Didelę savo gyvenimo dalį Italijoje praleidęs Stanislovas Poniatovskis mirė Florencijoje 1833 metais, būdamas 79-erių. Iškilmingai palaidotas Šv. Morkaus bazilikoje (it. Basilica di San Marco). Po 18 metų šalia tėvo atgulė ir duktė Konstancija.
S.Poniatovskiui buvo suteikta garbė būti palaidotam netoli altoriaus – Švč. Sakramento (it. Ss. Sacramento) koplyčioje. Antkapį grafui užsakė jo sūnūs ir žmona – italė Cassandra Luci.
Paminklo eskizas buvo paruoštas Lorenzo Bartolini, garsaus to meto skulptoriaus, tačiau galutinį memorialą įgyvendino architektas Ignazio Villa.
Grafas S. Poniatovskis antkapyje pavaizduotas besimeldžiantis su kryžiumi rankoje ir šalia jį už rankos laikančiu angelu. Viršuje puikuojasi užrašas: „FIDES IN ME MANET ET EGO IN EAM“ (liet. Tikėjimas išlieka manyje ir aš jame), po grafo atvaizdu yra Abiejų Tautų Respublikos devizas lotyniškai: „Profide Lege et Rege“ (liet. Už tikėjimą, Įstatymus ir Karalių) ir „Premiando Incitat“ – Šv. Stepono Ordino riterių šūkis, įteisintas dar ATR paskutinio karaliaus – jo dėdės Stanislovo Augusto Poniatovskio.
Bareljefe apačioje velionis pavaizduotas apsuptas giminių ir jį karūnuojančios Italijos alegorijos. Priešais jį lenkiasi dėkingi valstiečiai, kuriems jis dovanojo laisvę, panaikinęs baudžiavą savo privačiose žemėse. Antkapį taip pat puošia Poniatovskių giminės herbas su jaučiu ir karūna.
Švč. Sakramento koplyčia bazilikoje dažniausiai yra užrakinta, bet, radus kleboną ir jo paprašius, jis mielai įleistų apžiūrėti S.Poniatovskio kapą.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo II Augusto Poniatovskio sūnėnas antrąja tėvyne Italiją pasirinko dar 1800-aisiais metais, emigravęs po trečiojo Abiejų Tautų padalijimo, kai žlugo visos pastangos išsaugoti Lietuvos ir Lenkijos bendrą valstybę.
Išprusęs, meno ir kelionių mėgėjas, jis ne kartą viešėjo Romoje, svečiuodamasis gausioje lenkų bendruomenėje. Kartais atvykdavo ir su broliu Michal Jerzy Poniatowski, kuris buvo Lenkijos bažnyčios primatas, t.y. vyriausias vyskupas.
Iš pradžių grafas apsigyveno Romoje, kur Via Flaminia gatvėje nusipirko prabangią nuosavybę su įspūdingu vaizdu į garsiąją Villa Borghese. Didelių valdų savininkui Lenkijoje ir Lietuvoje finansai nebuvo kliūtis. Todėl Stanislovas žiemas leisdavo Romoje arba netoliese esančiame San Felice Circeo miestelyje, viloje su vaizdu į jūrą, pavasarius ir rudenius – prie Albano ežero, vasaras – San Benedetto miestelyje, netoli Mantujos (it. Mantova).
Jo valdos tuometinėje Italijoje garsėjo ne tik dydžiu, bet ir moderniu žemės ūkiu. Circeo rajone S.Poniatovskis iki šiol vis dar labai gerbiamas. Čia išlikusi jo pastatyta vila su parku, nutiesti keliai, prisimenamas baudžiavos panaikinimas jo latifundijose (privačiose žemės valdose, atsiradusiose apie 2 a. pr. Kr. senovės Romoje) tuomet dar atsilikusioje Italijoje.
Gyventi į Florenciją S.Poniatovskis persikėlė 1822-aisiais. Pasirinkimas buvo nulemtas ir galimybės anuliuoti pirmąją žmonos Cassandros Luci santuoką su Vincenzo Venturini Benloch, kuri Romos Sacra Rota jurisdikcijai buvo nepajudinama.
S.Poniatovskis su trisdešimčia metų jaunesne ponia Luci susitiko, kai ji įbėgo į jo vilos Romoje kiemą, slėpdamasi nuo savo pagyvenusio ir pikto vyro persekiojimo. Tą lemtingą 1804 metų dieną įsižiebė jų meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri jų neapleido iki mirties. Nors ir ne santuokoje, bet visiškoje santarvėje jiems gimė penki vaikai.
Kai pora atvyko į Florenciją, Toskanos Didžiąją kunigaikštystę valdė Lotaringų-Habsburgų kunigaikštis Ferdinandas III. Jis oficialiai ir panaikino jau atgyvenusius Cassandra Luci vedybinius ryšius su pirmuoju vyru. Tokiu būdu Poniatovskių sūnūs įgijo pilnas paveldėtojų teises ir tėvo pavardę. Tiesa, dvi dukterys išlaikė motinos Luci pavardę.
Nuo 1823 m. S.Poniatovskis įsigijo Palagio dei Pini – dabartinę Villa Favard Florencijos prieigose. Po poros metų šeima persikraustė į prabangų Palazzo Capponi jau miesto centre, kur grafas perkėlė ir didelę savo meno bei knygų kolekciją.
Jam priklausė ir nekilnojamasis turtas Via Ponte alle Mosse ir Via Pistoiese gatvėse (ant pastarųjų abiejų pastatų išlikęs giminės herbas). Viename iš jų, Palazzo Poniatowski-Guadagni, dabar įsikūręs Florencijos municipaliteto policijos komisariatas.
S Poniatovskį gerai pažinojo ir Livorno miesto aukštuomenė, kur jis įsigijo plačias valdas Monterotondo vietovėje. Kaip tik Principe da Monterotondo (Monterotondo Princo) vardą jam ir suteikė Toskanos didysis kunigaikštis Ferdinandas III Lotaringas, nes titulas tuomet buvo įgyjamas pagal vietovę, kurią valdė kilmingasis. Tokiu būdu Stanislovo ir Cassandros vaikai buvo pilnai reabilituoti. Beje, žmoną jis „perkrikštijo“ į jam mielesnę Kotryną, nes šį vardą nešiojo jo senelė iš motinos pusės.
S.Poniatovskio portretas, menantis garsųjį Principe Florencijos Stibbert muziejuje, tarsi patvirtina ilgai kartotą tiesą. Angelikos Kauffmann 1788 m. tapytame paveiksle dar jaunas ir gražus 34-erių princas, apsitaisęs karine uniforma, išdidžiai stovi, rodydamas į neoklasikinio stiliaus Laisvės alegoriją. Po ja užrašas: „Fides in me manent et ego in eam“ (liet. Tikėjimas išlieka manyje ir aš jame).
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.
