Tiesa, miestelis ne toks jau atokus – jis įsikūręs Aukštadvario regioniniame parke, šalia pagrindinio kelio Vilnius-Alytus, taigi jį rasti nesudėtinga. Tai patvirtina ir mano pakalbinta Onuškyje daug laiko leidžianti klaipėdietė menininkė Asta: „Vasarą čia sulaukiame svečių – praūžia baikerių kolonos, apsilanko po Lietuvą keliaujantys dviratininkai, pasitaiko ir užsieniečių, ypač keliaujančių kemperiais. Juk mūsų apylinkių gamta labai graži, čia verta stabtelėti ir apsidairyti.“
Apylinkių gamta – tai tipiškas lietuviškas peizažas: miškai su daugybe takų ir takelių, kalvoti laukai, keletas miškuose pasislėpusių ežerėlių ir upelių. Pačiame miestelyje esantis dumblinas Onuškio ežeras, deja, sparčiai virsta pelke, ir maudynėms jau nebetinka, nors vyresni žmonės pasakoja, kad ne taip seniai ten dar maudydavosi ir žvejodavo…
Istorijos pėdsakais
Miestelis skaičiuoja jau šeštą šimtmetį – formalia Onuškio egzistavimo pradžia galima laikyti XVI amžių, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė čia įkurto dvaro savininkui privilegiją kurti miestelį, rengti turgus ir atidaryti smuklę, nors, pasak įvairių šaltinių, miestelio istorija siekia senesnius laikus. Sakoma, kad šiose apylinkėse kunigaikštis Vytautas buvo apgyvendinęs totorius, kurie turėję saugoti kelią į Trakus.
Žinoma, amžiams bėgant miestelio veidas keitėsi, Onuškis šiuolaikiškėjo, ir šimtmečius menančių pastatų nebeliko, bet miestelį tebepuošia keletas dabar jau istoriniu paveldu tapusių objektų. Pirmiausia – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vardo bažnyčia.
Ji, pastatyta XIX amžiaus pradžioje, nėra originalieji miestelio maldos namai – pirmoji bažnyčia čia atsirado dar XVI-ajame amžiuje, tačiau sudegė. Jos vietoje geradario vietinio dvarininko iniciatyva ir iškilo dabar čia stovinti iš plytų ir akmenų sumūryta neoklasicistinio stiliaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, įtraukta į mūsų šalies architektūrinių paminklų sąrašą.
Šalia bažnyčios – senovinė akmenimis grįsta aikštė. Kadaise čia būdavo rengiami turgūs, ir dabar vyksta rudens mugės, koncertai ir kiti bendruomenės renginiai. Aikštę puošia pačiame jos centre esantis restauruotas senasis šulinys, taip pat akmeninis.
Netoliese yra ir gimnazija, pastatyta dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, nors senesnės mokyklos čia būta dar XIX pradžioje. Dabartinė mokykla įdomi tuo, kad yra ir savotiška dailės galerija – ją puošia, ko gero, žymiausio mokyklos mokytojo, dailininko Vydo Kasperavičiaus meno kūriniai.
Miestelyje yra dvejos kapinės: pamiškėje esančios naujosios – didesnės, gražiai sutvarkytos, besiglaudžiančios vešlių senų medžių paunksmėje, ir senosios – mažesnės, arčiau miestelio. Šios kapinaitės – rezistentų amžino poilsio vieta, manoma, kad čia ilsisi kelios dešimtys rezistentų, nors daugumos jų tikslios palaidojimo vietų jau nebematyti – belikę vos keli apsamanoję kryžiai. Tiesa, ant bendro paminklinio akmens išvardyti visi čia palaidoti rezistentai. Senosiose Onuškio kapinėse esama ir keleto labai senų, dar nuo XIX amžiaus likusių miestelio gyventojų kapų.
Žymūs žmonės
Iš Onuškio yra kilę keletas praeityje ir dabar žymių visuomenės veikėjų.
Čia gimė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, jis kurį laiką ir gyveno miestelyje, ir padėjo vietiniam klebonui platinti lietuvišką spaudą. Jis aktyviai dalyvavo ir kitoje lietuvybės palaikymo veikloje, buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Donatas Malinauskas buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė, tačiau dabar jo ir jo artimųjų palaikai vėl ilsisi gimtajame miestelyje – 1993 metais jie buvo perlaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje.
Čia gimė trumpai tegyvenęs, tačiau aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvavęs ir už žydų teises kovojęs Hiršas Lekertas. Jis labiausiai išgarsėjo 1902 metais įvykdytu pasikėsinimu nužudyti tuometinį Vilniaus gubernatorių. Hiršas Lekertas į jį šovė du kartus Vilniuje, Lukiškių aikštėje, tačiau nepataikė, buvo suimtas sumuštas ir įmestas į kalėjimą. Lekertas buvo ne šiaip politinis išsišokėlis – jis ketino gubernatoriui atkeršyti už žiaurų elgesį su žydų darbininkais. Deja, jo visuomeninė veikla tetruko neilgai – Lekertas buvo nuteistas mirti ir pakartas, tačiau po mirties tapo tikru Vilniaus žydų darbininkų didvyriu.
Onuškis yra ir skulptoriaus Juozo Lebednyko vaikystės miestelis. Dabar Panevėžyje gyvenantis menininkas nuolat sugrįžta į savo vaikystės miestelį ir vis papuošia jį naujais savo kūriniais – skulptūromis, drožiniais, konceptualaus meno objektais, taigi Onuškyje galima meno kūrinių netikėtose erdvėse.
Aplankyti Onuškį verta vienos iš miestelio mugių metu. Rugpjūčio 16 d. tradiciškai rengiama Šv. Roko, miestelio globėjo, atlaidų šventė, kuomet bažnyčioje vyksta iškilmingos mišios, o vėliau jos šventoriuje bei pagrindinėje aikštėje vyksta mugė bei koncertai.
Rugsėjį paprastai organizuojama Rudens gėrybių mugė, kai ir aplinkinių, ir tolimesnių kaimelių gyventojai susirenka vieni kitiems parodyti ir mugės lankytojams pasiūlyti savo ūkių gėrybių – Dzūkijoje (onuškiečiai save laiko dzūkais) populiaraus grikių medaus ir jo gaminių, naminių sūrių, kepinių ir pan.
