Albanijos atsigavimas po diktatūros truko labai ilgai. Tiesą sakant, man atrodo, kad jis tebetrunka iki šiol. Reformos buvo daromos siaubingai lėtai arba išvis nedaromos. Sugriuvus komunistiniam blokui, šalyje suklestėjo organizuotas nusikalstamumas, korupcija ir visos kitos blogybės, kurias nepriklausomybės laikotarpio pradžioje išgyvenome ir mes.
1990–1991 m. iš Albanijos pabėgo trečdalis milijono gyventojų.
Skaičiau, jog 1990–1991 m. iš Albanijos pabėgo trečdalis milijono gyventojų. Įsivaizduojate? Per vienerius metus. Ir pabėgo nebūtinai gerų darbų daryti, ne kartą teko girdėti apie Vakarų Europoje siaučiančius albanų nusikaltėlius. Manau, teko ir jums. Skaičiau, jog per 20 metų nuo komunistinio režimo subyrėjimo, iš Albanijos išvyko kas ketvirtas žmogus.
Nepaisant to, šalis pasiekė ir laimėjimų, kurių didžiausias – narystė NATO (Albanija, tiesa, stengiasi įstoti ir į ES, bet čia ji dar gerokai atsilieka, tačiau su NATO buvo kitaip). Tam tikslui pasiekti Albanija dėjo išskirtinai dideles pastangas (siuntė savo karius į NATO misijas, nesimuliuodama pertvarkė kariuomenę pagal NATO standartus, skyrė didelę biudžeto dalį gynybai), kurios davė vaisių. NATO taip pat buvo suinteresuota priimti Albaniją, nes taip buvo tikimasi sukurti didesnį stabilumą amžinai neramiuose Balkanuose.
Prie viso to po truputį Albanija tampa ir turistams patrauklia šalimi. Labiausiai ją mėgsta italai, kurie keliauja į Albaniją pailsėti prie jūros, nes joje viskas pigiau. O ir tas smulkus turistų apgaudinėjimas, apie kurį rašiau praeitame tekste yra sumažėjęs ir apsitvarkęs.
