Sausio viduryje Šventoji žurnalistui pasirodė kaip filmavimo aikštelė – restoranai, parduotuvės ir mediniai nameliai tyliai ir su išjungtomis šviesomis laukė pasirodant pavasario. W.Mawhoodas apsigyveno netoli Žemaičių alkos. Tai šventa vieta, kurią čia įkūrė Lietuvos neopagonių organizacija „Romuva“. Ant kalvos čia stovi 12 aukštų, siaurų, šiek tiek smailėjančių medinių figūrų. Čia jam akis užkliuvo už ant vienos iš jų esančio užrašo „Austėja“, po kuriuo ir žodis anglų kalba – bees (liet. „bitės“).
Tai buvo ne pirmas kartas, kai jis susidūrė su aliuzija į bites Lietuvoje – anksčiau iš lietuvių draugų jis jau buvo girdėjęs apie bičių svarbą mūsų šalies kultūrai.
BBC skaitytojams jis aiškina, kad net lietuvių kalboje bitėms yra rodoma ypatinga pagarba – jų grupėmis vartojamas žodis „šeima“, o ne „kolonija“, jos – priešingai nei kiti gyvūnai – ne „dvesia“, o „miršta“. Be to, ir geras draugas čia vadinamas „bičiuliu“ – žodžiu, turinčiu gramatines sąsajas su „bitė“.
Tai W.Mawhoodą paskatino pasvarstyti – ar visos šios užuominos apie bites gali būti paaiškintos tuo, jog senovėje lietuviai pagonys garbino bites?
Skaitytojams žurnalistas pristato trumpą Lietuvos religijos istoriją – kad lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, kurie sėkmingai atremdavo kryžiuočius.
Nors ši pagonybės istorija žavi ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius, didžiausia problema yra ta, kad telikę labai mažai pirminių šaltinių, kuriuose pasakojama apie lietuvių tikėjimą prieš krikščionybės atėjimą. Nors, pavyzdžiui, yra žinoma Perkūno svarba, tačiau kitų dievų reikšmė dažniausiai grįsta spėliojimais.
W.Mawhoodas rašo, kad čia gali gelbėti lietuvių kalba – ji nepateikia įrodymų, tačiau siūlo užuominas, kurios galėtų užpildyti šalies praeities spragas.
Kaune BBC žurnalistas susitiko su Vytauto Didžiojo universiteto kultūrinės antropologijos profesore Dalia Senvaityte, kuri skeptiškai žiūrėjo į jo bičių garbinimo teoriją. Jos teigimu, lietuviai galėjo turėti bičių deivę Austėją, tačiau ji minima tik viename šaltinyje – XVI a. lenkų istoriko parašytoje knygoje apie tradicinį lietuvių tikėjimą.
Profesorės manymu, su bitėmis susiję žodžiai labiau rodo bičių svarbą viduramžių Lietuvoje. Tais laikais bičių laikymas buvo itin reikšmingas, buvo nustatyta nemažai taisyklių, o medus ir vaškas buvo vienas iš svarbiausių eksporto prekių.
W.Mawhoodas rašo, kad vien faktas, jog aliuzijos į bites lietuvių kalbos žodžiuose išliko tiek šimtų metų, rodo kai ką įdomaus apie šią kalbą. Skelbiama, kad lietuvių kalba yra konservatyviausia iš visų iki šiol egzistuojančių indoeuropiečių kalbų. Nors gramatika, žodynas ir būdingi garsai per ilgą laiką keitėsi, tai vyko tik labai lėtai. Dėl to lietuvių kalba itin domisi mokslininkai, kurie mėgina atkurti indoeuropiečių prokalbę. Tai buvo bendra kalba, kuria kalbėta prieš 4–5 tūkst. metų ir iš kurios kilo tokios kalbos kaip anglų, armėnų, italų ar bengalų.
Visos šios kalbos yra susijusios, rašo W.Mawhoodas, tačiau ilgainiui tarp jų atsirado dideli garsų skirtumai. Reikia būti kalbų ekspertu, kad matytum ryšį tarp anglų kalbos žodžio „five“, prancūzų „cinq“ ar indoeuropiečių prokalbės „penkwe“. Lengviau ryšį pamatyti žinant latvišką „pieci“, o dar paprasčiau – lietuvišką „penki“. Štai kodėl prancūzų lingvistas Antoine'as Meillet kadaise pareiškė, kad tie, kas norėtų išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turėtų nuvažiuoti ir paklausyti lietuvio valstiečio.
Sąsajos gali būti brėžiamos ir su kitomis senovinėmis kalbomis, nors jos ir yra geografiškai gana tolimos. Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „pilis“ visiškai skiriasi nuo to, kaip kitos ne Baltijos regiono šalys vadina pilis. Tačiau šis žodis atpažįstamas senovės graikų kalboje – „polis“ reiškia miestą.
BBC žurnalistas taip pat atkreipia dėmesį į jam netikėtą faktą – kad lietuvių kalba laikoma artimiausia sanskrito (seniausios rašytinės indoeuropiečių kalbos, kuri iki šiol naudojama induistų ceremonijose) giminaitė.
Įdomus yra ir žodis „gyvatė“. Pavyzdžiui, W.Mawhoodo draugas Dovilas Bukauskas jam pasakojo kartą dalyvavęs vietos pagonių organizuotame renginyje. Jame svarbus vaidmuo buvo tekęs žalčiui, o pabaigoje buvo dainuojama induistų giesmė. D.Senvaitytė BBC paaiškino, kad žodis „gyvatė“ turi tokią pat šaknį kaip „gyvybė“, kad žaltys senovės Lietuvoje buvo laikomas šventu.
Britų žurnalistas taip pat atkreipia dėmesį, kad kalbai teko ir svarbus vaidmuo saugant tradicijas kita prasme. Kai didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi 1386 m., Lietuvos diduomenė perėmė ne tik katalikybę, bet ir lenkų kalbą. O kaimo lietuviai gerokai lėčiau adaptavosi prie krikščionybės, ir iš dalies dėl to, kad pamokslai buvo skaitomi lenkų arba lotynų kalbomis.
Net ir įsigalėjus krikščionybei lietuviai nenoriai atsisakinėjo savo pagoniškų tradicijų. Net ir po šimtų metų Lietuvos kaimuose tebebūdavo paliekami pieno dubenėliai žalčiams, kad jie lankytųsi toje vietoje ir neštų laimę.
W.Mawhoodas rašo, kad ir bitės bei bičių produktai išlaikė savo svarbą Lietuvoje, ypač – liaudies medicinoje. Pavyzdžiui, bičių nuodai naudojami gydyti angių įkandimams, o epilepsiją gydyti siūloma ir geriant vandenį su jame virtomis negyvomis bitėmis. Tik, žinoma, – bitės turi būti mirusios natūralia mirtimi.
Trumpai paminėdamas Lietuvos istorijos peripetijas BBC žurnalistas rašo, kad yra nuostabu, jog kalba išgyveno iki šių laikų – nors kai kuriais istorijos etapais šalis buvo net išvis dingusi iš žemėlapio.
Jis rašo, kad būtų pernelyg supaprastinta teigti, jog lietuvių kalba galėtų padėti sudėlioti visas iki šiol vis dar paslaptimi apgaubtas istorijos detales į savo vietas. Tačiau kalba kažkiek yra tarsi gintaras – ji išsaugo beveik nepakitusias reikšmes ir struktūras, kurias visur kitur laikas jau yra ištrynęs.
Straipsnį W.Mawhoodas baigia pastebėjimu, kad, nors ir nežinant, ar Austėja iš tiesų buvo garbinama, ji tebėra svarbi – pavyzdžiui, Austėja nuolat yra tarp populiariausių mergaičių vardų Lietuvoje. „Atrodo, kad, nepaisant neišvengiamos Lietuvos kultūrinės ir lingvistinės evoliucijos, bitė visada bus labai gerbiama“, – rašo BBC žurnalistas.
