„Savaitgalio ekskursijų“ gidė Gabija Lunevičiūtė kviečia nueiti dalį to kelio ir susipažinti su vietomis, kuriose kelta, svarstyta, skelbta ir ginta Lietuvos valstybės atkūrimo idėja, bei išgirsti tai, ką mums pasakoja Vilniaus gatvės.
Mikalojaus bažnyčia
Adresas: Šv. Mikalojaus g. 4
Tai ne tik pati seniausia, bet ir lietuviškiausia Vilniaus bažnyčia. Čia jau 1901 metais buvo laikomos mišios lietuvių kalba. To pasiekė slapta lietuvių inteligentų kultūrinė draugija „Dvylika Vilniaus apaštalų“, įsteigta dar griežčiausio lietuvių spaudos draudimo metais. Draugijos lėšomis 1904 m. pradėtas leisti pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“.
Šv. Mikalojaus bažnyčioje „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ atminimas įamžintas memorialiniu raudono granito medaliu prie pat Vytauto Didžiojo biusto, pastatyto 500-osioms jo mirties metinėms ir bažnyčios tarnų išsaugoto per visą sovietmetį.
Filharmonija
Adresas: Aušros Vartų g. 5
Dabartinis Filharmonijos pastatas atsirado XX a. pradžioje, kai buvo rekonstruoti prieš tai čia stovėję Pirklių namai ir įrengta teatrui ir koncertams skirta salė. Miesto sale pasinaudojo ir stiprėjantis lietuvių Sąjūdis. 1904 m. panaikinus lietuvių kalbos draudimą, čia įsteigtas pirmasis Vilniuje Petro Vileišio lietuviškas knygynas, 1905 m. gruodžio 4–5 d. čia buvo sušauktas Didysis Vilniaus seimas, kuriame susirinko apie 2 000 valsčiuose išrinktų lietuvių atstovų iš dabartinės Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos. Žmonės tiesiog netilpo salėje. Čia pirmą kartą iškeltas Lietuvos politinės autonomijos reikalavimas.
1906 m. lapkričio 6 d. įvyko pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ premjera.
Rusų dramos teatras
Adresas: Jono Basanavičiau g. 13
1915 m. lietuvius telkę visuomenės veikėjai įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Pirmajam pasauliniam karui besibaigiant, Draugijos komitetas, kuriame buvo ir keturi būsimi signatarai, – Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, Petras Klimas, – ėmė planuoti Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės paskelbimo veiksmus. Jie išrūpino vokiečių valdžios leidimą sušaukti Vilniuje Lietuvių konferenciją, kuri įvyko 1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus lenkų bendruomenės lėšomis statytame Pohuliankos teatre. Konferencija posėdžiavo užsidariusi ir nedalyvaujant jokiam okupacinės valdžios atstovui. Joje išrinkta Lietuvos Taryba, kuri buvo vienbalsiai įgaliota atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
Signatarų namai
Adresas: Pilies g. 26
XX a. pradžioje šis pastatas priklausė pirkliui Kazimierui Štraliui. Pirmajame aukšte veikė cukrainė, aukščiau buvo įrengti butai nuomai. Iki vasario 16 d. Lietuvos Tarybos posėdžiai vyko Lietuvių mokslo draugijoje Aušros Vartų g., jos vadovo J.Basanavičiaus kabinete. Daktaras taupė tada labai brangias malkas, sėdėdavo „kailinėliais užsivilkęs“ ir beveik nekūrendavo krosnies. Šalčio neapsikentę Tarybos nariai nusprendė rinktis draugios Nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose, kur įvyko ir pats svarbiausias, 1918 m. vasario 16 d. posėdis.
1918 m. vasario 16 d. prie kabinete tebestovinčio oda mušto stalo susirinko 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniaus konferencijoje išrinkta 20 žmonių Lietuvos Taryba. Visiems išdalyti plunksnakočiai, paruoštos rašalinės, Jonas Basanavičius garsiai perskaitė Nepriklausomybės Aktą ir pasirašė jį pirmas, o kiti Lietuvos Tarybos nariai pakviesti abėcėlės tvarka. Pasirašę Aktą, signatarai greičiausiai nusileido papietauti į apačioje buvusią arbatinę, o po to iki vėlaus vakaro dėliojo tolesnius veiksmus – valstybę dar reikėjo sukurti.
Tauro kalnas
Adresas: V. M. Putino g.
O čia turėjo stovėti Tautos namai – juos pastatyti sumanė dar 1907 m. J.Basanavičius, o kaip jie turėjo atrodyti, viziją turėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis tikėjosi, kad rūmuose įsikurs koncertų ir parodų salės, muziejus, biblioteka, bus patalpos įvairioms draugijoms. Lietuvių šviesuomenė surinko pinigus. Beje, mirus Čiurlioniui, dalis lietuvių inteligentų, negalėję atvykti į jo laidotuves, siuntė užuojautas ir aukų telegramas, nurodydami, kad „vietoj vainikų mirusiajam“ aukoja būsimiems Tautos namams, ir nusipirko šį sklypą. Šios idėjos įgyvendinimui sutrukdė prasidėjęs I pasaulinis karas.
„Lietuvos aido“ spaustuvė
Adresas: Totorių g. 20
Priimti Nepriklausomybės Aktą buvo nepalyginamai paprasčiau nei jį paviešinti, nes tuo metu visa spauda Lietuvoje buvo griežtai cenzūruojama. Vasario 19 dieną dokumentas spausdinamas dienraščio „Lietuvos aidas“ pirmajame puslapyje, o spausdinta Martyno Kuktos spaustuvėje. Signalinis laikraščio egzempliorius buvo įteiktas cenzoriui. Šis, užuot išbraukęs jam neįtikusį tekstą, tuoj pat į spaustuvę atsiuntė būrį kareivių. Šie išbarstė jau surinktą raidžių rinkinį, konfiskavo kelis korektūrinius egzempliorius, spaustuvę uždarė, o jos savininkas trumpam atsisėdo į kalėjimą.
Nujausdamas tokią įvykių eigą Petras Klimas vis dėlto jau buvo spėjęs savavališkai išspausdinti kelis laikraščio egzempliorius ir juos paslėpti. Pasak kitų versijų, pirmasis laikraščio puslapis su Nepriklausomybės Aktu buvo slapta išspausdintas kitoje spaustuvėje ir skubiai išplatintas visoje Lietuvoje.
M.Kukta grįžo iš Sankt Peterburgo į Vilnių dar 1904 m. Padrąsintas Petro Vileišio ir remiamas brolio įrengė spaustuvę. Nuo 1911 m. ji veikė Totorių gatvėje. Šiandien apie tai primena memorialinė lenta ant pastato.
