Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Mūsų šalyje yra nedaug atvejų, kad dvarvietė savo ūkiniais statiniais stebintų labiau nei sodybos, kuriose teberymo ir bajorų gyvenimą menantys rūmai. Vis dėlto, turime išimčių.
Vos 4 kilometrus nuo pasienio su Lenkija nutolęs Būdviečio kaimas (Lazdijų r.) gali didžiuotis unikaliu, vienu seniausių svirnų Lietuvoje.
Šis buvusios Būdviečio dvaro sodybos ūkinis pastatas – dviaukštis svirnas su pastoge – manoma, iškilo dar 1803 m. Jo amžius skamba tikrai įspūdingai, juolab, kad pastatas medinis. Nors ir mediena neįprasta – maumedžio.
Belankant Lietuvos dvarus, teko matyti daug išlikusių tokios paskirties pastatų, tačiau Būdviečio dvaro senolis – kitoks: jo pagrindinis įėjimas – galiniame fasade, su priesvirniu, kuris paremtas šešiomis drūtomis kolonomis; iki šių dienų čia yra išlikusios ir autentiškos kalvio darbo vinys, apkaustai ir kt.
Neįtikėtina, kad tokį vertingą lietuvių liaudies medinės architektūros pavyzdį vis dar galime regėti, paliesti tame dinamiškame, tačiau savaip skurdžiame, momentiškame pasaulyje.
Būdviečio kaime tebestūkso ir stipriai pakitęs dvaro sodybos kluonas, rūsys, koplytėlė. Kitapus kelio nuo svirno, tarp tvenkinių, galima išvysti pusiau plytinį, pusiau medinį gyvenamąjį namą. Statinys visiškai nepatraukia dėmesio, o, pasirodo, jame dar įmanoma įžvelgti ir buvusio dvaro ponų namo fragmentus.
Būdviečio vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1589 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Vaza Gardino žemiečiui Jonui Sviackui leido iki gyvos galvos naudotis 11 valakų su margais ir kitais priedais. Tada J.Sviackus savo žemėse ir įkūrė Būdviečio dvarą.
1795–1799 m. šį dvarą nusipirko lenkų kariuomenės vėliavininkas, Seinų apskrities maršalka Antanas Sperskis (1766–1832 m.). Sperskių giminė jį valdė iki XIX a. I pusės.
Iki šių dienų čia yra išlikusios ir autentiškos kalvio darbo vinys, apkaustai ir kt.
XIX a. II pusėje sodyba atiteko bajorui Edvardui Šukštai, vėliau – Emilijonui ir Sofijai Glatmanams.
Lyg ir suprantama, kad į tokią atokią Lietuvos vietą nedažnas turistas užklysta, tačiau jei kuo daugiau žmonių išgirs apie nuostabiąją Būdviečio brangenybę, situacija turėtų pasikeisti.
O ir svarbiausias dalykas – ne tai, ne pamačiusiųjų skaičiuje esmė, bet suvokimas ir pagarba paprastam kaimui su nepaprastais žmonėmis, kurie kartų kartas saugojo bei rūpinosi šiuo mediniu nepamatuojamos vertės Lietuvos liaudies architektūros deimantu.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
