Asmeniškai žygyje dalyvavau dėl trijų priežasčių. Pirmiausiai, žinoma, buvo pats žygis. Pripratęs kasmet leistis į kelionę su mūsų klubu, sunkiai išgyvenau priverstinį „sėdėjimą krante“. Stengdavausi bent kelias valandas praleisti su klubiečiais. Bet juk norisi važiuoti...
Antra, norėjau į kelionę pasiimti savo berniukus – Joną ir Paulių, vienam septyniolika, kitam tik trylika. Su Jonuku prieš ketverius metus keliavome po Ardėnus, o va Pauliukui tai buvo pirmasis rimtas žygis, kuriam tikrai ruošėmės.
Trečia, norėjau pasitikrinti, ar galiu važiuoti pats, nes dvejus metus gydytojai neleido. Gegužės mėnesį pasakė – pavojinga, bet galima. Taigi, į žygį!
Kelionė prasidėjo šlapiai liepos 6 dieną nuo Daukanto aikštės. Susirinkę žmonės palinkėjo keliautojams sėkmės, tačiau gamta nepašykštėjo švęsto vandens, ir Vilnių apvažiavome šlapi tuščiomis gatvėmis. Daug kas nespėjo atvykti, nes kelią užblokavo liūties sukelti potvyniai. Ilgametė patirtis sako: jeigu žygis prasideda nuo nesklandumų, kurie neturi pasekmių, lauk sėkmės!
Kelionės maršrutas vedė per tris valstybes: šiaurės Vokietiją, rytų Daniją ir nedidelį Švedijai priklausančios Skionės kampelį. Pradėję nuo Svinouiscės (Svinemiundės) keliavome kurortinėmis Vokietijos vietovėmis gėrėdamiesi vaizdais ir maudydamiesi Baltijoje, kuri labai panaši į tą, kurią mes pripratę matyti Kuršių nerijoje, tik labiau urbanizuota ir menkesnės kopos.
Susipažinome su Pomeranija, kunigaikštyste, jos centrine ir vakarine dalimi, kurioje glaudžiai susijęs vakarų slavų ir germanų pasaulis. Kunigaikštystės sostinė buvo Ščecinas (vok. Štetinas), labai Antrojo Pasaulinio karo nuniokotas miestas, o teritorija apėmė Oderio deltą ir į Baltijos jūrą įtekančių upių baseinai.
Pavadinimai dažnai slaviški, bažnyčios daniškos, gyventojai vokiečiai, atsikėlę čia Drang nach Osten proceso metu. Daug kas galvoja, kad tai vokiškojo imperializmo dalis, bet iš tikrųjų tai žemės neturinčių kunigaikštukų ir nuo mokesčių bėgančių biurgerių kėlimasis į mažai apgyvendintas ar ekonomiškai neišsivysčiusias teritorijas, kurios vėlesniais metais pateko į Hanzos įtaką.
Pavadinimai dažnai slaviški, bažnyčios daniškos, gyventojai vokiečiai.
Lenkijos ir Lietuvos valdovai dažnai patys kvietėsi tokius žmones, padėdami pagrindus miestų kultūrai ir valstybės ekonomikai – garsieji Gedimino laiškai.
Aplankėme kelis pusiasalius ir pasiekėme Pėnemiundės uostą, naudotą tiek nacistinės Vokietijos, tiek sovietinės Rytų Vokietijos karo reikalams. Miestelyje yra didžiulės gamyklos, gaminusios ir išbandžiusios FAU raketas, liekanos, stovi raketų paleidimui pritaikytas šešto XX a. dešimtmečio sovietinis povandeninis laivas, uosto dalis, skirta istoriniams laivams švartuotis. Buvo proga aptarti šiuos karo paveldo objektus.
Tą dieną dviem keltais pasiekėme didžiausią Vokietijoje Riugeno salą, kuri pasitiko mus meiliai ir gražiai. Nors ilgai valdoma danų ir švedų, ši sala glaudžiai susijusi su vokiškąja Pomeranija. Būtent Riugeno saloje formavosi Prūsijos, o vėliau ir Vokietijos kurortų kultūra, kurios apraiškas mes galime stebėti ir mūsų pajūryje.
Didelį vaidmenį šiam įdomiam kultūriniam reiškiniui turėjo gamtininkai ir menininkai, trečiajame XIX amžiaus dešimtmetyje įamžinę nuostabius klintinių atodangų peizažus. Mat veikiami jūros ir lietaus klintiniai klodai tirpsta, atidengdami titnago gabalus ir suformuodami didžiules balkšvas atodangas.
Mūsų antroji nakvynė po sunkesnio man asmeniškai 105 kilometrų žygio buvo kaip tik netoli UNESCO paveldo objekto – gamtos muziejaus, kurį aplankėme kitą rytą. Įsiminė Britanijos karalienės Viktorijos vardu pavadintas reginys, atsiveriantis į atodangas nuo išsikišusio skardžio.
Pavadinimą davė Vokietijos imperatorius Vilhelmas I, karalienės krikšto tėvas. Kaip paradoksalu, kad to meto valdovai sudarė iš esmės vieną šeimą, kuri galėjo taikoje ir santarvėje sukurti didingą Europą, o jų anūkai viską paskandino Didžiojo karo baisybėse. Kažkodėl apie kūrėjus kalbama gerokai mažiau, nei apie griovėjus.
Nuo klintinių skardžių patraukėme į pietus, link žemyno. Keliauti šiame regione įdomu, nes vandens intarpai nuolat paįvairina kelionės kasdienybę, atverdami nuostabius vaizdus. Žinoma, norėtųsi šį regioną pamatyti ir nuo jachtos denio. Vandens ir sausumos žemėlapiai čia ypač susipynę, kartais sunku pasakyti, ar esi pusiasalyje, ar saloje, šalia matai gilų fiordą, sąsiaurį ar ežerą.
Būtent Riugeno saloje formavosi Prūsijos, o vėliau ir Vokietijos kurortų kultūra, kurios apraiškas mes galime stebėti ir mūsų pajūryje.
Tačiau ilgai grožėtis peizažais nebuvo kada, padėtis darėsi rimtesnė, stiprų vėją pakeitė stiprus lietus, kuris persekiojo mus nuo pusiaudienio iki kitos dienos priešpiečių. Va tada ir sužinojome, ko vertos mūsų palapinės ir įgūdžiai.
Lietingą nakvynę suradome Barthe, uoste prie vieno iš užutekių. Tą dieną vaikai prisimins ilgam, ypač kai reikia reikia lįsti iš vienintelio išlikusio sauso miegmaišio į lietų dėti šlapių daiktų, kurių niekur neišdžiovinsi. Prisidėjo ir daugiau sunkumų – iš rikiuotės išėjo lydintysis autobusiukas ir kurį laiką reikėjo vykti nesitikint greitos pagalbos.
Čia dar keistos problemos su nakvyne. Kaip taikliai apibūdino žygio dalyviai: buvom išmesti iš pabėgėlių centro Rostoke. Laimei, tik kelioms valandoms. Keliavome laukais ir miesteliais, pasiekdami Pėlio (Poel) salą, kurioje radome labai apaugusią nedidelę tvirtovę, o joje – lietuviškai puikiausiai kalbantį poliglotą. Nuostabių žmonių esama pasaulyje, jie dažnai tampa mūsų gyvenimo atradimais.
Vakare pasiekėme civilizuotą kempingą Strand Timmendorfe, kuriame ruošiausi pradėti „taisyklingą“ švietimo darbą. Kur tau, juk pasaulio futbolo čempionato finalas! Nesinorėjo stoti į konkurencinę kovą, už tai turėjome progą aplankyti uostą ir klintinius urvus šalia jo. Puikus vakaras, nė iš tolo neprimenantis vakarykščio dušo.
Kilometrų tikrai nebuvo mažai, kasdien virš šimto, o kai planuojamas maršrutas pasiekė šimtą dvidešimt šešis, problemos pasiekė apogėjų: norint pasiekti Oldenburgą, mūsų nakvynės miestą Holšteine, Bundesvero kareivines, išvykome valanda anksčiau. Aišku, Pauliukui trūko miego, ir vaikas lygioje vietoje nulėkė nuo kelio, o bandydamas grįžti į asfalto juostą krito. Pradžioje nieko rimto, keli įbrėžimai, bet mūsų gydytoja iš Švedijos Sonata pastebėjo, kad rankelė jautriai reaguoja į kai kuriuos judinimus, ir reikia važiuoti atskirai nuo visos grupės.
Vaikas lygioje vietoje nulėkė nuo kelio, o bandydamas grįžti į asfalto juostą krito.
Autobusiuko, kaip tyčia, vis nėra, lyg ir samdytas kitas, bet viskas bus tik vakare. Per Meklemburgo žemę važiavome su Pauliumi atskirai. Važiavimas atskirai turi savo privalumų ir trūkumų. Matai daugiau, bet turi nuolat dirsčioti į žemėlapį, rinktis tarp arčiausio ir įdomiausio, „grybauti“ ir stebėti, kaip sekasi šios dienos didvyriui.
Atvykus į Travemiundę padėtis ėmė blogėti. Ranką skaudėjo, ir mūsų gydytoja patarė kreiptis į gydytojus. Teko prisiminti vokiečių kalbą ir atsiskyrus nuo grupės susipažinti su Vokietijos sveikatos sistema. Ji pasirodė visai nebloga, juk Travemindės klinikai reikėjo priimti keistai atrodančius ir dar keisčiau kalbančius du personažus, kaip tik į darbo pabaigą sutrikdžiusius medikų rutiną. Savo darbą išmanantis ir labai puikiai bendraujantis angliškai gydytojas Oskaras Theueris peršvietė, rado nuoskilą, sugipsavo ir parašė laišką paskutinio miestelio prieš keltą į Daniją – Burgo - ligoninės gydytojui, ką šis turėtų pažiūrėti ir ką daryti. Sakė, Paulius po kelių dienų galėsiąs važiuoti, bet negalėsiąs kristi. Dėkui Jam dideliausias.
Sugipsuoti sėdime prie Travemiundės ligoninės, o autobuso juk nėra. Pasirodo, nesutvarkė mūsiškio, teko samdyti naują, o jame tik trys vietos, o jose dvi logistės ir vienas sergantis keliautojas. Nusimato naktinis žygis, nes jau arti aštuonių, o kilometrų liko apie 50. Tada Ernestai Lubytei kilo revoliucinė mintis - paimti Pauliaus dviratį ir važiuoti su manimi, Paulių siunčiant su logistika. Taip ir padarėme.
Per Holšteino pakrantes, promenadas temstant lėkėm kaip ant sparnų, nepaisydami nei vėjo, nei lietaus. Dargi geriau, mažiau po ratais buvo poilsiautojų. Per nepilnas dvi valandas nulėkėm apie 36 kilometrus.
Tada sužinojome, kad susitikimas su lietuvių bendruomene ir ambasadoriumi, turėjęs prasidėti aštuntą, niekur neprapuolė. Laukia mūsų tautiečiai, taigi paskutinius kilometrus praleidome naujajame buse. Ir tikrai, jau sutemus, buvo pasakytos kalbos, pasikeista nuomonėmis, atsisveikinta nuoširdžiai ir šiltai. Didžiulis dėkui tautiečiams Vokietijoje už jų supratimą ir vaišingumą, ambasadoriui už kantrybę. Šios dienos ilgam neužmiršime.
Per tas dienas mano kaip pasakotojo sąlygos nebuvo geros. Vis reikėjo lėkti, paskaityti buvo galima tik kelias minutes, o ir pasakojimui daug erdvės nebuvo. Skaudžiausiai buvo Štralzunde – toks miestas, o galime skirti tik penkias minutes, nes jau naktis į akis žiūri. Tauta taip pat burba, trūksta edukacijos. Todėl išvažiuojant iš Oldenburgo jau plačiau pristačiau Danijos karalystę, visi pasimeldėme. Kažkaip per daug tų problemų ir nemalonių nuotykių. Ir, reikia pastebėti, padėtis ėmė taisytis.
Burge Pauliukui pervyniojo ranką, jis tapo Paulius-Mėlynoji Ranka, prisijungėme prie grupės ir kartu perplaukėme į Daniją. Čia žmoniškai pailsėjome prie jūros, o vakare pasiekėme dvarą, su kurio savininku pakalbėjome apie istorines Danijos dvarų šaknis ir šios dienos aktualijas. Buvome priimti karališkai. Nors ir vėlai naktį, mus pasiekė ir suremontuotas mūsų busiukas. Oras pasitaisė, nakvojome po žvaigždėmis.
Kitą dieną važiavome po pietines Danijos salas Lollandą, Falsterį ir Møną. Įspūdį paliko sąsiaurį flankuojantis 1914 metų Masnedø fortas, Vordingborgo pilis, iš kurios Danijos karalius Valdemaras I organizavo savo žygius į mūsų lankytąją dabartinės Vokietijos pajūrį ir Estiją. Didžiausi tiltai, nuo kurių atsivėrė nepaprastos panoramos. Nakvojome Møn saloje, gūdžiame miške, visai šalia nuostabių Møns Klint atodangų, kuriomis garsėja visas vakarų Baltijos pajūris.
Kita diena Danijoje buvo lengvesnė, kilometrų mažiau, vėjas palankus. Vakare galų gale atsirado laiko platesnei paskaitai apie vikingus. Tai laiko nebuvo, tai futbolo čempionato finalas. Niekada nereikia pergyventi, paskaita pati suras laiką ir vietą. Buvo galima apibendrinti visą mūsų nuvažiuotą maršrutą, pakalbėti apie Danijos ir danų specifiką. Ko verta vien Danijos valdančiosios dinastijos, seniausios Europoje, istorija. Nakvojome prie įspūdingos Kiogės (Kego) įlankos, kurią ne kartą pasirinko Danijos priešai, išsilaipindami netoli Kopenhagos. Ypač įspūdingai atrodė įlanka naktį.
Kelionė į Kopenhagą buvo taip pat labai maloni. Aplankėm dar vieną I Pasaulinio karo fortą Mosede. Pravertė informatyvūs stendai, buvo galim aptarti danų – vokiečių konflikto ypatybes. Danai nedalyvavo I Pasauliniame kare, bet jį laimėjo, referendumo pagalba 1920 m. grąžindami Danijos – Vokietijos sienas kiek labiau į pietus, kur jos yra ir šiandien.
Vakare mus draugiškai pasitiko Lietuvos ambasada Kopenhagoje, suteikdama pievelę ir savo patalpas, suorganizuodama puikų renginį. Tikrai pasijutome namie, tuo labiau kad kitą dieną nereikėjo važiuoti – buvo poilsio diena. Tačiau poilsiauti nebuvo kada – buvau atsakingas už šios dienos programą.
Kopenhaga – senas ir puikus miestas, jame yra daug muziejų ir vietų, kurias vertėtų aplankyti. Salų ir pusiasalių imperijos sostinė kažkada buvo savo žemių viduryje, prie svarbaus laivybai Øresundo sąsiaurio, todėl miestas yra daugiau ant vandens, nei sausumos. Pagrindiniai pastatai sukoncentruoti viename vandens kanalu atskirtame kvartale ir šalia jo, taigi orientuotis ir lankyti vietas labai paprasta.
Kopenhaga – senas ir puikus miestas, jame yra daug muziejų ir vietų, kurias vertėtų aplankyti.
Lietuviškai puikiai kalbantis hugenotų kilmės danas ir lietuvės Redos vyras Diksis aprodė Danijos parlamento, kuriame daug metų dirba, patalpas, sužinojome daug naujo apie Danijos valstybinę santvarką ir postmodernistinius jos pokyčius, kaip šiais laikais dera monarchija, parlamentarizmas ir lygybių besivaikanti visuomenė. Kiek nustebino uždaryti aukštieji rūmai, o juk visai neseniai, prieš 150 metų karalius leido turėti konstituciją, Danija ilgai buvo absoliutinė monarchija.
Danijos Nacionalinis muziejus didelio įspūdžio nepadarė. Prieš gerą dešimtmetį ekspozicija buvo aiškiau išdėliota, turėjo suprantamus akcentus. Nors daiktai matyti, baimė prieš visuomenės nuomonę paskatino ekspozicijos sudarytojus politkorektiškai pataisyti užrašus ir vietoj Danijos didybės pateikti kasdienybės pjūvius, atiduoti duoklę populizmui. Gal čia subjektyvus vertinimas, bet panašų įspūdį išsinešė ir kiti mūsų grupės nariai. Gal geriau reikėjo dviratininkus nuvesti į karo muziejų?
Netikėtas atradimas manęs laukė ten, kur to mažai tikėjausi. Buvau rezerve nusimetęs aplankyti Kopenhagos tvirtovę-citadelę, pavadinta CASTELET. Akivaizdžiai XVII amžiaus tvirtovė, kuri tikriausiai bus kiek apvalyta nuo krūmų viduryje su keliais griuvėsiais ar jų atsiminimu, kaipo kad buvo Pėlio saloje. Nieko panašaus, mūsų jau tris šimtus penkiasdešimt metų laukė puikiausiai kariuomenės prižiūrėta Nyderlandų tipo penkių bastionų tvirtovė, apjuosta net dviem gynybiniais grioviais su visu pastatų kompleksu.
Ne veltui užrašas prie vartų skelbė, kad tai vienas geriausiai išlikusių tokio tipo kompleksų Europoje, o gal ir pasaulyje. Ir iš tikrųjų, net fortifikacijos tėvynėje Nyderlanduose tokio išsaugojimo lygio neteko matyti: grioviai prižiūrėti, žolytė nupjauta, sargyba prie vartų, patrankos ant pylimų. Kaip bežiūrėsi, 1663 metų statybos data verta pagarbos. Juk tai antrosios Biržų tvirtovės amžininkė. Ir pastatyta kaip tik tuo metu, kai vienintelė Kopenhaga atsilaikė prieš švedų puolimą 1657-1658 metais. Po tokios patirties tvirtovėms pinigų atsiranda.
Beje, mes Lietuvoje kaip tik tuo metu (1655-1657) taip pat labai nukentėjome nuo švedų. Nors Jonušo Radvilos unijos su Lenkija nutraukimas ir atrodė patraukliai lenkų nemėgstančiai visuomenei tarpukariu, realiai tai buvo valstybės katastrofa, po kurios sunkiai beprisikėlėme. Danai puolė atstatinėti Kopenhagos fortifikaciją, kuri ir šiandien stebina žingeidų lankytoją, neabejingą karo architektūros menui. Visiems rekomenduoju pažiūrėti šį stebuklą.
Net fortifikacijos tėvynėje Nyderlanduose tokio išsaugojimo lygio neteko matyti: grioviai prižiūrėti, žolytė nupjauta, sargyba prie vartų, patrankos ant pylimų.
Atsisveikinę su svetingais ir bendraujančiais ambasados darbuotojais, lydimi Danijos lietuvių dviratininkų, patraukėme link Zundo mokesčių vietos – tik 4 kilometrus teturinčio sąsiaurio tarp Helsingioro ir Helsingborgo. Valdovo kelias, jungęs sostinę su medžioklės dvarais ir Kronborgo tvirtove, ypač džiugino akį savo rezidencijomis, miško, paplūdimių ir jūros, kurios kitame krante vis labiau artėjo Švedija, derme.
O kur dar Dainiaus pasakojimai, suteikę šiam žygiui gylio ir poezijos. Jau žinojome, kad Helsingiore prie kelto yra garsi Kronborgo pilis, kuri Šekspyrui pasitarnavo kaip... Ir iš tikrųjų, pilies būta nepaprastos, ją supo bastioniniai XVI-XVII amžiaus įtvirtinimai ir nepaprastai gerai išlikęs didžiulis kronverkas, kurį pastatė XVIII amžiuje pilyje kalėję kaliniai. Buvo proga žygio dalyvius supažindinti su naujųjų laikų fortifikacijos subtilybėmis, tuo labiau, kad prie įėjimo esančiame raveline yra padarytas žalvarinis maketas, leidžiantis puikiai matyti visus kampus, pylimus ir aukščius.
Kaip puiku, kad šalia stūkso originalūs statiniai. Nemaža dalis keliautojų pasiryžo tvirtovę apžiūrėti iš vidaus. Daug sužinojome apie Danijos valdovus, mat iki XVII amžiaus švedų užgrobimo pilis buvo labai mėgiama Danijos valdovų rezidavimo vieta: kol Danijai priklausė Skionė, buvo galima lengvai pasiekti Danijai priklausiusias žemes Skandinavijos pusiasalyje.
Keliamės į Švediją ir čia randame Helsingborgo pilies liekanas. Pilies likęs tik donžonas, įėjimas perstatytas Švedijos valdovų romantizmo stiliumi, tačiau bazinė informacija yra. Vietovė svarbi ir tuo, kad prie šios pilies danai 1710 m. pabandė atkovoti savo valdas iš švedų, užėmusią Skionę, Blekingę ir kitas žemes didžiųjų Danijos nelaimių metais.
Momentas buvo tinkamas, nes 1709 metais Švediją patyrė triuškinantį pralaimėjimą prie Poltavos, todėl krašte nebuvo nei patyrusios kariuomenės, nei pačio Karolio XII. Tačiau Švedijos karvedys Stenbockas su 12 tūkstančių rekrūtų sugebėjo sutriuškinti 17 tūkstančių danų korpusą kaip tik prie mūsų lankomo miesto ir danai atsitraukė.
Šiandien Skionė yra organiškai įaugusi į Švedijos valstybės organizmą, apie jos danišką praeitį mena tik ypatingas šio regiono dialektas, miestų ir kaimų pavadinimai. Įdomu, kad pastačius tiltą daug šio regiono gyventojų dirba Kopenhagoje: Danijoje uždarbis didesnis, o Švedijoje mažesni mokesčiai.
Pasigrista balsų ir tarp politikų, kad reikėtų grąžinti Skionę ir kitas valdas Danijai, bet ar yra prasmė? Juk skandinavų tautos puikiai sugyvena, kalbos artimos, o politinė santvarka iš esmės socialistinė. Bet kokiu atveju, lietuvių emigrantų šiame regione netrūksta – klimatas panašus, susiekimas su Lietuva geras, o ir esamas valstybės sutvarkymas yra mums priimtinas.
Pastačius tiltą daug šio regiono gyventojų dirba Kopenhagoje: Danijoje uždarbis didesnis, o Švedijoje mažesni mokesčiai.
Tiek danai, tiek švedai į lietuvius žiūri iš esmės teigiamai. Tą mums papasakojo sutikti tautiečiai, o detaliau pristatė Švedijos lietuvių bendruomenės atstovai, sutikę mus nuostabiame miško kampelyje prie puikaus ežeriuko. Bendruomenės atstovai pristatė didžiausio regione miesto Malmės realijas, o gamta kalbėjo pati už save: akmenys, uolos, nuostabūs bukų miškai ir kukli, bet gerai sutvarkyta švediška infrastruktūra.
Atėjo paskutinė žemyninės kelionės diena. Nors vis dar mynėme lydimi palankaus vėjelio, mintimis jau buvome kelte. Treleborgas mūsų laukė svetingai, palikdamas puikų pietinės Švedijos atsiminimą. Sulipome į keltą ir nepajutome, kaip Baltijos ežeras parlydėjo mus į Lietuvos uostą Klaipėdą.
2021 metų kelionė vakarinėmis Baltijos jūros pakrantėmis buvo išties įstabi savo geografija, istorija ir gamta. Salos, pusiasaliai, skirtingos kultūros ir valstybės suteikė nepaprastos įvairovės, o išbandymai ir nuotykiai suteikė nepaprasto žavesio.
Dėkingi esame prezidentui Rolandui ir karininkui Artūrui, kurie prisiėmė atsakomybę už idėjos įgyvendinimą, visai LKA keliautojų klubo komandai už asmeninį indėlį, kad ambicingas sumanymas apvažiuoti dviračiais Baltijos jūrą sujungiant tautiečius po Vyčio vėliavomis taptų realybe. Tikimės, kad mūsų su vaikais dalyvavimas žygyje taip pat prisidėjo prie stebuklo, kurį pavadinome Vikingų keliais...
