Viena pagrindinių regiono viršūnių – Cerro Torre (3128 m) – žinoma dėl savo išskirtinai smailios formos. Stūksantis tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų, kur susidariusios ypatingos klimatinės sąlygos, kalnas viršutinėje dalyje turi apšerkšnijusią, lyg sniego grybais apaugusią, viršūnę.
Iš tolo gėrėdamasis nuostabiu sniego ir kalnų vėriniu, supranti, kad jos įveikimas nebus paprastas. Kopiant privalu naudoti specifinę įrangą, o kartais gali tekti lipti vertikaliais ledo urvais. Dėl stiprių vėjų ir didelio iškrentančio kritulių kiekio viršūnė nuolatos formuojama. Todėl kiekvienais metais gamta sukuria skirtingą sniego ir ledo formą. Pasitaiko sezonų, kai sąlygos yra neįveikiamos.
Su komandos draugais kazachstaniečiais Omaru Asserbekovu ir Grigoriyjumi Chshukinu laukėme beveik 20 dienų, kol bus tinkamos sąlygos ant kalno ir pakankamai ilgas „oro langas“, kurio metu saugu lipti į viršūnę.
Šiame kopime per daug geros oro sąlygos – aukšta temperatūra, saulėta – mums netiko. Tokiu oru maršrutas tampa pavojingas: uolinėse atkarpose pradeda byrėti akmenys, sniegas ir ledas būna minkštas, o kabantys grybai viršuje gali pradėti atlūžinėti.
Belaukiant tinkamo kopimui oro, dar spėjome įkopti į tris kitas viršūnes, kurioms sąlygos buvo geros: Mojon Rojo, Aguja Poincenot, Aguja Medialuna. Toks apšilimas nedavė laiko leisti veltui, padėjo susipažinti su regionu, čia vyraujančiais orais, ledo ir uolų būkle bei susirinkti papildomos informacijos iš vietinių alpinistų apie mūsų planuojamą pagrindinę viršūnę.
Kopimas į smailiąją Cerro Torre viršūnę užtruko 6 dienas. Pirmiausia sunkiomis kuprinėmis turėjome įveikti virš 50 km atstumą ir priartėti prie kalno. Kelias vedė kalnų laukais ir miškais, akmenų morenomis. Teko persikelti per upę, užlipti ant kalnų perėjos ir nusileisti ant labai didelio ir plataus Vjedmos ledyno, kur klaidžiojant tarp ledo plyšių turėjome atrasti trumpiausią kelią iki kalno. Tai užtruko 2 dienas.
-
S.Damulevičius – apie sukrečiančią patirtį kopiant į Nangą Parbatą: „Eiti per žuvusiojo kūną neleido moralė“
-
Aukščiausią Mongolijos viršūnę pasiekusios lietuvių ekspedicijos vadovas Dainius: „Buvo sunkiau, nei tikėjomės“
-
Pražūtinga ekspedicija į Everestą: tragiški 1996-ųjų įvykiai, kurie iš esmės pakeitė alpinizmą
Pats kopimas į viršūnę, kur jau reikalingi alpinizmo įgūdžiai ir specifinė įranga, užtruko 3 dienas. Kopiant į viršūnę teko dvi naktis miegoti kaip paukščiams, susisukus palapinę ant nedidelių slenksčių, išsikasant aikštelę ir prisirišus virvėmis.
Teko dvi naktis miegoti kaip paukščiams.
Maršrutas, kuriuo lipo komanda – Ragni. Tai aukščiausios – 6-osios sudėtingumo kategorijos arba „ekstremaliai sunkus“ maršrutas, įvardijamas kaip vienas unikaliausių pasaulyje. Jis yra iš ledo, kombinuotas su uolomis. Vidutinis statumas – apie 70 laipsnių, vietose – 90 laipsnių.
Apšerkšnijusių sniego grybų įveikimas buvo sudėtingiausias. Čia komanda susidūrė su ribota galimybe organizuoti saugos taškus, o dalis grybų buvo daugiau „kabantys“ nei vertikalūs. Vasario 24 d. (15.31 val.) Lietuvos laiku komanda sėkmingai pasiekė tikrąją viršūnę ir, iškėlę savo šalies nacionalines vėliavas, nusileido tuo pačiu keliu. Nusileidimo procedūros yra greitesnės iš techninės pusės, todėl su bendražygiais jau tos pačios dienos vakarą buvome stovyklavietėje ant Vjedmos ledyno.
Kitą dieną, nors jautėsi kopimo nuovargis, o sunki kuprinė slėgė pečius, komandos dvasia buvo puiki, todėl miestelį pasiekėme per 14 valandų. Paskutiniai kilometrai žemyn buvo monotoniški. Nusileidinėjant tuo pačiu keliu, vietovė – gerai pažįstama, bet beveik visada lankė mintis, kad „į priekį tikrai tiek daug nėjome“.
Likus keliems kilometrams iki miestelio, nakties tamsoje prožektoriaus šviesos apšviestos įsistebeilijusios gyvūno akys išsklaidė visą nuovargį. Priėjus arčiau iš silueto supratome, jog tai puma! Šis susitikimas buvo lyg geras espreso kavos puodelis komandai, prabudinantis skubiam paskutinių kilometrų įveikimui.
Iš silueto supratome, jog tai puma!
Cerro Torre Ragni maršrutas pirmą kartą buvo įveiktas lygiai prieš 50 metų. Tai padarė Italų alpinistai: Daniele Chiappa, Mario Conti, Casimiro Ferrari ir Pino Negri. Su bičiuliais tapome 3-ioji komanda šį sezoną, kuri pasiekė viršūnę. O Lietuvos trispalvė iškelta pirmą kartą! Komandos bičiulių iš Kazachstano vėliava ant viršūnės buvo iškelta taip pat pirmą kartą.
