Portalas 15min sudarė įdomiausių pramogų miškuose rinkinį ir kviečia lietuviškąsias girias pažinti nuo vandens, žemės ir iš paukščio skrydžio.
Šiaurės rytų Lietuvos gamtos lobiai – įdomesni už jėgainę
Pirmoji asociacija, kurią dažnam lietuviui kelia Visagino miestas, yra atominė Ignalinos elektrinė. Didėjantį tautiečių susidomėjimą pastebi šių apylinkių miškuose ir raistuose žygius organizuojantis vietos gyventojas Antonas Jevtiuchovas.
Auga, tiesa, ne domėjimasis jėgaine, bet edukaciniais žygiais Aukštaitijos nacionaliniame ir Gražutės regioniniame parke.
„Pažinti miškus galima ne vien žygiuojant – puikiai tinka tiek dviračiai, tiek baidarės. Patarčiau patirti mišką dviračiu. Aišku, ne bet kokiu, o būtent tai dangai pritaikytu. Man, asmeniškai, nėra nieko žaviau už naktinius dviračių žygius.
Ši transporto priemonė reikalauja maksimalios koncentracijos, keliauji su savo mintimis, čia ir dabar, todėl pamiršti visas už miško likusias savo problemas. Kvėpavimas miško oru gydo. Gal nuskambės banaliai, bet tiek kūną, tiek sielą“, – kalbėjo A.Jevtiuchovas.
Visagino apylinkes kaip penkis rankos pirštus pažįstantis keliautojas vasarotojams miške siūlo neapsiriboti išmintais takais, o baidarininkams – Šventosios ir Būkos upėmis:
„Verta nuklysti į šoną ir aplankyti vietinius amatininkus ar užsukti į Tiltiškių vandens malūną, kuriame veikia radiotechnikos muziejus ir vinilo kambarys.“
Žemaitijoje – 20 motulės gamtos hektarų
Tauragės rajone, netoli Pagramančio regioninio parko linguojančiame Taurų miške, veikia tokiu pačiu pavadinimu pakrikštytas nuotykių parkas. Jo įkūrėjas Antanas Venckus skuba patikslinti, kad ne miškinga vietovė pavadinimą padiktavo.
„Pavadinimas kilo nuo tauro – žvėries. Laisvo žvėries. Stengiamės tokiais ir mes būti – kuo arčiau gamtos ir kuo toliau urbanizacijos, su savo natūraliais smėlio, grunto, medžio takeliais. Miškas yra paukščių, žvėrių ir žmonių prieglobstis, visų mūsų namai. Nesaugodami medžių ir gamtos, prarasime viską“, – dėstė A.Venckus.
Gamtos puoselėtojo įkurtas parkas išlieka didžiausiu Lietuvoje – driekiasi per 20 hektarų. Jų dalyje, 120 metų siekiančiuose ąžuoluose ir pušyse, įrengta 5 km laipynių trasų.
Drąsesniems besikarstant, pasyvesni gali stebėti iš apačios, mat po trasomis vingiuoja pėsčiųjų takai. Parko teritorijoje vienas iš takų subalansuotas basakojams vaikščiotojams, norintiems pakutenti padus į A.Venckaus surinktus bemaž visus įmanomus natūralius Lietuvos gamtoje randamus paviršius.
Kol šie kutena basakojų receptorius, karabinais apsiginklavę laipiotojai kyla iki 21 m aukščio, iš kurio matosi lėtai vingiuojančios Jūros upės krantai bei Tauragės miesto panorama.
A.Venckaus teigimu, Žemaitijoje esančiame parke per dešimtmetį yra apsilankę keliautojai iš viso pasaulio žemynų. Na, nebent iš Antarktidos lankytojų nebūta. Kol kas.
Vilniaus rajone – tikslingas pasiklydimas miške
Veikiausiai kiekvienas esame buvę miške grybauti ar uogauti, bent jau dzūkai tai tikrai. Dažnam tokia pramoga su pintine yra suteikusi nemažą adrenalino dozę, kai, besivaikydami baravykus, nuklydome nuo tako.
Kol vieni grybautojai nuklysta atsitiktinai, kiti už tokią patirtį tikslingai susimoka. Negana to, į orientacines žaidynes miškuose leidžiasi naktį.
„Naktis – ne vien romantiškas ar magiškas metas, bet ir klaidinantis faktorius, apsunkinantis reikalus ieškantiems kelio. Užtenka nužengti nuo keliuko – ir orientyras dingsta. Orientacinių naktinių žygių miškuose tikslas – suteikti žmonėms naujų potyrių.
O jų, patikėkite, apstu, kai tamsoje per vos du–tris šimtus metrų išsiskyrusios grupelės pasimeta“, – pasakojo ekstremalius žygius Ropėjų girinkijos miškuose Trakų rajone ir Labanoro girioje organizuojantis Saulius Jakutavičius.
Anot naktinių orientacinių žygių po miškus bei pelkes organizatoriaus, net ir dienos metu miškuose didėja galimybė pasiklysti esant apniukusiam dangui. Dangaus kūnai „kelrode žvaigžde“ tampa ir dieną, ir naktį.
„Jeigu žmogus turi bent minimalias astrologijos žinias, supranta žvaigždžių išsidėstymą, pažįsta Grįžulo Ratus, žino, kaip keliauja aidas – išsikapstys daug lengviau. Žinoma, visad neprošal turėti ir kompasą“, – kalbėjo S.Jakutavičius, kurio teigimu, miškas naktį gali virsti emocijų jūra.
Mažų mažiausia – išėjimu iš komforto zonos, pakliuvus į neįprastą sau būseną, pastebėjus žėrinčią žvėries akių porą. Vis tik tokiuose žygiuose vietos pakanka ir romantizmui – mėnesienoje, ne regioninio parko miške užkūrus laužą, klausantis paukščių balsų, su kompanija pasitinkant aušrą.
Poilsis Labanoro girios inkiluose – vienovei su savimi
Ar žinojote, kad miško terapija 2017-aisiais buvo paskelbta viena iš dešimties svarbiausių pasaulinių SPA tendencijų? Jeigu su šia informacija susidūrėte pirmąjį kartą, didžiai nustebti vis tiek neturėtumėte, ypač, jeigu bent kartą esate miškuose mėgavęsi natūralia jų aromaterapija.
Nuolatos žaliuojantys augalai, tokie kaip pušys, eglės ir kiti spygliuočiai, išskiria daug žmogaus imuninę sistemą stiprinančių fitoncidų, padedančių kovoti su ligomis, mažinančių streso hormonų lygį, gerinančių nuotaiką, miegą ir harmonizuojančių nervų sistemą.
Trumpiau tariant, miškuose plyti sveiko oro klodai, kuriuose maudytis galime išsiruošę į nakvynę girioje. Tam tinkami įvairūs variantai – miegmaišiai, palapinės arba Molėtų rajone, Labanoro girioje, esantys „inkilai“ tarp medžių ir jų viršūnėse.
Aukštį ne itin mėgstantieji gali įsikurti antžeminiame inkilėlyje, tuo tarpu aštresnių pojūčių mėgėjams subalansuota Lietuvoje sparčiai išpopuliarėjusi nakvynės vieta – namelis medyje.
Ar ant žemės, ar šimtametėse pušyse nagingų lietuvių suręstame cinamonu kvepiančiame namelyje 5 m aukštyje, rezultatas panašus – tobulas pabėgimas nuo miesto šurmulio savaitgaliui.
Geras taikinys ir laikinam darbui „iš namų“. Visiškoje tyloje ir vienyje su savimi. Ir stirnomis už lango.
Magnolijų vandenynas Skinderiškio parke
Lietuvos geografiniame centre, buvusio Skinderiškio dvaro ir kaimo vietoje, dviejų geografinių kraštovaizdžių – Žemaičių aukštumos ir Vidurio Lietuvos lygumos – susidūrimo vietoje įkurtas Skinderiškio dendrologinis parkas. Vakariniame Kėdainių rajono pakraštyje ramybe alsuojanti gamtos oazė kartais dar vadinama „Kaltenio parku“ dėl įkūrėjo, puoselėtojo miškininko Kęstučio Kaltenio.
Šis Kėdainių rajono parkas pagal dendrologinę vertę prilygsta botanikos sodams. Sakysite, toli „Kalteniui“ iki Labanoro girios? Ši vieta ypatinga itin didele sumedėjusių augalų rūšių, veislių, taksonų įvairove – čia auga apie 1 300 rūšių, porūšių, varietetų, formų ir veislių medžių, krūmų, lianų.
Tai – viena gausiausių dendrologinių kolekcijų Lietuvoje, į kurią vien 250 rūšių atgabenta iš Šiaurės Amerikos.
1971 m. įkurtas parkas užima 123 ha plotą, į kurį įeina ir 39,5 ha Šušvės užtvankos vandenų. Tvenkinio vandenys su sausuma – pusiasaliais, salomis, įlankomis – glaudžiai susiję ir sudaro vieną visumą, kurią papildo ir natūralūs Šušvės upės želdiniai.
O šiuo metu, jums skaitant šią eilutę, Skinderiškio dendrologiniame parke žiedus skleisti įsibėgėja dieviško grožio magnolijos.
Garantuojame: įspūdį paliks ne prastesnį negu sakuros Vilniuje.
Nepabostantis Anykščių šilelio Lajų takas
Vis dėlto labiau norisi pasivaikščioti virš įspūdingų kraštovaizdžių ir atsinaujinti „Instagram“ paskyrą šviežia fotosesija, tačiau be karabinų ir magnolijų? Lankytojus priimti visuomet pasiruošęs Anykščių šilelio Medžių lajų takas – pirmasis toks Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, pakvietęs pasivaikščioti medžių viršūnių lygmenyje.
Anykščių regioniniame parke esantis Medžių lajų takas driekiasi 300 m ir tolygiai kyla iki 21 m aukščio virš žemės. Aukščiausiai nuo žemės atsiplėšusi apžvalgos bokšto aikštelė tako pabaigoje stiebiasi iki 34 m.
Joje poeto Antano Baranausko „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“ – tarsi ant delno: šilelis, Šventosios upės vingiai bei iš tolo mojantys aukščiausi Lietuvoje Šv.Mato bažnyčios bokštai.
Kita vertus, kokia gi vasara, jeigu asmeninio nuotraukų albumo nepapildysite šeimos asmenuke prie „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefų, iškaltų Puntuko akmenyje?
Maratonas tango šokančių javų laukais
Jeigu miškais ir pamiškėmis keliauti norite savarankiškiau, nesirišdami prie gidų ar tvarkaraščių, galite rinktis ir iki galo apgalvotus bei įrengtus takus žygeiviams. Juose paragausite tyro miškų oro, prasilenksite su upėmis bei prisiliesite prie architektūros paminklų.
Dar neišbandžiusiems 15min rekomenduoja „Taką aplink Vilnių“ – 100 km ilgio vientisą trasą, tinkamą mėgstantiems bėgioti, vaikščioti ir tyrinėti neatrastas sostinės vietas. Oficialus trasos pradžios ir pabaigos taškas – Stalo kalnas.
Neatmeskite ir ispaniškojo Camino Se Santiago piligriminio kelio versijos. 500 kilometrų Camino Lituano kelias driekiasi nuo valstybinės sienos su Latvija iki pasienio su Lenkija ir veda per kultūrinius, religinius, istorija alsuojančius ir gamtos objektus.
Summa summarum: gera tol, kol saugu
Kad ir kurį variantą pasirinktumėte, išvengti incidentų mėgaujantis Lietuvos miškų takeliais padės tinkama avalynė ir pakankamas vandens kiekis. Būkite pasirūpinę apsauga nuo erkių.
Nors ir kupiniems entuziazmo, be gido palydos nepatariama leistis nežinomais ir specialiai nepažymėtais takais.
Straipsnį apie Lietuvos miškus inicijuoja „Vilkmergė“.
