Siauromis gatvelėmis slampinėjantys turistai, pavėsyje kavą gurkšnojantys vietiniai ir laisvai vaikštinėjančios bei gulinėjančios tingios katės, kurios čia yra itin mylimos ir netgi turi savo namą.
Tačiau Kadakesą garsina ne vien katės, ne vien geri žuvies restoranai ir ant kalno stovinti bažnytėlė, bet menininkai. Žymiausias iš jų – ekscentriškasis Salvadoras Dali, leidęs čia vaikystes, o vėliau vos už kilometro esančioje įlankoje įsirengęs savo namus. Dabar juose veikia muziejus, į kurį taip paprastai pakliūti beveik neįmanoma. O ir turint bilietą, reikia atvykti griežtai nurodytu laiku. Savo tautiečio namus norėjęs mums parodyti katalonų rašytojas Francesc Miralles sakė, kad bilietus užsakinėjo prieš savaitę.
Vedęs Galą dailininkas nusprendė įsikurti mažame žvejų kaimelyje Portligat įlankoje, kurią labai mėgo. Sakoma, kad čia galima pamatyti pirmuosius saulės spindulius Ispanijoje. Iš čia visai netoli nueiti iki švyturio, esančio labiausiai į rytus nutolusiame Ispanijos pusiasalyje Cap de Creus. Čia pučia stiprus Tramontana vėjas, kurį dailininkas kaltino dėl savo pamišimų. Čia tylu ir ramu.
Surengęs kelias pasaulinio lygio parodas, dailininkas pakankamai anksti tapo žinomas ir pradėjo uždirbti iš savo darbų. Vėliau, gyvendamas Amerikoje, jis kūrė komercines iliustracijas, reklaminius skydus, net bendradarbiavo su „Disney“ studija ir visai nebuvo panašus į Paryžiuje skurstančius savo kolegas.
Kai dar prieš karą sužinojo, kad jo mėgstamoje vietoje parduodamas žvejų sandėlys, suprato, kad čia yra jo galimybė. Nupirko kaimynų namą, vėliau – dar kelis. Pasiskolino iš draugo pinigų ir tuos septynis į kalną kylančius namelius sujungė į namą–labirintą, kuriame beveik nėra durų, o kiekvienas langas vis kitokio dydžio ir formos. Kad būtų įdomiau gyventi, kad galėtų su Gala prasilenkti nesusitinkant, kad kiekvienas turėtų savo erdves ir galėtų įkūnyti pačias įvairiausias beprotiškas idėjas. Ir kad padarytų įspūdį visiems atvykstantiems. Laiminga sutuoktinių pora šiame name gyveno trisdešimt metų ir nuolat juos keitė ir tobulino, įgyvendindami vis naujus sumanymus.
Tik tikram siurrealistui gali šauti į galvą nukreipti pirmuosius tekančios saulės spindulius į savo lovą, namo viduryje ant virvės pakabinti savo dantį, vestibiulyje pastatyti karoliais padabintą lokio iškamšą, mažame paukščio narvelyje apgyvendinti svirplį, prie raganosio galvos pritaisyti erelio sparnus, o po kaklu pakabinti karvės skambalą, virš bibliotekos lentynų patupdyti mylimų gulbių iškamšas, o penio formos baseiną apvyti gyvatėmis ir į visa tai dar įmontuoti „Pirelli“ padangas ir lūpų formos suolą.
Arba nepavykus pastatyti tikros bažnyčios, žmonai įrengti gyvenamąjį kambarį su aidinčiu kupolu. Kieme stovi praskelto kiaušinio lukšto statula, į kurią galima įlįsti ir pasijusti viščiuku, o prie baseino įrengtas baldakimas, kur gali pasijusti šeichu iš tūkstančio ir vienos nakties pasakų.
Gala nuo jo irgi neatsilikdavo kūrybiškumu – puošė namus šlamučių kompozicijomis ir kambario sienas išklijavo jo gyvenimą atspindinčiomis nuotraukomis. Čia įgyvendinta ir daug daugiau dailininko idėjų, neįmanoma jų visų aprašyti – visas namas pilnas keistų skulptūrų, paveikslų, interjero detalių. Sakoma, kad Dali nešdavo namo visus įdomesnius rastus daiktus – nuo žuvusių gyvūnų iki padangų. Vieni turistai kraipo galvas iš nuostabos, kiti tiesiai šviesiai vadina Salvadorą bepročiu, o aš po pasivaikščiojimo pamaniau, kad labiausiai žaviuosi jo drąsa kurti ir įgyvendinti savo sumanymus. Drąsa gyventi, kaip norisi.
Siurrealizmas pagrįstas aukštesnėmis realybės formomis, svajų visagalybe ir nesavanaudišku idėjos žaidimu.
„Siurrealizmas pagrįstas aukštesnėmis realybės formomis, svajų visagalybe ir nesavanaudišku idėjos žaidimu“, – rašoma Vikipedijoje. Taigi siurrealizmas yra ne kas kita, kaip svajojimas ir žaidimas. Bandymas įgyvendinti tai, kas protu neaprėpiama, kam nėra paaiškinimų ir ko niekas kitas nėra daręs. Jei šiuo terminu galima pavadinti ir gyvenimo būdą, tai Dali pelnytai yra laikomas reikšmingiausiu šios srovės įkūnytoju.
Daugelis mūsų dažnai turim įdomių idėjų, bet leidžiam joms numirti nieko su jomis nedarydami. Arba pasipasakojame ir leidžiame jas nužudyti – artimieji bando apsaugoti mus nuo bereikalingo laiko ir jėgų švaistymo ir būsimų nesėkmių, draugai perdėm saugo mūsų reputaciją ir perspėja apie pavojus, o kiti tiesiog pavydi, kad jų turime ir sako, kad nieko neišeis tam, kad iš tiesų nieko neišeitų.
Bet juk idėjos – tai ne išloštas aukso puodas, pavydėti čia nereikia. Idėjos yra tai, ką kiekvienas mąstantis žmogus gali pasiimti pats iš savęs visiškai nemokamai. Idėjos yra tai, kas tavo galvoje gimsta po susitikimų su menu, muzika, knygomis, įkvepiančiais žmonėmis, kas lieka apsilankius muziejuose ar tokiuose menininko namuose. Vienos jų miršta iškart, kitos išgyvena iki rytojaus ir tik kelios jų apsigyvena mumyse. Bet ir jas, tuos gležnus tik pradėtus kūdikius, mes dažnai nužudom, nes labai baisu pasidaro, ką pasakys kiti žmonės. Tas „ką kiti pasakys“, su kuriuo užaugo mano karta ir mielai perduoda tai savo vaikams, yra didžiausias idėjų žudikas Lietuvoje, nes „tie kiti“ dažniausiai nepasako nieko gero net jei idėja iš tiesų gera.
Salvadorui Dali buvo ne svarbu, bet įdomu „ką kiti pasakys“, jam svarbiausia buvo įgyvendinti visas keistas savo idėjas ir priblokšti visus kitus savo kūryba, savo elgesiu, savo vakarėliais. Sakoma, kad jaunystėje, kai dar buvo nežinomas dailininkas, norėdamas patraukti kitų dėmesį prašmatniame renginyje, jis vietoj nosinaitės į švarko kišenėlę įsidėjo keptą kiaušinį su gražiai nusvirusiu tryniu. Ir kas galėtų patikėti, kad audringus vakarėlius rengęs menininkas vaikystėje ir jaunystėje pats kentėjo nuo savo drovumo. Tačiau vėliau svajonės jį išlaisvino.
Daryti beprotiškus dalykus kartas nuo karto būtų pravartu kiekvienam – taip taptume drąsesni ir pakantesni kitiems. Išmoktume džiaugtis ir kvailioti. Pakilti virš realios kasdienybės ir pabandyti įgyvendinti savo svajones juk galima ne vien būnant Salvadoru Dali. Kiekvienas kasdienybėje galime pabūti šiek tiek siurrealistais – išlaisvinti fantaziją ir kartais paversti gyvenimą linksmu žaidimu. Pamatyti tai, ko kiti nepastebi. Elgtis kitaip, nei iš mūsų tikimasi. Kurti ne tam, kad kiti suprastų, bet kad pats pajustum džiaugsmą.
Bet kuriuo atveju, jei keliausite po Kataloniją įtraukite Salvadoro Dali namą į „Must see“ sąrašą. Daug kas sako, kad jis net įdomesnis ir daugiau atskleidžiantis menininko asmenybę, nei jo muziejus Figueres mieste. Muziejus gražioje vietoje, alyvmedžių giraitėje galima ramiai pasivaikščioti, prisėdus ant maestro suprojektuotos kėdutės žvilgsniu patyrinėti įlanką, o paviljone pažiūrėti filmų apie jo audringą gyvenimą. O paskui būtinai nuvažiuokite arba nueikite į Cap de Creus, palaukite, kol nusileis saulė, ir įsijungs švyturio žibintas ir leiskite Tramontana vėjui sujaukti jūsų mintis.
