabejoju, jog visi įsivaizduojame, kad Afrika – tai karštų karščiausias žemynas. Dabar drąsiai galiu tai paneigti, nes anksti ryte, išvažiuojant į dienos kelionę, tekdavo ir džemperį ar bent megztuką užsivilkti. Tačiau jei oras ne itin lepindavo, tuomet pamatyti vaizdai ir susitikimai su gyvūnais pakeldavo temperatūrą taip, kad nė visureigyje esančiame šaldytuve laikytas šaltas vanduo atvėsti nepadėdavo. O ar būtų galėjęs, jei...
Vieną rytą, važiuodami savanos keliu prie žolynais apaugusio griovio pamatome liūtę, kuri rūpestingai savo didžiąja letena glosto ir prie savęs prisispaudžia du vos trijų savaičių liūtukus. O šie? Argi jie gali išbūti ramūs, kai juos žaisti vilioja sudžiūvę žolių žiedynai, netoliese besiganančių dryžuotųjų gnu nesuprantamas mūkimas, o dar... Jei tik rūpestinga mama, atsargiai apžiojusi vieno mažylio sprandą ir taip jį suėmusi, neša paslėpti į žolynus, tai kitas liūtukas iš paskos sekdamas kanda mamai į koją ar jai už uodegos sugriebdamas žaidžia. Palikti saugioje vietoje mažyliai negaišta laiko ir vėl atrepečkoja ten, kur atvira vieta ir juos maloniai savo spindulėliais jau stengiasi paglostyti į dangaus aukštybes kylanti saulelė.
Žiūrėdama į liūtukus negalėjau sulaikyti ašarų... Kiek meilės ir tyrumo, kiek rūpesčio ir gėrio, kiek šilumos ir džiugesio aš įžvelgiau juos stebėdama! Ne žvėris reikia dresuoti, o žmonėms iš žvėrių reikia viso to pasimokyti.
Diena po dienos bėgo ne tekančios upės greitumu, tirpo ne kaip sniegas nuo kaitrios saulės spindulių, o dar greičiau. O patirtų įspūdžių, kai stebėjome žirafų ir dramblių perbridimus per Maros upę, neįtikėtinas penkiolikos liūtų žaidynes su trimis dygliatriušiais saulei jau gerokai pakilus virš horizonto, tiesiogine prasme ne teatralizuotą, bet rimtai intymų leopardų poravimosi „pasirodymą“, leopardų gudrybes, kai jie nuo savo priešų – liūtų – turi slėptis medyje ant plonos šakos, ir dar daugelio kitų stebėtų vaizdų net į didžiausią vežimą nesutalpinčiau. Taip, vietos į jį jau būtų nebelikę ir zebrams bei kanoms, impaloms ir buivolams, begemotams ir beždžionėms, daugybei paukščių ir krokodilams.
Bet ar reikia visus vardinti? Manau, jog manimi patikėsite, jog mačiau daug, labai daug gyvūnų, net ir tokių, kurių tikrai nesitikėjau išvysti. Tik... Juos pamatyti gal ir nėra sunku, o nufotografuoti? Patikėkite, nė kiek ne lengviau nei Krekenavos miškuose, Tyrulių pelkėje, Novaraisčio draustinyje, Rusnės saloje ir kitose vietose. O priežasčių vardinti juk irgi neverta? Visi gamtą fotografuojantys jas žinome, esame išbandę ir sielojamės, kai jų tik daugėja.
Tikiuosi, jog negalvojate, kad mano viešnagė Afrikoje prasidėjo ir baigėsi Serengetyje. Juk kitas, nė kiek ne mažiau įspūdingas pasisvečiavimas buvo ir Kenijoje, Amboselio nacionaliniame parke. Tik neišmanėlis galėtų paklausti, ką ten gero galima pamatyti. Nesuminėsiu, kiek visko ir kiek daug matėme, o mūsų didžiausias tikslas buvo nufotografuoti dramblius Kilimandžaro fone.
O ar tai lengva padaryti, leisiu jums patiems pasvarstyti, nes jei dramblių visas tuntas, tai Kilimandžaras paskendęs debesyse, o jei Kilimandžaras „šypsosi“ savo snieguotą viršūnę rodydamas, tai drambliai ne toje kelio pusėje bastosi... O bet kur po savaną važinėti negalima: nacionalinio parko administracija tai griežtai draudžia, ir pažeidus taisykles tektų ne tik baudą susimokėti, bet ir būti išprašytiems iš parko negrįžtamai. Taigi ir bandėme laimę kaip tas nykštukas su namuku. Dejavome, kad raganavimo galių neturime. Tačiau galėjome įsitikinti, kad sėkmė nusisuka tik nuo tų, kurie nenori, netiki ir „neserga“ tuo, dėl ko čia atvažiavo.
Iš Kenijos patraukėme pietų link. Botsvanoje, Limpopo Lipadi parke didžiausias mūsų noras buvo pamatyti baltuosius raganosius ir Afrikos hieninius šunis. Ar sėkmė mus lydės, tada tik Aukščiausiasis žinojo, nes parke gyvena tik septyni raganosiai, o Afrikos hieninių šunų nėra nė pusės šimto. Tad ir vėl kiekvieną rytą gyvenamąsias lodžijas palikdavome dar tamsoje, o į jas sugrįždavome taip pat tamsoje, kai dangaus platybėse tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių puikuodavosi puikiai įžiūrimas Paukščių Takas.
O važinėjimas baisesniais už baisius parko keliais ir ieškojimas gyvūnų, kuriuos norime pamatyti, buvo ne tik nepatogus, bet ir sveikatos bei svorio gerokai iš mūsų atėmė. Ir jei nebūtume norėję daugiau negu norėjome, jei nebūtume tikėję savo sėkme daugiau negu tikėjome, jei nebūtume turėję tokio aiškaus tikslo, kokį turėjome, kažin ar būtume pamatę tuos keturis raganosius iš septynių, kuriais grožėjomės ir fotografavome vaikščiodami visai netoli jų.
Aš kaip aš – fotografavau iš didesnio atstumo, nes neturiu tokios nesuprantamos drąsos. Juolab kad galvoje dar turėjau slaptą mintį – jei laimingai išvažiuosiu iš čia, gal dar kitą kartą norėsiu sugrįžti pasisvečiuoti... Tačiau Viktoras prieš šiuos nenuspėjamus ir gan pavojingus Afrikos gražuolius ir keliaklupsčiavo, ir ant žemės gulėdamas per tris metrus nuo jų fotografavo. Ar tai buvo lengva? Tikiuosi, kad sutiksite, jog ne. Lygiai taip pat, kaip ir fotografuoti Afrikos hieninius šunis, kurių ieškodami pravažinėjome kelias dienas veltui. O nusišypsojus sėkmei ir juos aptikę vėl negalėjome džiaugtis – pirmas susitikimas įvyko vidurdienį, kai saulė aukštai, dideli kontrastai, o krūmynuose tokie šešėliai, kad net juoda.
Antrasis susitikimas – jau saulei artėjant prie laidos. Ir vėl netinkamas metas, nes tamsu, šunys nenustygsta, gidas nesustojo tinkamoje vietoje, o išlipti iš mašinos negali. Gal pasiseks rytoj? O jei taip ėmus ir slėptuvę pasistačius?.. Bet tikriausiai supratote, jog čia pajuokavau, nes apie tokius dalykus ne tik kalbėti, bet ir pagalvoti negali. Tad reikėjo tikėti, kad sėkmė neatsuks nugaros mūsų norams dėl gero oro ir tinkamo apšvietimo. O svarbiausia – kad tik pavyktų surasti ne tik tarp krūmų tankumynų bėgiojančius, bet ir urvuose besislepiančius Afrikos hieninius šunis.
Rugsėjo 5-ąją lėktuvas, kuriuo skirsdama baigiau kelionę iš Afrikos, nusileido Vilniaus oro uoste. Kur mano bagažas? Nusišypsojau, nes jis – mano patirti įspūdžiai, mano pačios išgyvenimai, mano pamatyti vaizdai ir gyvūnai laukinėje savanoje, Maros upėje, Kilimandžaro fone ir prie baobabo medžio leidžiantis saulei. Dar truputis – dešimt tūkstančių nuotraukų – yra ir fotoaparato krepšyje esančiose atminties kortelėse. Belieka padėkoti... O aš?.. Jei tik galėčiau, apsisukčiau ir vėl važiuočiau, nes man Afrikoje patiko. Labai patiko.
