Skamba lyg filmo siužetas, tačiau tokia yra Linos Motužytės istorija. Ji daugiau nei penkerius metus Lietuvoje dirbo sporto žurnaliste. Tačiau vieną dieną suprato, kad tai jos nebedžiugina ir norisi kažką pakeisti.
Daugybės netikėtumų dėka ji pateikė paraišką VšĮ „Socialinis veiksmas“ dėl savanoriavimo Jordanijoje ir 2015 m. rugsėjo 1 dieną viena pati su bilietu į vieną pusę iškeliavo į šią Artimųjų Rytų šalį.
„Neturėjau jokių lūkesčių, nes nežinojau, ko tikėtis“, – teigė drąsų sprendimą priėmusi Lina.
– Kaip tavo gyvenime atsirado Jordanija?
– Mano gyvenimas visuomet buvo pakankamai suplanuotas. Aš nuo mokyklos žinojau, kad noriu studijuoti žurnalistiką. Žinojau, kad noriu būti sporto žurnaliste. Visa tai ir pasiekiau. Tik reikėjo dirbti bei tobulėti profesinėje srityje. Tačiau vienu metu pradėjau jausti, kad kažko man trūksta ir manęs tai nebedžiugina. Šitas jausmas truko apie porą metų.
Galvojau, ką čia reikėtų keisti. Bandžiau savanoriauti Lietuvoje, tačiau to neužteko. Iki Jordanijos mane atvedė visiški netikėtumai, nes netyčia sutikau draugę, kuri buvo savanoriavusi Rumunijoje. Ji man papasakojo apie Europos savanorių tarnybą (EST) bei VšĮ „Socialinis veiksmas”. Aš jiems parašiau, o netrukus per pietų pertrauką nubėgau pasikalbėti apie savanoriavimo galimybes. Laiko paduoti paraiškai nebuvo daug. Todėl nebuvo kada ilgai galvoti.
Aš ilgai svarsčiau apie arabistikos studijas, todėl galvojau, kodėl man neišvažiavus savanoriauti kažkur į tą pusę. Jordaniją man pasiūlė Europos savanorių tarnyba.
– Kodėl tave traukė arabistikos studijas?
– Nebuvo vienos priežasties. Tiesiog ta kultūra man visą laiką buvo įdomi ir pagalvojau, kad ten būtų įdomu studijuoti. Galbūt būtent dėl to pasirinkau Jordaniją, nes ten visai kitaip nei Europoje. Tai ne ta vieta, kur gali tiesiog paimti ir nuvažiuoti.
– Suprantama, tau buvo įdomu, tačiau kaip sureagavo artimieji?
– Taip. Labiausiai jaudinosi mano mama. Nes visos naujienos, kurias mes girdime apie Artimuosius Rytus yra neigiamos. Mano draugai kažkaip ramiai reagavo. Bet aš esu toks žmogus, kuris nelabai kreipia dėmesio, ką kiti sako. Su niekuo nesitariau. Tiesiog pasakiau, kad išvažiuoju ir viskas.
– Kokia yra Jordanija?
– Tai kontrastų šalis. Ten gali pamatyti praktiškai viską. Nuo labai religingų musulmonų iki visiškai netikinčių ateistų. Nuo moterų su visą kūną dengiančiomis burkomis iki visiškų hipsterių su tatuiruotėmis, auskarais bei įdomiomis šukuosenomis. Tie skirtumai labai žavi.
Vieną kartą miesto centre gali pamatyti besiganančias avis, o kitą kartą – pravažiuojantį "Ferrari". Pavyzdžiui, mes eidavome apsipirkti į turgų, kur viskas yra palyginus labai pigu. Bet nuėjus į prekybos centrą atrasi visus garsiausius prekės ženklus bei stilingus žmones.
– Kaip atrodo tas Jordanijos turgus?
– Galbūt čia ne tik Jordanijos, bet visas arabiškas turgus yra vienas didelis chaosas. Aš atsimenu, kai pirmą kartą patekau į tą turgų. Ėjau su dar viena savanore iš Slovėnijos, kuri ten gyveno jau porą mėnesių.
Ji apsipirkinėjo, o aš nežinojau ką daryti. Ten tiesiog visi rėkia vienas per kitą, žmonių begalybė, didžiulė skuba. Angliškai mažai kas ten šneka, tad norint apsipirkti reikia turėti kažkokius arabų kalbos pagrindus, bent jau skaičius suprasti. Tai labai didelis chaosas, bet man visai patiko. Ten galima atrasti labai daug ko – pačių įvairiausių vaisių, daržovių, kurių Lietuvoje mes neturime. Taip pat labai daug prieskonių.
Mano draugai vietiniai sakydavo, jog einu tiesiog laiką leisti turguje. Bet man iš tikrųjų ten patikdavo. Anksčiau turėdavau savo kelias vietas, kur visada užsukdavau. Buvo tokie broliai iš Sirijos. Pas juos aš visada pirkdavau pieną, saldainius, kavą ir t.t. Buvo dar tokia palestiniečių parduotuvėlė: ten visada eidavau aliejaus, prieskonių, daržovių ir panašių dalykų. Žodžiu, ten jau turėjau savo vietas, kur mane žinojo ir sveikindavosi iš toli.
– Tu gyvenai Jordanijos sostinėje Amane. Ar jame jauteisi saugi?
– Taip. Nebuvo momento, kuomet nesijaučiau saugi. Jordanija, palyginus su aplinkinėmis šalimis, yra pakankamai saugi. Nes tai yra visiškai turistinė šalis - jie iš turizmo gyvena. Tad ir dėmesio pakankamai skiria saugumui. Nors pasitaiko visokių incidentų. Per tą laiką, kol aš ten buvau, girdėjau gal kokius du kartus, kad kažkas įvyko. Ne sostinėje, o kažkur aplinkui.
Amane yra daugybė apsaugos punktų, kur sustabdo patikrinti dokumentus, sunkvežimius, tačiau dažniausiai tikrina vietinius, o ne turistus. Su laiku prie tokių dalykų, kaip gatve važiuojanti militarizuota mašina, iš kurios išlindęs kaukėtas pareigūnas su ginklu, pripranti.
– Jordanija pagal santvarką yra konstitucinė monarchija. Kaip žmonės žiūri į karalių?
– Labai įvairiai. Tiesa, tas karališkosios šeimos kultas yra labai didelis. Visose įstaigose ar net taksi automobiliuose gali pamatyti buvusio, esamo ir būsimo karaliaus nuotraukas. Iš tikrųjų karališka šeima puikiai reprezentuoja Jordaniją užsienyje, kadangi labai gerai sutaria ir su JAV, ir su Europa. Tarp kitko, Jordanijos karalienė man beprotiškai patinka. Ji yra labai išsilavinusi moteris, dalyvauja įvairiose konferencijose, kalba apie moterų teises, ją kviečiasi garsiausi pasaulio universitetai.
– Kaip atrodydavo tavo standartinė savaitė?
– Savanorystei mes dažniausiai skirdavome tris dienas per savaitę. Viena diena būdavo laisva, o dar vieną teoriškai reikėdavo praleisti biure. Kas mane ten nustebino ir ko nežinojau, tai, kad darbo savaitė ten prasideda sekmadienį.
Aš dirbau su pabėgėliais, tačiau ne naujais, kurie dabar plūsta į šalį, bet tais, kurie jau yra šiek tiek pagyvenę Jordanijoje. Savanoriavome palestiniečių, kurie į šalį atvyko 1948-1968 metais, kaimelyje. Ne visi iš jų turi Jordanijos pasus, todėl susiduria su sunkumais. Su kolega vokiečiu dirbome kaimelyje esančioje mokykloje su paaugliais berniukais.
Taip pat dirbome sirių prieglaudoje. Dideliame gyvenamajame name gyveno moterys iš Sirijos su vaikais. Jų vyrai buvo arba žuvę per karą, arba likę Sirijoje. Ten turėjome visokių užsiėmimų. Pavyzdžiui, anglų kalbos pamokos moterims, vaikams, sporto užsiėmimai su moterimis.
– Ką veikdavote laisvalaikiu?
– Jordanijoje yra keli pagrindiniai objektai, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam turistui. Aišku, vienas jų – pasaulio stebuklas Petra. Taip pat dykuma, kur žmonės važiuoja pabūti per naktį. Negyvoji bei Raudonoji jūros. Dar toks miestas Džarašas (angl. Jerash), kur yra senoviniai griuvėsiai. Taip pat Madaba - ten yra garsus senovinis žemėlapis. Visus tuos objektus laisvu laiku aplankėme.
Šiaip yra labai daug renginių, kadangi Amane yra beprotiškai didelė užsieniečių bendruomenė iš JAV, Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitur. Taip pat Amane labai populiarūs namų vakarėliai (angl. house party), nes alkoholis ten yra beprotiškai brangus. Pavyzdžiui, bare už nedidelį bokalą alaus gali sumokėti 8 eurus. Čia jau bus toks normalus ir nebrangus alus. Todėl žmonės mieliau susirenka pas kažką į namus pasibūti.
– Ką tau davė ši savanorystė? Kaip tave ji pakeitė?
– Visų pirma man tai suteikė žinių apie tą kraštą, kultūrą, islamo religiją, žmones. Ypač dabar, kai apie tai yra labai daug kalbama. Aš galiu į tai pažiūrėti iš kitos pusės, nes esu susidūrusi su tuo. Lietuvoje žmonės labai bijo žodžių „arabas“, „musulmonas“ apskritai, nes jie tiesiog nėra su tuo susidūrę apskritai ir girdi tik neigiamas naujienas. Todėl ta baimė yra pakankamai suprantama.
Savanorystė man davė taip pat labai daug pažinčių, naujų įdomių žmonių mano gyvenime. Pradėjau vertinti ir savo pasą. Mes, lietuviai, turime būti labai laimingi ir džiaugtis, kad gyvename Europos Sąjungoje, todėl, kad turime galimybę keliauti.
Jordanijoje susipažinau su vienu vaikinu iš Sirijos, kuris yra be galo protingas, labai gabus, užsispyręs ir siekiantis tikslo. Jis norėjo studijuoti Lietuvoje bei siuntė paraišką į Mykolo Romerio universitetą (MURU). Prašymas buvo patenkintas. Jam tereikėjo nuvažiuoti į Egiptą gauti Lietuvos vizą, tačiau jis negavo Egipto vizos. Jo prašymą Egiptas atmetė tris kartus. Man buvo beprotiškai jo gaila. Toks žmogus būtų labai praturtinęs universiteto studentų požiūrį, žinias ir gyvenimą.
– Kokie būtų svarbiausi tavo patarimai keliautojams?
– Nebijoti ir keliauti. Tai yra pagrindiniai dalykai. Aišku, ta baimė visada yra. Bet bent jau man ta baimė yra maloni, nes tiesiog tu sužinai, pamatai, patiri kažką naujo. Man tai yra daug stipriau už baimę.
Aš visiems žmonėms, kurie svarsto, gal čia man kažkur važiuoti mokytis užsienyje ar nevažiuoti, sakau: „Važiuok“. Manau, kiekvienam reikia tos kelionių patirties, nes tai labai stipriai praturtina žmogų. Tu tiesiog pamatai, kad yra kažkas daugiau nei tavo kiemas.
Paprasčiausias pavyzdys: kažkada manęs pažįstama danė paklausė visiškai ne į temą: „Kiek pas jus Lietuvoje katė turi gyvenimų?“. Sakau „Devynis“. O ji man atsako: „Pas mus Danijoje tai septynis“. Atrodo visiška smulkmena, bet tuomet supranti kokie skirtingi yra žmonės ir kaip smagu juos pažinti.
– Lina, kuo tau kvepia kelionės?
– Man kelionės kvepia nuotykiais, patirtimi, naujais dalykais.
