Žinoma, negi man sunku, pagalvojau. Juolab ir istorija pasitaikė nestandartinė ir galinti pamokyti ne tik jį, bet ir visus žioplius bei į tam tikrus dalykus ne itin atsakingai žiūrinčius keliautojus. Žodžiu, buvo taip...
Mano vienas draugelis, neseniai nusikabinęs sau panelę, nusprendė suorganizuoti savaitgalinę romantišką Žolinės kelionę prie jūros. Ne, ne prie lietuviškos jūros, ten per daug liaudies. Draugas labiau norėjo ramybės, privatumo bei užsienio kalbos aplinkui. Todėl jis sumąstė pailsėti netolimame, bet užsieniniame – Lenkijos pajūryje.
Žinia, Lenkijos pajūris yra tolokai, į ji tenka važiuoti beveik visą dieną (priklausomai, aišku, iš kurios Lietuvos vietos startuosi, bet jis startavo iš tokios, iš kurios reikėjo važiuoti itin ilgai), todėl vyrukas nusprendė nuskristi ir tą padaryti iš Rygos oro uosto, nes tik iš jo vyko tiesioginiai skrydžiai į didžiausio Lenkijos pajūrio miesto – Gdansko oro uostą (keista vykti į Rygą tam, kad skristum į Lenkiją, pasakysite? Pastebėjime yra racijos, jei išvažiuoji, tarkim, iš Kauno, bet jei, pavyzdžiui, iš Šiaulių, tai jau nėra taip keista, nes nuo jų Ryga yra arti, o Lenkija toli).