Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Nereikia nė minėti, kad būtent čia dunkso Apuolė – pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė – buvusi kuršių žemių sostinė, minima vikingų sagose.
Daugelis vikingus įsivaizduoja kaip kovingus ankstyvųjų viduramžių jūrininkus, kuriems kadaise nebuvo lygių. Visgi buvo. Kalbu apie jau minėtuosius kuršius – baltų gentį, gyvenusią dabartiniame Skuodo krašte, Lietuvos ir Latvijos pajūryje.
Apie kuršių laivybos, karybos ar itin kokybiškų kalavijų gamybos sugebėjimus tuometinėje Skandinavijoje turėjo sklisti legendos. Jei negirdėjote, tai danų folklore iki šiol girdimos eilutės: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. Taigi taip mąstė iš Holivudo filmų visam pasauliui puikiai pažįstami narsieji jūrų valdovai vikingai...
Apie kuršių laivybos, karybos ar itin kokybiškų kalavijų gamybos sugebėjimus tuometinėje Skandinavijoje turėjo sklisti legendos.
Skuodo krašte gausu ypatingai senų kaimų, piliakalnių, alkakalnių, riedulių, ežerų, upių, pelkių, kurių pavadinimai byloja apie šią galingą ir turtingą, gamtos jėgomis tikėjusią baltų gentį. Keliaujant po Skuodo žemes, negali nepajausti čia gyvenusių kuršių dvasios. Atrodo, kad čia arti ir senojo baltų tikėjimo dievai, ir kitos mūsų protėvių apdainuotos, įvairiose pasakojimuose minimos mitinės būtybės.
Iš visų šio krašto vietovių man įdomiausiai skamba Laumės... Visai netoli didžiausio Lietuvoje akmens telkšo Laumių ežeras, yra nedidukas Laumių kaimas. Pasak J. Šliavo (1978 m.) užrašų, naktimis prie šio ežero velėdavusios laumės: „Jos atrodė kaip miglos „pluoštai“, su kultuvėmis vandeny skalbinius velėdavo „čiaku-čiaku“.
Dažnai mūsų protėvių padavimuose, pasakose kalbama apie laumes, t. y. jaunas mergeles, gyvenančias vandenyje. Jos žmonėms būdavusios ir geros, ir blogos. Kartais apdovanodavo, o kartais ir žiauriai nuskriausdavo. Manoma, kad jos – ne tik mitologinės būtybės. Laumė galėjo būti ir viena seniausių baltų dangaus ir žemės deivių.
Tikriausiai nedaugelis žino, kad tarp aptarto Laumių ežero ir Laumių kaimo stūkso buvęs kuršių alkakalnis, vadinamas „Laumių kapeliais“.
Anot B. Kviklio (1991 m.), „Žmonės ilgai laikęsi senosios tikybos papročių ir tą vietą gerbę“. Sakoma, kad čia buvęs ir nekertamas miškas – šventoji giraitė. Keičiantis religijai, ant daugybės tokių baltams šventų vietų iškilo bažnyčios. O štai čia, ant Laumių alkakalnio, 1806 m. pastatyta koplyčia.
Šis medinis statinys – Laumių Šv. vyskupo Stanislovo koplyčia – rymo jau daugiau nei kelis šimtus metų. Ją supa medžiai, kryžiai, liaudies meistrų sukurtos koplytėlės, kai kas čia nugulė amžinojo poilsio.
Sunku paaiškinti, tačiau pelkėtoje vietoje iškilusi aukšta kalva tarsi pati kviečia į ją pažvelgti, užkopti, pasidairyti į atsiveriančius buvusius kuršių krašto tolius. Pro šalį einančiu išmaurotu ir pažliugusiu vieškeliu žemu lengvuoju automobiliu bent jau pavasarį praktiškai neįmanoma pravažiuoti, todėl čia neįtikėtinai ramu.
„Laumių kapinaitės“ įsikūrusios labai atokioje vietoje, gal dėl šios priežasties ant akmenų pastatyta medinė koplyčia tapo laukinių žvėrelių namais. Po pastatu matosi iškapstytas smėlis, urvai su šienu ir pabirę lapių, barsukų ar kitų žvėrelių pėdsakai.
Dienos metu alkakalnyje skamba keisčiausi vėjo švilpesiai. Įsiklausytum, gal tai laumės kažką kužda?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
