Nusišypsojo galimybė antrą kartą aplankyti vis neišžvalgomą Ispaniją. Šįkart Malagą ir jos apylinkes (pirmąsyk įsikūrėme Santa Poloje). Tą padarėme pačiame vasaros įkarštyje, liepos pabaigoje. Todėl teko kruopščiai apgalvoti, kaip dairysimės ir ilsėsimės.
Saulė spigino negailestingai – dar oro uoste, vos pravėrus lėktuvo duris, kvapą užgniaužė beprotiška saunos kaitra. Keliavome šešiese, įvairaus amžiaus (kartu buvo ir penkiametis, ir septyniolikmetis, ir vyresni), todėl būtinais akcentais tapo veiklos, atrinktos, atsižvelgiant ne tik į tvyrantį karštį, bet ir visiems pritaikytos.
Iš anksto patyrinėję savo poreikius, nusprendėme, kad 100 procentų pasiteisintų suderinti ingredientai: atgaiva, atradimai, grožis, taip pat būtinai – ir poilsis.
Prie išskleistos palapinės sutikome vietinį nuogalių.
Neklydome! Gyvenimas pagal šį receptą prasidėjo nuo visą kelionės ritmą diktavusio karščio malšinimo pramogų. Įsikūrus erdviame išsinuomotame kotedžo tipo bute Mijas Costa, be abejonės, dešimt balų už pirmąjį džiaugsmingą ir nepakartojamą pūkštelėjimą į baseiną! Prie namo tarp palmių ir kaktusų tyvuliuojančioje žalioje oazėje ilgai ir smagiai plaukiojome.
Kitą dieną iš ryto keliautojos išsiruošė išbandyti jūrą, matomą iš terasos. Nerūpestingai leidomės kalvotu šlaitu, taip pat nuo pėstiesiems pritaikyto viaduko dairėmės į daugybę atsiveriančių paplūdimių, o patekusios į vieną iš tokių, iškart šiek kiek pasimetėme ir sutrikome. Prie išskleistos palapinės sutikome vietinį nuogalių, dėliojantį akmenis.
Tik vėliau sužinojome, kad šis paplūdimio ruožas skirtas nudistams.
Tik vėliau sužinojome, kad šis paplūdimio ruožas skirtas nudistams. Visgi paėjusios kiek toliau, bridome maudytis. Netikėtai šaltą vandenį būtume ištvėrusios, bet kelią jūron stabdė nemaži vis nesibaigiantys akmenys. Dar pasivaikščiojusios paplūdimiu, kitu maršrutu grįžome prie baseino – ne ką prastesnė alternatyva įkaitus orui.
Tądien kitas žingsnis – malonus ne tik akims, bet ir skrandžiui. Į lankomų objektų sąrašą įsiterpė Mijas miestelyje vykusi šventė, apie kurią sužinojome atvykę ieškodami išsinuomotos gyvenimo vietos. Taigi nebuvome planavę, bet negalėjome praleisti progos artimiau susipažinti su vietos gyventojų šventiniais įpročiais.
Atrodė žavinga, kaip pasipuošusios, pasitempusios mamos ir močiutės ispanės vedėsi taip pat gražiai vietos futbolininkų marškinėliais aprengtus mažuosius ispanus ir mažąsias ispanes, išraiškingai vilkinčias ryškiomis flamenko suknelėmis, kaip supo ir stebėjo juos besisupančius įvairiuose didelėje aikštėje išsidėsčiusiuose atrakcionuose.
Atkreipėme dėmesį, kad kai kurie iš jų buvo tokie, kuriuose krykštavome vaikystėje. Bet daug ir visai nematytų. Mūsų mažasis keliautojas taip pat juos išbandė: važinėjosi mašinomis, šokinėjo batute, jame spardė kamuolį kartu su ispanais ir įveikė sudėtingų kliūčių kupiną kelią aukštyn į daugiaaukščio namo viršutinį kambarį, iš kurios čiuožykla vamzdyje buvo galima leistis apačion.
Ta čiuožykla kartu su ispanais vaikais leidosi jų seneliai.
Ypač maloniai nustebino, kad linksmybėse siautė ir net ta čiuožykla kartu su ispanais vaikais leidosi jų seneliai. Vakare, įsižiebus miesto žibintams, virš galvų išryškėjo didelės žibančios šventinės vėduoklės, švietė kiti šventės atributai.
Viliojo ne kartą ragautos ir darsyk išbandytos ispaniškos spurgos čiuros, bet liko neparagauti vietiniai riešutų vėriniai ir kiti ispaniški skanėstai.
Akis traukė bulvės-milžinės, įdarytos sūriu, šonine, daržovėmis ir dar daug kuo kitu, perkamos kioskuose ir ragaujamos stovint, bet vis tik nusprendėme vakarieniauti patogiai įsitaisę.
Buvo skanu, bet nustebome, kiek daug už keptų kalmarų žiedų lėkštę, keptų žuvų lėkštę, gruzdintų bulvyčių lėkštę, dvi sangrijos taures ir limonadą sumokėjome. Užsiminus apie didelę sumą padavėjui, jis tik gūžtelėjo pečiais: fiesta.
Trečią kelionės rytą neįtikėtiną atradimų džiaugsmą suteikė ir artimą 40-čiai laipsnių kaitros bangą atvėsino tai siauresnis, tai platėjantis, tai visai negilus, o porą kartų net leidžiantis panirti ir išsimaudyti Alaminos upeliukas Barranco Blanco, Malagos provincijoje.
Nebuvo lengva jį rasti, o suradus tinkamą kryptį jo link, nuo tos vietos, kurioje palikome išsinuomotą mašiną, dar teko pėstute svilinančioje atviroje saulėje panaudojant visas įsidėtas vandens atsargas žingsniuoti apie 2 kilometrus.
Daugiau nei 3 valandas trukusį smagų bridimą ištvėrė ir mūsų mažiausias keliautojas.
Turėjome tikslą jį perbristi (1 km), atsigaivinti, pasidžiaugti medžių pavėsiu, krūmų žaluma, žiedais. Vėliau pasijutome kaip kanjone su aplink dunksančiomis kalnų sienomis. Oloje, pro kurią keliavome, pavyko pamatyti šikšnosparnių, o greta jų šiek tiek išgąsdino nuo krūmo ant drabužių nušokęs vabzdys-gyvalazdė. Neįtikėtini nauji pojūčiai ir patyrimai!
Daugiau nei 3 valandas trukusį smagų bridimą ištvėrė ir mūsų mažiausias keliautojas. Įskaičiuoju ir laiką, kurį užtrukome tuo pačiu upeliuku grįždami atgal. Tačiau būtina paminėti didžiausią atlygį už įveiktą ilgą kelią pirmyn.
Kalnų sangrūdose tekėjo kriokliai, kuriais kildami drąsiausieji užkopė į pačią viršūnę, mėgavosi darydamiesi įspūdingas asmenukes. Grįždami prie mašinos vėl nežmoniškai iškepėme. Svajonės tik apie baseiną – išsipildė.
Vakarop apsilankėme vietos restorane, tiesiog lūžtančiame nuo užkandžiaujančių ir dainas su vietos žvaigžde traukiančių ispanų. Pavyko neskubant paragauti mėsišką rinkinį, pritaikytą jų gausioms šeimoms. Ir tą milžinišką gardžią įdarytą bulvę, kurią visai be reikalo praeitą dieną iškeitėme į brangiąją vakarienę festivalyje.
Vakarop apsilankėme vietos restorane, tiesiog lūžtančiame nuo užkandžiaujančių ir dainas su vietos žvaigžde traukiančių ispanų.
Kitą – ketvirtą – dieną mėgstantiems gyvūniją, ypač mažajam keliauninkui, patiko zoologijos sodas Selwo Marina Benalmadena. Stebėjome specialiai parengtus lankytojams nurodytomis valandomis vykusius išradingus delfinų, papūgų pasirodymus, aplankėme kitus sodo gyventojus – nuo pingvinų iki krokodilų.
Žvalgymąsi iš viršaus pradėjome nuo kelionės keltuvu virš Benalmadena miestelio. Pakankamai lėtai judėdama ši transporto priemonė leido, giliai įkvėpus, atsimerkti ir iš pradžių vienos akies krašteliu stebėti žemės lopinėlius su besiilsinčiais žmonėmis, baseinais, vėliau – jau drąsiau – dairytis į tolumoje greitkeliu zujančius mažulyčius automobilius.
Visgi įspūdingiausia buvo tada, kai, atrodė, trenksimės į stačią kalno sieną, bet už jos išniro erdvūs horizontai su nutįsusiomis viršūnių virtinėmis ir plytinčiais miestais. Aukščio baimė tam kartui virto mėgavimusi vaizdais.
Išlipę aukštybėse ant Calamorro kalno, kai keltuvas sustojo, tuos vaizdus ilgokai gainiojome akimis, taip pat ir plačioje apžvalgos aikštelėje. Po to kavinėje gaivinomės ledais ir gėrimais. Dar ilgokai kopėme viršūnėmis, vaikščiojome pramintais takeliais ir vakarėjant leidomės keltuvu atgal.
Iš anksto buvome nusprendę, kad paskutinė – penktoji – kelionės diena vėl bus skirta kalnams, tik dar įspūdingesnė. Ta karališkoji kelionės atkarpa – Caminito del Rey takas Andalūzijoje, netoli Malagos, – dėl aukščio baimės šiurpuliukų buvo įveikiama ne visiems mūsų keliauninkams. Tad vieni likome pliuškentis baseine, o kiti, vėl drąsiausieji, karstėsi padebesiais.
Žengiant kalnų viršūnių ir virtinių šonuose įtvirtintais siauriais takeliais, kiek akys aprėpia, atsivėrė žemyn smingančios bedugnės, žaliosios augalų properšos ir Žaliuosius ežerus Vilniuje spalva primenančių kalnų upių vingiai. Begalinė erdvė. Neplanuotai nuskilo keliauti su gide, vedusia turistų grupę ir plačiau papasakojusia, iš kur kilo šio tako pavadinimas ir dar galybę kitų įdomių detalių.
Tądien vyšnaitė ant torto – Pablo Picasso muziejus Malagoje. Sukiojantis tarp spalvingų tapytojo paveikslų pagavo azartas rasti ir suskaičiuoti visas iš jų žvelgiančias jo žmonas ir kitas gyvenimo partneres. Galų gale muziejaus parduotuvėlėje radome knygą, kuri pasufleravo galutinį rezultatą. Bet išties stebino, kaip skirtingai abi sutuoktines, taip pat kitas buvusias artimas moteris šis tapytojas vaizdavo.
Prieš išskrendant – ir populiaraus Malagos paplūdimio pakrantė. Jos palmėse lakstė tokių pačių žalių papūgėlių, dydžiu primenančių žvirblius, būriai. Jas matėme ir kelionės pradžioje greitai aplankę spalvingą vietos turgų Fuengirola miestelyje. Bet Viduržiemio jūra – šaltutėlė. Greičiausiai, kaip bandėme aiškintis, dėl srovių. Ją prisijaukinus, pavyko ir išsimaudyti.
Toldami nuo jūros, aplankėme tūkstantmetę istoriją skaičiuojančią įspūdingo dydžio ir didingos architektūros Alcazaba tvirtovę. Joje – oho, kiek turistų. Priežastis paprasta: sekmadieniais tvirtovės lankymas – nemokamas.
Viską po truputį prisiminus, širdis ima plakti kaip pašėlusi! Beje, ispaniškas žodis „corazón“, reiškiantis širdį, karščiu alsuoja vos ne kiekvienoje vietinėje dainoje...
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
