Unikali gamta buvo vienas didžiausių prioritetų, pastūmėjęs paversti svajonę realiu planu. Žemėje turbūt nėra kitos tokios vietos, kur būtų tiek daug veikiančių ugnikalnių, geizerių, mažai paliestų miškų ir juose gyvenančių meškų. Mūsų komandos dalį sudarė kalnų ir vandens sporto mėgėjai, todėl norėjome ne tik įveikti viršūnes, užkopti į ugnikalnius, bet ir Ramiajame vandenyne išbandyti vandens sporto pramogas – paplaukioti kajakais bei jachta išplaukti į atvirą vandenyną, kur galėtume stebėti gyvūniją, su viltimi pamatyti banginius žudikus.
Planai ir pasiruošimas
Pasiruošimas kelionei truko pusę metų. Mūsų kompanija buvo nemaža – 11 žmonių, ir visi jie ne tik patyrę keliautojai, bet ir keliauti mėgstantys savaip. Dalį komandos sudarė kalnų turistai ir alpinistai, o kitą – „balto vandens“ ir kajakų fanatikai. Norėjome, kad visi galėtų pasimėgauti savo mėgstama stichija ir tuo pačiu su ja supažindinti kitus kelionės dalyvius. Būtent tai ir lėmė, kad dalį kelionės skyrėme kalnų žygiui, o kitą – Ramiajam vandenynui.
Nukeliauti į Kamčiatką nėra labai sudėtinga – užtenka nusipirkti lėktuvo bilietus, pasidaryti Rusijos vizą bei pasiryžti lėktuve praleisti 9 valandas. Pagrindiniai sunkumai prasideda tuomet, jei planuojama keliauti nacionalinių parkų teritorijoje. Tuomet tenka dar prieš išvykstant gauti leidimus į nacionalinius parkus, registruotis ir suderinti žygio maršrutą gelbėjimo tarnyboje bei susitarti su vietiniais dėl nuvežimo į mažai ar visai negyvenamas vietas. Tokias vietas pasiekti užtrunka ilgai ir kainuoja brangiai, nes ten, kur yra keliai, jie yra prasti, o daugelyje vietų jų išvis nėra. Taigos ar kalnų keliais judama labai lėtai ir tik specialiai tam paruoštu transportu – sunkvežimiais ar specialiai modifikuotais visureigiais.
Kalnai ir ugnikalniai
Tik atvykę į Kamčiatką porai dienų apsistojome Elizovo mieste, esančiame 30 kilometrų nuo sostinės Petropavlovsko. Tam, kad galėtume suderinti paskutines detales, susijusias su leidimais bei transportu. Po to autobusu išvykome į Kozirevsko gyvenvietę, nuo kurios prasideda dauguma kalnų maršrutų į Kliuči nacionalinį parką.
Kelionė autobusu iki šios gyvenvietės trunka 8 valandas, tačiau atvykus į kaimą susidaro įspūdis, kad važiavome ne kelias valandas, o grįžome laiku bent 50 metų atgal. Jei ne pora surūdijusių japoniškų automobilių bei kelias mobilaus ryšio padalas rodantis išmanusis telefonas, tikrai būtų galima įtarti, kad kelionės metu papuolėme į laiko kilpą, kuri mus perkėlė į praeityje glūdintį Rusijos kaimą su senomis lūšnomis, suklypusiomis tvoromis, dulkinomis gatvėmis ir jomis besivalkiojančiais alkanais šunimis.
Nakvynei apsistojome palapinėse šalia gyvenvietės, įsikūrusios ant upės Kamčiatka kranto. Čia mūsų laukė ir vieni pirmųjų šio krašto išbandymų – neaprėpiami spiečiai uodų, kuriems nebaisios jokios kliūtys siekiant šviežio turistų kraujo. Užtekdavo tik pakelti galvą dengiantį tinklelį, kad į burną įsidėtum kąsnį vakarienės, ir į veidą akimirksniu įsisiurbdavo keliasdešimt mažų niekšų. Teko susitaikyti su tuo, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo uodų yra ignoruoti jų įkandimus, valgyti ir gerti ribotai, taip stengiantis kuo rečiau vaikščioti į krūmus, kur uodai viliojami nutūpti ant didelių atvirų minkštųjų audinių plotų.
Kitą rytą šešiaratis ZIL sunkvežimis su visa komanda pajudėjo tolyn į kalnus link mūsų numatyto žygio pradinio taško. 30 kilometrų kelionė taiga, kalnais ir juodo vulkaninio žvyro dykynėmis truko 10 valandų ir buvo panašesnė į ekskursiją po mėnulį. Pakeliui karts nuo karto sustodavome pamankštinti kojas ir apžiūrėti lavos liežuvius, urvus, susidariusius jai stingstant, bei mirusius miškus, kuriuose visą gyvybę ir medžius pražudė iš vulkano išsiveržę karštų pelenų debesys.
Po ilgo ir sunkaus, bet vaizdais kerinčio kelio pasiekėme žygio pradžios vietą. Kitos dienos ryte iškeliavome į dešimties dienų kalnų žygį, kurio metu pėsčiomis nuėjome 130 km bei pasiekėme dviejų ugnikalnių viršūnes (Ploskij Tolbačik – 3140m ir Bezimiani – 2882m).
Kamčiatkos gamta nebuvo labai svetinga – didžiąją dalį laiko lijo, pūtė stiprūs vėjai ir viską dengė tirštas rūkas. Per 10 žygio dienų saulę matėme tik dvi nepilnas dienas. Laimei, mūsų kelyje pasitaikė pora senų vulkanologų ekspedicinių bazių namukų, kur pasislėpę nuo lietaus galėdavome šiek tiek atsipūsti ir išsidžiovinti dalį drabužių bei inventoriaus.
Žygio pradžioje nemažą stresą kėlė ir meškos, kurias visai netoli savęs matydavome beveik kasdien. Galiausiai prie jų pripratome, tačiau stengėmės, kad jos mus išgirstų bei pamatytų kuo anksčiau, kas leistų joms ramiai pasitraukti nuo mūsų kelio. Kuprinėje turimų signalinių raketų skirtų meškų baidymui taip ir nepanaudojome – užteko linksmų keliautojų dainų.
Pasibaigus kalnų žygiui vėl grįžome į Kozirevsko gyvenvietę, nes tik iš čia keliai veda atgal į civilizaciją. Po dešimties dienų sunkaus žygio buvome purvini bei alkani, todėl nutarėme, kad gyvenimo palapinėje mums pakanka. Pakalbėję su vietiniais radome nakvynę kaime. Radome ne tik nakvynę, bet ir žmones, kurie gaudo ir pardavinėja lašišas bei jų ikrus. Šiuo metų laiku kaip tik vyksta lašišų migracija.
Buvome beprotiškai pasiilgę civilizuoto gyvenimo malonumų, todėl nesivaržydami užsisakėme ne tik nakvynę, bet ir gerai iškūrentą pirtį, dvi dideles lašišas ir kilogramą ikrų. Kamčiatka yra išties puiki vieta mėgstantiems šiuos produktus – ikrai, nors ir nėra pigūs, bet visgi kelis kartus pigesni nei Lietuvoje. Kilogramas jų kainuoja apie 40 eurų. Pati lašišinė žuvis yra labai pigi – dvi didelės, ką tik pagautos žuvys, kurių užteko pavalgyti vienuolikai žmonių, kainavo vos 10 eurų.
Vandenyno ypatybės
Po beveik dviejų savaičių, praleistų kalnuose, grįžome atgal į civilizaciją ir vėl apsistojome Elizove. Iš čia paskutinę kelionės savaitę vykdavome į skirtingus nuotykius. Didžioji dalis jų buvo skirta vandenynui. Orai, nuolat mus skriaudę kalnuose, vandenyne buvo daug ramesni, todėl galėjome įgyvendinti viską, ką buvome suplanavę.
Vieną iš dienų dideliu jūriniu katamaranu išplaukėme iš Petropavlovsko uosto į netoli esančią įlanką, kur, nuleidę inkarą, kajakais išnagrinėjome pakrantės grotas (plačius ir negilius vandens išgraužtus urvus) bei uolas. Saugumo dėlei plaukti kajakais didelėmis grupėmis neleidžiama, todėl teko dalintis į kelias grupes, ir kol vieni tyrinėjo grotas, kiti deginosi ant katamarano denio, gaudė plekšnes ir jūros žvaigždes.
Praleidę pirmą dieną vandenyne ir pamatę, kad ilgalaikės prognozės žada gerus orus, nusprendėme dar dienai ištrūkti į kalnus. Šį kartą jau ne pėsčiomis, o specialiai bekelėms perdarytais visureigiais, kurie labiau panašūs į mėnuleigius, o ne standartinius automobilius.
Šiais gigantiškus ratus turinčiais monstrais bekelėmis, sniego ir lavos laukais pasiekėme Mutnovskio ugnikalnį. Šis ugnikalnis kardinaliai skyrėsi nuo visų kitų prieš tai mūsų lankytų. Jo grunto spalvų spektras raibuliavo nuo ryškiai oranžinės iki tamsiai vyšninės. Taip pat jame veržėsi galybė įvairiausio dydžio fumarolių. Fumarolė – tai veikiančio ugnikalnio karšta vulkaninių dujų srovė, trykštanti iš ugnikalnio plyšių. Kertant fumarolių laukus teko ne tik gerai pakosėti, bet ir nubraukti kelias ašaras – sieros garai smarkiai graužė ne tik gerklę, bet ir akis.
Norėdami pasiekti pagrindinį kraterį, virvių pagalba įveikėme statų šlaitą, nuo kurio viršaus kraterio dugne išvydome tyvuliuojantį rūgštaus vandens ežerą ir iš stačių šlaitų stulpais besiveržiančius sieros garus. Krateryje trūko tik keleto velnių, kad galėtume įsivaizduoti, kaip iš tiesų atrodo biblijinis pragaras. Šio ugnikalnio aplankymu užbaigėme visus kelionės tikslus susijusius su kalnais.
Paskutinė išvyka Kamčiatkoje, kurią būtų galima vadinti vyšnia ant mūsų kelionės torto, buvo dvylikos valandų plaukimas jachta atvirame vandenyne siekiant stebėti gyvūniją. Labiausiai šioje išvykoje intrigavo galimybė pamatyti orkas, kitaip dar vadinamas banginiais žudikais. Sėkmė mums šypsojosi – pamatėme ne tik visą jų būrį, medžiojantį vandenyno tolumoje, bet ir kelias jų išnirusias iš vandens per rankos atstumą nuo mūsų jachtos borto.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad viskas turi savo kainą. Dalis ekipažo pirmą kartą pamatė ne tik banginius, bet ir susipažino su jūros liga. Sirgusieji labiausiai gailėjosi to, kad jūros liga atėmė jėgas ne tik žvejybai, kurios metu sveikieji prigaudė didelį kibirą jūros ešerių, bet ir prarastos galimybės pasigardžiuoti jachtos virėjo paruoštais patiekalais – šviežia žuviene, jūros ešerių kepsniais ir Kamčiatkos krabų degustacija.
Meškos
Vienas labiausiai nerimą ir susidomėjimą kėlusių klausimų prieš kelionę buvo meškos. Buvome skaitę ir girdėję daugybę įvairių istorijų apie jas ir jų elgesį, todėl svarbu pabrėžti, kad mūsų patirtis yra tik asmeninė, ir tai nereiškia, jog visos meškos elgiasi taip pat. Meška yra labai pavojingas gyvūnas, ir esant jų teritorijoje yra svarbu imtis visų įmanomų atsargumo priemonių.
Pradžioje kelionės meškos kėlė baimę, ypač radus vietas, kur jos galanda nagus. Vieną tokių vietų aptikome prie vulkanologo namuko – stora medinė kolona buvo apdraskyta meškos. Vien jau pamačius nagų žymes per nugarą nubėgdavo šiurpas. Tą pačią dieną po kelių valandų pirmą kartą ten ir pamatėme mešką su mažu meškiuku – ji buvo vos už 50 metrų nuo mūsų.
Kelionei tęsiantis visgi pripratome prie jų draugijos. Rudosios meškos nėra tokios agresyvios kaip baltosios ir kontakto su žmogumi stengiasi vengti, pulti gali tik netikėtai užkluptos. Žinoma, dėl visa ko su savimi turėjome signalinių raketų. Jomis Kamčiatkoje yra baidomos meškos, jei matoma, kad meška nusiteikusi agresyviai ir artėja link žmonių. Džiaugiamės, kad neteko jų panaudoti, – taip sutaupėme nervų ląstelių ir sau, ir meškoms.
Turėjome ir vieną linksmą istoriją, susijusią su meška. Žygio pabaigoje buvome sustoję ir įsirengę stovyklą jau nuo ankstyvos popietės. Dalis grupės buvo išėjusi pasivaikščioti po stovyklos apylinkes, o kiti ilsėjosi palapinėse. Netoliese stovyklą buvo įsirengusi kita grupė, kuriai vadovavo vietinis Kamčiatkos gidas. Jis mums pasiūlė nueiti kartu su juo pasirinkti mėlynių.
Susiviliojome pasiūlymu, nes savaitę mintant kruopomis ir makaronais, uogos atrodo kaip labai puikus desertas. Artėjant link kalno šlaito, kuriame auga mėlynės, pamatėme ten sėdinčią ir uogas valgančią mešką. Rodome gidui mešką ir sakome, kad, žiūrėk, juk meška ten, gal neinam? Jis pradėjo mosikuoti lazda ir garsiai šaukti ant meškos, o ši išsigandusi ėmė ir nubėgo. Gavosi taip, kad atėme ir suvalgėme meškos desertą.
Svarstote vykti į Kamčiatką?
Ar verta? Vienareikšmiškai – taip. Neįmanoma likti abejingu tiems bekraščiams miškams ir virš jų stūksantiems ugnikalniams su besiveržiančiais dūmais. Laisvei ir gamtos didybei, kuri veikia labai raminančiai ir ko mums dažnai trūksta įsisukus į kasdienybės rutiną.
Gavosi taip, kad atėme ir suvalgėme meškos desertą.
Prieš vykstant svarbu nuspręsti, ką norima veikti. Jei pasižvalgyti po miestus ir nuvykti į vietinių agentūrų organizuojamas ekskursijas, tuomet svarbu tiesiog pasiimti vėjui ir lietui atsparius drabužius bei įsidėti daugiau pinigų į piniginę.
Jei galvojama apie žygius laukinėje gamtoje, reikia nusiteikti, kad lengva nebus. Teks susidurti su atšiauria gamta ir prastu oru. Bus šalta, šlapia ir sunku. Prieš vykstant į tokius žygius reikėtų turėti lengvesnių žygių gamtoje patirties, nes, jei žmogus nėra nakvojęs palapinėje ar ilgą laiką nešęs sunkios kuprinės kalnais, Kamčiatka ne pati geriausia vieta pradėti tą daryti.
Bendras patarimas norintiems aplankyti tiek Kamčiatką, tiek bet kurį kitą atšiauresnį kraštą: planuokite, ruoškitės ir išdrįskite. Tačiau ta laisvė, kurią pajauti beribėje erdvėje, yra didžiausias narkotikas, vedantis į priklausomybę – pasiruoškite ir tam.
Daugiau apie keliones:
