Daiktai mirusiesiems siunčiami juos sudeginant
Norėdami nusiųsti žinutę mirusiems protėviams vietiniai naudoja deginamąsias aukas – dažniausiai smilkalus ir „pinigus“. Tokiam reikalui galima eiti į šventyklas, bet žmonės dažnai patys prie namų išsineša didesnius ar mažesnius deginimo indus ir siunčia aukas į anapusinį pasaulį.
Ši tradicija išsivystė iš labai senų laikų, kai imperatoriai į kapus susidėdavo visą molinę armiją, o paprasti žmonės kažkiek molinių pinigų.
Dabar, kadangi daug mirusių kremuojama, pinigai nebe moliniai. Jie taip pat deginami, kad pereitų į dvasinį pasaulį ir protėviai galėtų jais pasinaudoti, norėdami nusipirkti rūbų ar daiktų. Deginami pinigai virsta ne šiaip pelenais, o požemio valiuta. Taip pat tokia transformacija kartais naudojamasi deginant popierinius drabužius, namus, automobilius ar telefonus.
Deginti pinigus nedraudžiama ir krikščionims
Taivane kartu išpažįstamos kelios religijos – daoizmas, budizmas, konfucianizmas ir kt. Budistų bendruomenė neskatina deginti pinigų, bet kartu ir nedraudžia žmonėms laikytis vietos papročių. Jie tik rekomenduoja deginant pinigus kalbėti budistines mantras. Kartais prie deginamų pinigų būna pridedami budistinių mantrų tekstai. Mes irgi pasinaudojome tokia rekomendacija (prie deginamų pinigų pridėdami krikščioniškas maldas).
Būdami šventykloje iš malonaus budėtojo kinų ir kūno kalba gavome visas instrukcijas. Nusipirkome deginamųjų pinigų pundelį (sumokėjome apie 3 eurus), gavome smilkalų ir pamokas, kur ir kaip lankstytis. Vėliau net buvo užkurta didelė krosnis pinigų deginimui.
Smilkalus reikėjo smilkyti, užsidegti ir vėliau palikti specialiose vietose. Bet niekas negalės sakyti, kad svetimiems dievams lenkiausi, aukas aukojau. Smilkydama smilkalus kalbėjau „Tėve mūsų“ ir už visus savo giminaičius bei artimuosius pasimeldžiau.
Šventyklose mirusiųjų galima paklausti patarimo
Dar šventyklose galima „išsiburti“, kaip supratome mes, arba gauti protėvių patarimų, kaip aiškina vietiniai gyventojai. Reikia mesti dvi pusmėnulio formos kaladėles ir prašyti patarimo ar ateities pranašystės.
Belieka manyti, kad manęs laukia stebuklų kupina slėpininga ateitis.
Viską darėme šiek tiek juokaudami, bet čia jau seniau gyvenantys lietuviai paaiškino, kad taip kviečiami mirusieji ir jų klausiama įvairių dalykų. Jie gali atsakyti tik „Taip“ arba „Ne“ arba palikti klausiantį nežinioje (tada sakoma, kad dvasios juokiasi). Pirmasis klausimas visada turi būti – „Ar aš galiu paklausti?“
Aš tokio klausimo neuždaviau, todėl, pagal savo supratimą, gavau neigiamus atsakymus, t. y. pusmėnulių kaladėlės visada nukrisdavo skirtingai – viena atsivertusi, kita užsivertusi. Belieka manyti, kad manęs laukia stebuklų kupina slėpininga ateitis.
Mano vyrui abi kaladėlės nukrito atsivertusios ir tai supratome kaip teigiamą atsakymą į jo norus ir klausimus. Po to jis dar ir pranašystę iš dėžutės pasiėmė. Pranašystėse daug žodžių, skaičių ir trumpinių, kuriuos gali interpretuoti kaip nori, bet mes patikėsime tik vienu sakiniu „Patariu nusiraminti, laukianti ateitis aiški ir skaidri“.
Pinigų deginimo žavesys ir purvas
Skaičiau, kad deginami pinigai dažnai būna spalvoti su užrašais „Turto Dievas“, „Lobis“, „Auksas“, kaip jų „išleidimo į apyvartą“ vietos nurodomos įvairios dangaus įstaigos, bet mūsiškiai buvo tik paprasti į raudoną ir auksinį popierių suvynioti popieriukai. Nepaisant to, kol buvo supakuoti, „pinigai“ atrodė labai rimtai ir šventiškai. Ne deginti tuos pakelius norėjosi, o parsinešti namo pasigrožėti.
Mokslininkai perspėja, kad blogos kokybės popieriaus, ypač paauksuoto, deginimas kenkia aplinkai ir patiems šiuos deginimus atliekantiems žmonėms. Tai didina oro užterštumą, o poveikis žmonėms gali būti vertinamas kaip pasyvaus rūkymo.
Daug kur Taivane pinigus skatinama deginti specialiose krosnyse, kuriose įtaisyta taršos kontrolės įranga. Taip pat žmonės raginami „auksą keisti nuopelnais“.
Už aukas labdarai ir socialiai remtinoms grupėms galima gauti nuopelnų sertifikatus, kuriuos deginant aplinka teršiama mažiau negu deginant paauksuotą popierių. Tačiau žmonės vis dar mano, kad pinigų deginimas kažkokiose centralizuotose vietose (galbūt kartu su šiukšlėmis!) rodys nepagarbą jų mirusiems artimiesiems, todėl mieliau tokią veiklą vykdo patys prie savo namų.
Visas mėnuo skirtas dvasioms
Vaiduoklių mėnesiu vadinamas septintas mėnulio kalendoriaus mėnuo. Šiais metais, skaičiuojant mūsiškai, jis prasidėjo rugpjūčio 16 d. Mirusiųjų minėjimo dienos populiarios daug kur pasaulyje (pavyzdžiui, Helovino šventė Jungtinėse Amerikos Valstijose, „Dia de los Muertos“ Meksikoje ar Vėlinės Lietuvoje). Bet dažniausiai mirusieji paminimi ir prisimenami vieną dieną, o čia tam skiriamas visas mėnuo.
Teko girdėti ir teorijų, kad anksčiau joks vaiduoklių mėnuo Kinijos teritorijoje nebuvo minimas. Manoma, kad Mingų dinastijos įkūrėjas Džu Juandžangas sukūrė „Vaiduoklių mėnesį“, kad suklaidintų visuomenę ir užsitikrintų ramybę šio mėnesio metu, tačiau tai tik viena iš versijų.
Mėnesio pradžioje anapusinio pasaulio durys atsidaro ir po to vėlės tam tikrą laiką gyvena šalia mūsų.
Žmonės tiki, kad mėnesio pradžioje anapusinio pasaulio durys atsidaro ir po to vėlės tam tikrą laiką gyvena šalia mūsų, todėl reikia elgtis rimtai ir atsargiai.
Vaiduoklių mėnuo reikalauja atsargumo
Šį mėnesį pilna įvairių nurodymų, kokių dalykų reikėtų vengti. Negerai vaikščioti aplink šventyklas ar net lankytis jose, todėl geriau aukoti dovanas lauke toli nuo šventyklų.
Negalima fotografuoti ar švilpauti naktį, negalima aukoti aukų namų viduje, nepriimti svarbių sprendimų, nesituokti, nesikraustyti, nepirkti didelių pirkinių (tokių kaip būstas ar automobilis) ir net naktį nedžiovinti skalbinių lauke. Nesaugios visos veiklos per kurias vaiduokliai gali pasislėpti tarp daiktų ir taip nekviesti patekti į namus.
Dauguma šių priesakų dabar vertinama nerimtai, skalbinius kaimynų balkonuose matau tiek dieną, tiek naktį. Bet žmonės apie mirusiųjų dvasias kalba pagarbiai ir šį mėnesį dažniau aukoja jiems aukas. Taip pat gana griežtai laikomasi draudimo nesimaudyti vandens telkiniuose, nes piktesnės dvasios gali už kojos pačiupti ir nutraukti giliau. Atsargiai reikia elgtis ir kelyje, nes tikima, kad dvasios gali sekti žmones, norėdamos su jais apsikeisti.
Dvasioms ir protėviams aukoja ne tik žmonės, bet ir įmonės
Savaitgaliais į gatves išnešami stalai, apdėti maistu. Šį maistą žmonės taip pat aukoja savo mirusiems protėviams ir dvasioms. Kas įdomiausia, tokiu aukojimu užsiima ne tik privatūs asmenys, bet ir didelės bendrovės. Jos suruošia vaišes tos vietos ar pastato, kuriame įsikūrusi įmonė, dvasioms.
Po to ruošusieji vaišes patys viską ir suvalgo.
Čia tikima, kad kiekvienas pastatas ar net medis yra susijęs su ten gyvenančiomis dvasiomis, todėl su jomis reikia elgtis maloniai ir, norint sulaukti daugiau klientų ir pajamų, dovanoti joms dovanas ar maistą.
Maisto aukas žmonės apkaišo smilkalais, aplink stovėdami smilkalus laiko rankose, lankstosi ir siunčia malonius kvapus į kitą pasaulį. Čia suprantama, kad dvasios negali valgyti, bet gali pasimėgauti maloniais maisto ir smilkalų kvapais. O po to ruošusieji vaišes patys viską ir suvalgo, todėl juokiamasi, kad, rinkdamiesi, kokius produktus dėti ant stalų, visi perka tai, ką patys labiausiai mėgsta.
Teko girdėti, kad po aukojimų maisto kvapas pasikeičia, nes dvasios pasiima savo dalį. Kiekvieno reikalas tikėti ar netikėti, bet stebėti šias ceremonijas tikrai labai įdomu.
Laukite tęsinio.