Jiezne gyvenantis ir elektriku dirbantis K.Prakapas šiuo metu yra Norvegijoje. „Ir dirbu, ir atostogauju“, – į klausimą, ką veikia Norvegijoje, atsakė vyras.
Jis neslėpė, nesitikėjęs sulaukti tiek dėmesio dėl 2014 ir 2015 metais padarytų paminklų Litui ir Eurui. Tačiau sutiko papasakoti, kokiomis aplinkybėmis šios skulptūros iškilo.
„Euras“ – legalus, „Litas“ – neįteisintas paminklas
„Kai buvau mažas, tą vietą žinojau ir, kaip ir vietiniai, vadinau „Rubliu“, nes ten buvo pastatytas apvalus „pinigas“ – tokia skulptūra. Nepriklausomybės metais vis pagalvodavau, kad reikėtų rublį pakeisti į litą. Gal porą metų apie tai galvojau ir vieną dieną nutariau pasidaryti lito trafaretą“, – pasakojo jiezniškis.
Apie savo sumanymą jis papasakojo draugei, bendradarbiams. Su vienu jų 2014 m. rugsėjo 2 d. naktį ir atvažiavo prie „Rublio“, kur išpiešė litą bei šiek tiek pasuko patį „pinigo pagrindą“, kuris, kaip paaiškėjo, nebuvo tinkamai pritvirtintas ir bet kada galėjo būti nukeltas ar nuverstas.
Vis dėlto per daug skelbtis, ką daro, nenorėjo, todėl viską darė naktį. „Bijojau, kad negaučiau baudos už vandalizmą ir nebūčiau apkaltintas Lietuvos simbolių išniekinimu – juk ant lito yra Lietuvos herbas, kurį aš išpiešiau“, – neslėpė vyras.
Jis juokėsi prisimindamas tą naktį: „Nesitikėjau, kad tokiame užkampio kelyje bus tiek mašinų! Vieną kartą net teko slėptis krūmuose, kai automobilis sustojo pažiūrėti prie pat „Lito“. Jiems nuvažiavus jiezniškis galėjo tęsti darbus.
Naujas išgąstis laukė praėjus kuriam laikui, kai į K.Prakapo namus paskambino policijos pareigūnai.
„Paklausė, ar aš tą „Litą“ padariau. Galvojau, viskas, įkliuvau. Tačiau tada paaiškėjo, kad manęs ieško ir kviečiasi Lietuvos banko prezidentas. Atvykus į Vilnių jis mane pasveikino ir apdovanojo. Be to, gal juokais, o gal rimtai pasiūlė šalia padaryti ir euro skulptūrą. Aš tai ir padariau“, – pasakojo K.Prakapas.
Šįkart darbas buvo sudėtingesnis, kadangi sukurti „Eurą“ reikėjo nuo nulio, t.y. jiezniškis turėjo sugalvoti ne tik iš ko padaryti pačią skulptūrą, bet ir jos pagrindą.
Paklausė, ar aš tą „Litą“ padariau. Galvojau, viskas, įkliuvau. Tačiau tada paaiškėjo, kad manęs ieško ir kviečiasi Lietuvos banko prezidentas, kuris nori pasveikinti ir apdovanoti.
Tačiau ir čia nepripažintą menininką lydėjo sėkmė: „Žinojau, kad reikia jį padaryti panašų į „Litą“ ir patvarų. Netikėtai darbo metu, važiuodamas pamačiau nugriautą vandens bokštą, kurio diametras tiko. Susiradau savininką, jis atpjovė dalį geležinės konstrukcijos.
Parsivežęs suvirinau karkasą pagal pasidarytą brėžinį. Tuomet pirkau cementą, betonavau. Trafaretą padėjo piešti kaimynė ir draugė“, – pasakojo vyriškis.
Kurdamas „Eurą“ K.Prakapas nežinojo, kad visas išlaidas jam kompensuos Lietuvos bankas. Pasak skulptūros autoriaus, šiam kūriniui jis išleido 379 eurų. Tikslią sumą žino, kadangi vėliau visas išlaidas, kurias turėjo paminklą kūręs jiezniškis, apmokėjo Lietuvos bankas.
Skirtingai nei „Litas“, kuris oficialiai iki šiol yra „nelegalas“, „Euras“ turi oficialiai patvirtintą vietą – Birštono savivaldybė davė oficialų leidimą jį pastatyti būtent šioje vietoje.
„Iš pradžių jie bandė siūlyti kitą vietą – bet ji buvo labai nuošali. Paskui kalbėjo, kad „Euras“ galėtų stovėti kitapus kelio, t.y. vienoje pusėje „Litas“, kitoje – „Euras“. Bet galiausiai įtikinau, kad tinkamiausia vieta jam – šalia „Lito“,“ – pasakojo K.Prakapas.
Prie šios skulptūros yra ir lentelė, kurioje nurodyta, jog jos autorius – K.Prakapas.
Ar norėtų, kad tokia būtų ir prie „Lito“? Pašnekovas tikina, kad tai jam nerūpi. Svarbiausia, kad žmonėms paminklai patinka, niekas nesiskundžia.
Menišką sielą jis turėjo nuo vaikystės – pasakojo dalyvaudavęs įvairiuose dailės konkursuose. Tačiau vėliau gyvenimas nuvedė į kiek kitokią sferą. Bet noro kurti neužgniaužė.