Lietuvių kalbą Parmos universitete dėsčiusi, už nuopelnus Lietuvai apdovanota Birutė Žindžiūtė Michelini pasakoja, kad Bardyje su vyru Guido Michelini pirmą kartą apsilankė dar 1984-aisiais ir tuomet jame atrado ne vieną lietuvybės simbolį.
Atvykus į Bardį, Parmos pašonėje įsikūrusį Apeninų miestelį, jau iš tolo matosi didingas tūkstantmetės Bardžio pilies siluetas, o pačioje miestelio prieigoje akį staiga patraukia netikėta nuoroda – Croce lituana. Tarsi būtum atsiradęs senajame Lietuvos kaime, kur keleivį sutinka ir palydi pakelėse rymantys mediniai kryžiai ar koplytstulpiai.
Dar kiti siurprizai laukė pačiame miestelyje, įsukus į gatvę, vardu Lituania, apsilankius to paties vardo salėje parapijos Jaunimo namuose, besigrožint žaliuojančiomis rūtomis senelių prieglaudos parke. Visi šie lietuvybės simboliai atsidūrę Parmos Apeninuose – monsinjoro Vinco Mincevičiaus (1915–1992) nuopelnas.
Šis aukštas, energingas, plačiašakės veiklos žmogus, gerai pažįstamas to meto Italijos lietuvių bendruomenei, lietuvišką dvasią puoselėjo ir Alpių vasarnamyje. Važiuodamas į jį iš Romos, V. Mincevičius visuomet sustodavo Bardyje.
Kokie ryšiai siejo monsinjorą su šiuo Parmos provincijos miestu? Atsakymas paprastas: Bardis – įtakingo Vatikano kardinolo Antonio Samorè (1905–1983) gimtinė, į kurią jis dažnai grįždavo, lydimas savo sekretoriaus V. Mincevičiaus. Abu juos jungė meilė Lietuvai. Jaunystėje A.Samorè beveik šešetą metų (1932–1938) dirbo popiežiaus nunciatūroje Kaune, o čia užsimezgę šilti jausmai pamaldžiai ir darbščiai lietuvių tautai išliko visam gyvenimui.
Paminėdamas 30-ties metų sukaktį nuo A.Samorè atvykimo į Lietuvą ir išreikšdamas dėkingumą už dėmesį jai V.Mincevičius sumanė Bardyje pastatydinti kardinolui dedikuotą lietuvišką kryžių. Šventinimo iškilmės įvyko 1962 m. rugsėjo 17 d. Tai buvo 4,5 m. aukščio pagal lietuvišką brėžinį italų skulptoriaus Adolfo Valazza išdrožtas medinis kryžius.
Po keliolikos metų, kalno nuošliaužai nuvertus kryžių, jis buvo pakeistas kitu. Šiandien Bardžio miestelio centrą puošia 2007-ųjų spalį iškilmingai atidengtas medinis koplytstulpis, išdrožtas lietuvių liaudies menininko Vytauto Ulevičiaus.
Iškilmėse tuomet dalyvavo specialiai šiai progai į Bardi miestelį atvykęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis, vienas pagrindinių idėjos iniciatorių Italijos lietuvių pastoracinio koordinatorius kun. Petras Šiurys, tuometiniai Lietuvos ambasadoriai Italijoje ir prie Šv. Sosto Šarūnas Adomavičius ir Algirdas Saudargas, Bardi miestelio meras, daug svarbių Lietuvos bei Italijos pareigūnų, taip pat gausus būrys Italijos lietuvių.
Kardinolas A.Samorè, pasirūpindamas ir mažiausiais, ir seniausiais savo žemiečiais, finansavo Bardžio vaikų darželio, senelių prieglaudos Villa Mater Gratiae, Jaunimo namų statybas. O V.Mincevičius rado būdą minėtose institucijose palikti lietuviškumo ženklų. Daugiausia jų galima rasti 1965 m. balandį inauguruotuose Jaunimo namuose, kur puikuojasi Sala Lituania.
Suki žvilgsnį išpieštomis salės sienomis ir tarsi sklaidai Lietuvos istorijos puslapius: čia Mindaugo krikšto ir karūnavimo scena, čia Vytauto Didžiojo laikų žemėlapis su LDK miestų, pilių ir karo mūšių vaizdais, čia koplytėlė su Aušros Vartų Švč. Marijos paveikslu, Rūpintojėliu, drobine staltiese dengtu altorėliu. Nesunku įsivaizduoti, kiek pastangų reikėjo monsinjorui V. Mincevičiui, kad sukurtų šį Lietuvos kampelį, apgalvotų dekoro detales, surinktų menininkų būrį, pasirūpintų finansavimu (buvo rasta dosnių rėmėjų tarp išeivijos lietuvių JAV ir Kanadoje).
Už nuopelnus ir darbus, puošiančius miestą, 1965 m. Vincui Mincevičiui buvo suteiktas Bardžio garbės piliečio titulas. Pagerbti Tėvynės labui nenuilstamai dirbusį šį Lietuvos dvasininką ketina ir Italijos lietuviai. Labai tinkamas metas tam būtų artėjantys 2022-ieji, kai sueis 30 metų nuo monsinjoro mirties ir 70 – nuo Italijos lietuvių bendruomenės, kuriai V. Mincevičius ilgus metus vadovavo, įkūrimo. Nebus geresnės vietos 2022-ųjų Italijos lietuvių bendruomenių suvažiavimui už Bardį.
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia
