Istorinių Lietuvos pastatų išorė mums byloja apie pastangas sukurti gražiausius architektūrinius kūrinius skirtingais laikmečiais. Lankydamiesi pilyse ir dvaruose, galime pakeliauti laiku ir grožėtis skirtingais architektūriniais stiliais, nuo gotikos iki vėlyvojo klasicizmo, romantizmo, istorizmo. Galingiausiems ir įtakingiausiems Lietuvos valstybės didikams statydinantis rezidencijas, reprezentacinius pilių ir dvarų rūmus, Lietuvoje sklido Vakarų Europos kultūra ir profesionali architektūra.
Trakų ir Medininkų pilys mena net XIV amžių, – tai gotikos stiliumi statytos rezidencinės, gynybinės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių tvirtovės. Medininkų pilis statyta XIV a., manoma, pirmoje jo pusėje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316–1341 m.). Tai buvo vienas iš punktų, gynusių Lietuvos valstybę nuo Kryžiuočių ir Livonijos ordinų. Trakų pusiasalio mūrinės pilies statybos darbai vyko 1362–1382 m. ir 1414–1430 m. Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi apie 4 hektarų plotą. Čia, tarp Galvės ir Lukos ežerų, iki dabar stūkso senieji pilies bokštai ir gynybinės sienos. Atvykus galima apsilankyti ir restauruotuose XVIII a. dominikonų vienuolyno pastatuose, susipažinti su koplyčioje ir jos rūsyje įrengta sakralinio meno ekspozicija. Išlikusios senosios Trakų pusiasalio ir Medininkų pilių gynybinės sienos puikiai tinka Viduramžių atmosferai sukurti, čia išties galima pasijusti tarsi nukeliavus laiku į gilią praeitį.
Ryškus ir daugelio atmintyje giliai įsirėžęs Trakų salos pilies, ryškiai kontrastuojančios su ją supančių ežerų mėlyne, paveikslas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio statytą pilį, manoma, projektavo Kryžiuočių ordino architektas. Galvės ežero Pilies saloje esantys rezidenciniai rūmai apjuosti gynybine siena, tarp trijų aukštų pilies korpusų – akmenimis grįstas kiemas. Viduje, ant sienų ir langų nišose yra išlikusių XV a. freskų su bizantiškojo stiliaus bruožais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtros į Rytus atspindžiais.
Keliaujant palei Lietuvos upių tėvą Nemuną, verta aplankyti renesanso stiliaus, XVII amžiaus paveldą reprezentuojančią Panemunės pilį. Vengrų kilmės savininkas Jonušas Eperješas ėmėsi statyti pilį apie 1604–1610 m., o jos projektuoti, manoma, buvo pakviestas olandų architektas Petras Nonhartas, rekonstravęs ir Vilniaus Žemutinę pilį. Laikui bėgant pilis įgavo ir kitų stilių bruožų, besidomintieji atpažins baroko, klasicizmo elementus. Vis tik kalbant apie architektūrą, Panemunės pilis gali būti laikoma autentiškiausia iš XVII–XVIII a. rezidencinių pilių Lietuvoje, ji išliko mažai tepakitusi iki mūsų dienų.
Renesanso stiliumi XVII a. pradžioje pastatyti ir Raudondvario dvaro pilies rūmai su apvaliu bokštu – ryški jų spalva lėmė ne tik dvaro, bet ir visos gyvenvietės pavadinimą. Dvaro ansambliui priklauso du oficinų pastatai, oranžerija, arklidės, ledainė bei 3,8 hektarų ploto parkas. 1831 metais dvarvietę nusiaubus gaisrui, grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus iniciatyva atstatymui buvo pasitelkti garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris iš Prūsijos ir italas Lauras Cezaris Anikini. Anglų neogotikos elementų ansamblyje atsirado prie pilies atnaujinimo darbų prisidėjus Frederikui Diubua de Monperė (1840 m.), puošniomis neogotikinėmis formomis išsiskiria dvaro arklidės.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, lyginant su aplinkinėmis valstybėmis, buvo itin paplitusi medinė dvarų architektūra, kuri iki mūsų dienų, deja, neišliko. Išlikę seniausi medinės dvarų architektūros pavyzdžiai Lietuvoje – išskirtiniai. Tokie yra apie 1700 m. statyti Aristavėlės dvaro rūmai, šiuo metu esantys Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Baroko laikotarpio architektūros, mediniai Aristavėlės rūmai puošiasi laužytos konfigūracijos stogu su profiliuotais karniziniais apvadais. Dvaro interjere klasicizmo stiliui vyraujant ištapytose sienose, lubose yra ir Liudviko XV epochos stiliaus, ir liaudiškų motyvų.
Keletas išlikusios XVIII a. dvaro architektūros pavyzdžių laukia šalia Vilniaus esančioje Liubavo dvarvietėje. Senieji dvaro pastatai, oficina ir oranžerija, statyti baroko stiliumi, šiuo metu pilnai restauruoti. Liubavo dvaro pastatų būklė prieš atstatymą buvo itin bloga: būta rimtų abejonių, ar šitaip apirusius pastatus, statytus dar iš pusiau degtų plytų, beverta imtis gelbėti. Tačiau didžiulio Lietuvos paveldo puoselėtojų entuziazmo ir pastangų dėka, šiandien seniausia Lietuvoje oranžerija ir greta stovinti oficina restauruotos ir pritaikytos kultūros reikmėms. Ryškių spalvų barokinį Liubavo dvaro pastatų ansamblį supa senojo parko medžiai ir tvenkiniai, gaubia romantiška rimtis ir ramybė.
XVIII a. pab. – XIX a. pr. Lietuvoje statytos klasicizmo stiliaus didikų rezidencijos, pastatai, alsuojantys klasika, simetrija, atkartojantys antikinės architektūros formas. Jų projektų autoriai buvo garsiausi to meto architektai, žymios Vilniaus klasicizmo mokyklos atstovai (Vilniaus universiteto Architektūros katedros ugdytiniai) Laurynas Gucevičius, Mykolas Knafusas, Karolis Podšačinskis, Mykolas Angelas Šulcas, taip pat garsūs Europos architektai.
Pagal žymiausio Vilniaus klasicizmo atstovo, žinomiausio Lietuvos architekto Lauryno Gucevičiaus (1753–1798 m.) projektą XVIII a. pabaigoje buvo pastatyti Čiobiškio dvaro rūmai. Vienaaukštis, su portiku, drąsių ir elegantiškų formų pastatas stovi šalia Neries ir Musės upių santakos. Išlikę ir kiti dvaro ansamblio pastatai: oficina, karietinė ir ledainė.
Karolis Podčašinskis (1790–1860 m.), Vilniaus vėlyvojo klasicizmo atstovas, Lauryno Gucevičiaus mokinys, dvarų projektus rengė 1824–1828 m. Vienas žinomiausių jo darbų – Tuskulėnų rūmai Vilniuje, pastatyti apie 1825 m. Tūrinės kompozicijos, stačiakampio plano vienaaukščiai rūmai spinduliuoja santūria klasika. Rytinę pastato pusę puošia augalinių motyvų lipdiniai ir antikinių deivių – Dianos, Junonos ir Veneros – skulptūros. Interjere restauruota klasicizmo laikotarpio sienų ir lubų tapyba. Karolio Podčašinskio kūryba užbaigė visą klasicizmo epochą Lietuvos architektūroje.
XIX amžiuje Lietuvoje plito ir romantizmas, statyti reprezentaciniai pastatai siekiant atkartoti viduramžių architektūros dvasią. Romantizmo pavyzdys – itališkos vilos stiliumi apie 1850 m. pastatyti Belvederio dvaro rūmai su kampiniu bokštu, asimetriškos struktūros, santūrių, neorenesansinių bruožų. Klasicizmo ir romantizmo stilių bruožų turi Raguvėlės dvaro rūmai, statyti pagal Karolio Podšačinskio mokinio architekto Tomo Tyšeckio (1824–1861) projektą. Pastatas atkartoja antikinės architektūros formas, romantizmo stiliumi jį puošia arkados. Raguvėlės dvaras – vienas didžiausių išlikusių Lietuvoje architektūrinių dvarų ansamblių, jį sudaro daug gamybinių, ūkinių pastatų, bažnyčia, parkas.
XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje architektūroje įsivyravo istorizmo stilius. Tuo metu statyboms dvaruose nereikėjo Rusijos administracijos leidimų, todėl fundatoriai kvietėsi architektus iš Vakarų Europos. Pavyzdžiui, didikų Tiškevičių užsakymu neoklasicistinio stiliaus Trakų Vokės dvaro rūmus projektavo italų architektas Leandras Markonis (1880 m.), o Užutrakio dvaro rūmus – lenkų architektas Juzefas Husas (1901 m.).
Kaip prabangi rezidencija 1879 m., kunigaikščio Mykolo Oginskio užsakymu, pastatyti vokiečių architekto Karlo Lorenso projektuoti Plungės dvaro rūmai. Įspūdingas ne tik pagrindinis pastatas, puošnus visas dvaro ansamblis, žirgynų pastatuose ryškios neogotikos formos. Tuo tarpu Zyplių dvaro architektūriniame ansamblyje esama mažai Lietuvoje paplitusių neobarokinių formų. Šie rūmai buvo rekonstruoti grafo Tomo Potockio 1898–1901 m.
Natūralu, didžioji dalis Lietuvos pilių ir dvarų pastatų statyti vėlyvesniais – klasicizmo, romantizmo, istorizmo stiliais, tačiau nemaža ir ankstyvesnių laikmečių istorinių pastatų. Neretai daug kartų restauruotame, perstatytame pilies ar dvaro ansamblyje esama išlikusių ir ankstesnių, ir vėlyvesnių architektūrinių stilių bruožų. Kiekvienas istorinis Lietuvos pilių ar dvarų ansamblių pastatas atidžiau žvelgiančiam atskleis įdomių detalių ir tegul papasakos apie čia gyvenusių didikų meninį skonį, ambicijas, ir kur kas daugiau.
