Daugiau nei 60 šalių išmaišęs ir daugelį jų net po kelis kartus aplankęs L.Dapkus nusprendė, kad yra per daug savanaudiška visas sukauptas žinias laikyti savyje. Todėl apsisprendė tapti kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovu.
„Kai važiuoji į šalį antrą ar trečią kartą, gali daug papasakoti ir kalbėti ne tik apie objektus, bet būtent apie tas patirtis ar apie šiokią tokią kitą prasmę. Tokias keliones paprastai renkasi žmonės, kuriems norisi ne tik įspūdžių, bet ir patirčių, pažinčių, pokalbių. Aš manau, kad tai galiu jiems duoti“, – pagrindinę priežastį, kodėl nusprendė vykti į keliones su turistų ir keliautojų grupėmis, nurodė pašnekovas.
Ketvirtį amžiaus žurnalistikoje praleidęs L.Dapkus savo gyvenime turėjo įvairiausių kelionių – nuo poilsinių ar darbinių iki ekspedicijų į karo zonas. Jo krepšelyje yra tokios šalys kaip Indonezija, Šri Lanka, Gvatemala, Meksika, Tailandas, JAV, Australija, Fidžis, Pietų Afrikos Respublika, Kosta Rika, Venesuela bei daugelis kitų.
Projektui „Kvepia Kelionėm“ žurnalistas papasakojo apie sutiktus Naujuosius metus Indonezijoje, kelionių dvasią, patirtį karo nustekentose šalyse, pasiūlymą keliauti po JAV bei kelionių kvapus.
– Papasakokite apie savo paskutinę kelionę. Kaip jūs pasitikote šiuos Naujuosius? – „Kvepia Kelionėm“ paklausė L.Dapkaus.
– Buvo puiki kelionė į Indoneziją, kurią suplanavau iš anksto. Ten seniai norėjau nuvažiuoti. Važiavome aštuoniese – su draugais ir šeimomis. Tai buvo akivaizdus pasirinkimas, nukonkuravęs Tailandą, kur esu buvęs net ne du kartus.
Ši kelionė viršijo mano lūkesčius daugeliu prasmių. Puikiai suprantu, kad Balis nebėra tas, kurį kažkada rado hipiai, ir ne tas, kurį prieš 15 metų atrado lietuviai. Tai yra sala, kuri dar laikosi nesugriūdama po masinio turizmo svoriu. Bet ten nuvykęs supranti, ko žmonės veržiasi.
Balis visų pirma yra didžiausios musulmonų valstybės perlas, nes ten yra kita religija – dominuojantis hinduizmas, vis dar daug gamtos ir taip pat yra labai meniška dvasia, kurią tu pajunti vos atsidūręs tos salos centrinėje dalyje. Iš tiesų ten labai gražu ir visko daug.
– Kas jus ten labiausiai nustebino?
– Nustebino jų laimės pojūtis. Būtent noras būti prieš troškimą turėti. Jie yra gadinami vakarietiškos sampratos. Mane pribloškė faktas, kad jeigu tu nori pasistatyti namą, turi trečdalį savo sklypo skirti šventyklai. Tad beveik visi namų ūkiai turi savo asmeninę šventyklą, kur jie praktikuoja apeigas kiekvieną dieną. Kitą trečdalį paskiri ryžių laukeliui, o likusi dalis yra namų išdėstymui. Taip sukuriama harmonija tarp gamtos, tikėjimo ir realaus pasaulio. Ji tiesiog yra jų kraujyje.
– Naujuosius metus sutikote taip pat Indonezijoje. Ko tikėjotės ir kaip viskas atrodė?
– Gavome dar geresnius Naujuosius metus, nei tikėjomės. Turbūt per daug metų pirmą kartą šventėme be alkoholio. Net šampano nebuvo. Išsinuomojome keturis vasarnamius (angl. bungalow) ant jūros kranto ir bangos mus tiesiog išlydėjo į 2017 metus. Tiesiog sėdėjome, žiūrėjome į naktinę jūrą, šalia gyvai grojo gerą džiazą. Jautėmės lyg ir Europoje, lyg ir kitame pasaulyje.
– Ką jums apskritai reiškia kelionės?
– Tai yra pasaulio ragavimas ir užkratas, kuris „nusėda po oda“, kai gauni jį. Aš nesu iš tų, kuriems reikia nuolatinio dirginimo, kad primintų, jog esi gyvas. Nes dalis žmonių pajunta, kad jie sėdi kokone, ir pradeda važiuoti į kalnus, čiuožti kuo sudėtingesnėmis trasomis, šokinėti iš lėktuvo su parašiutu, o tai iš tikrųjų yra puiku. Tie dalykai man nėra būtini. Esu kai kuriuos iš jų išbandęs, bet man tos kelionės yra gražūs paveikslėliai, kurie kaupiasi. Tai tokie suvenyrai, kurių iš tavęs niekas nepavogs, kurių nepamesi ir kuriuos atsineši kartu su savimi.
Kelionės taip pat yra begalinė patirtis. Jeigu mes norime suvokti, kas mes esame, kur mes einame ir kokia apskritai prasmė viso buvimo šitame pasaulyje, tai mes instinktyviai norime pasiekti vienį. Vienis yra tose detalėse, kuriose suvoki, kad tu atsiradai iš tų, kurie anksčiau gyveno, iš to vandens, kuris kažkada tekėjo. Ir tada yra tiesiog gerai.
Man nereikia būti budistu Tibeto vienuolyne, kad pamatyčiau stebuklus, kurie vyksta džiunglėse. Kad Afrikoje užauga gėlė ir sukrauna žiedą būtent tuo metu, kai tam tikros rūšies gyvatė subrandina didžiausią koncentraciją nuodų savo liaukose. Ji atšliaužia ir tą subrendusį žiedą kandžioja bei išleidžia savo perteklinius nuodus. O senovės gyventojas bušmėnas žino tą žiedą, jį nusiskina, nuodus panaudoja strėlei ir medžioja. Ir viskas taip tarsi susiję tarpusavyje. Viena rūšis palaiko kitą. Tokių istorijų yra begalė.
– Ne visą laiką kelionės yra tokios gražios. Jūs turėjote ir profesinių kelionių, kurios buvo gana pavojingos...
– Jas aš priskirčiau prie tos kitos patirties. Man patiko toks anglų rašytojo posakis: „Tik į tamsą panardinta plunksna gali sukurti ką nors amžino.“ Taip jis sako, kad jeigu mes rašysime tik apie „zefyrinius“ saulėlydžius arba pasvirusias palmes pliaže, tai mes būsime lėkšti ir nesuvoksime, kad šalia skausmo eina džiaugsmas arba atvirkščiai.
Yra šalys, kurios kenčia nuo karų, kurioms rūpi visai ne tie dalykai. Tačiau tiek Čečėnija, tiek Afganistanas, tiek Libanas, tiek kai kurios Izraelio dalys yra savaip gražios, ir žmonės ten gyvena. Grožio sąvoka yra plati. Negali taip šabloniškai matyti, kad tai yra tik pliažas arba snieguota viršūnė.
Įdomiausia, kad tose šalyse žmonės laimę jaučia visai kitaip, nei išvarginti buržuazijos blizgesio gyventojai, kurie nebenori būti darbininkais, statyti ar nerimauti, kas bus toliau. Tačiau, kai aplink tave tvyro gyvybės arba mirties klausimas, kai žinai, kad gal nebeturėsi, ką duoti vaikams pavalgyti, arba net elementariai vandens pradeda trūkti, tai kiekvienas susitikimas su žmogumi, kuris atvyko iš kur nors toli, yra laimė.
– Grįžtant prie tos rizikos. Jūs, dirbdamas žurnalistu, keliaudavote į karines zonas. Koks tai yra jausmas?
– Vėlgi tai yra panašus jausmas, bet, aišku, tu jau ruošiesi nebe malonumus patirti, o tam, kad viskas vyktų sklandžiai. Tai yra rimti namų darbai. Dabar žmonės tam ruošiasi dar rimčiau. Mano kolegos važinėja ir į Ukrainą, kur vyksta karas be taisyklių, ir į Siriją prasibrauna. Čia jau kalba eina ne apie keliones. Tai yra jau ne geografinė sąvoka, o darbas.
Žurnalistika tuo ir įdomi profesija, kad vieną dieną gali bendrauti su karo vadu, kitą dieną – grįžti ir padaryti interviu su madingu dizaineriu, kuris dar neemigravo, o trečią – nuvažiuoti į kalėjimą ir pabendrauti su ŽIV užsikrėtusiais kaliniais bei iš ten išeiti sveikas ir gyvas. Nežinau kitos tokios profesijos. Galbūt tik rašytojas senų laikų, kuris įsijausdavo, o ne rinkdavo informaciją vien tik internete, kaip šiais laikas būna.
Tačiau turbūt daugeliui žmonių tai neturėtų labai rūpėti. Į karo zonas važinėja žmonės, kuriems reikia adrenalino. Rizikų būna ir daug paprastesnių – gali dingti dokumentai. Gali būti ir taip, kaip buvo mums grįžtant iš Balio.
Dėl snygio uždarė Stambulo oro uostą. Mes, užuot atsidūrę Vilniuje, atsidūrėme Antalijoje. Praleidome savaitę Turkijoje. Pamačiau, koks pasaulis yra margas ir kokie nervingi yra vakariečiai, patekę į ekstremalias situacijas, kai mato, jog reikės penkias valandas stovėti eilėje.
– Dabar esate kelionių vadovas, atsakingas ne tik už save ir už savo šeimą. Ar kaip kelionės vadovas esate turėjęs kokių nors ekstremalių situacijų?
– Kol kas ne. Mano patirtis labai jauna. Iš tiesų aš tai vertinu kaip naują puslapį savo gyvenime – šansą nebūti tokiam savanaudžiui ir nelaikyti tų kelionių sau pačiam, o duoti kam nors, kas to nori. Nes kai važiuoji į šalį antrą ar trečią kartą, gali daug papasakoti ir kalbėti ne tik apie objektus, bet būtent apie tas patirtis ar apie šiokią tokią kitą prasmę. Tokias keliones paprastai renkasi žmonės, kuriems norisi ne tik įspūdžių, bet ir patirčių, pažinčių, pokalbių. Aš manau, kad tai galiu jiems duoti. Aš tą noriu duoti. Net ir Azijoje sako: „Tai ką atiduodi, lieka tau pačiam.“
– Kaip sugalvojote tapti kelionės vadovu?
– Tai yra istorijų pasakojimas. Man tai daryti patikdavo dar nuo darželio laikų. Aš eidavau į kitą grupę ir pasakodavau vaikams pasakas, kurias buvau išgirdęs pats, paskaitęs ar sugalvojęs. Tai čia irgi yra istorijų pasakojimas. Kadangi aš galiu ilgai ir sklandžiai kalbėti, sukoncentruoti tas žinias, o ne ilgai ir nuobodžiai pasakoti apie penktą ar trečią dinastiją, kur žmonės tuoj pat pamirš, arba 15 griuvėsių per dieną apžiūrėti, o tai irgi labai vargina iš tikrųjų.
Taip pat jaučiau, kad tai yra įsiveržimas į kitą erdvę. Mane vis dirgindavo, kad žmonės pusei metų išvažiuoja gyventi į Kanarus, kas nors Afrikoje įsikūręs, kažkas Balyje gyvena. Dabar pasaulis jau yra nebe tas, kad mes, kurdami produktą, turime iš savo vietos fiziškai dalyvauti. Mes galime būti kitur. Kadangi mums suskaičiuota tiek laiko, kiek suskaičiuota, tai mes turbūt turime tuo pasinaudoti. Juk kiek dar daug šalių yra neaplankyta. Aš noriu jas pamatyti kartu su kitais. Tai buvo labai akivaizdus pasirinkimas.
– Kokie jūsų artimiausi tikslai?
– Konkretūs ir aiškūs tikslai. Tai Marokas, Malta, Azorų salos. Po to Okeanija, Afrika. Tačiau dar nesu buvęs Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje. Mane šiek tiek baugina tokie kąsniai, kurių negali suvartoti iš karto. Buvau Australijoje, tačiau ten turi važiuoti dar kokius penkis kartus, kad ją suvoktum. Kas kita yra Naujoji Zelandija, kurioje išsinuomoji automobilį ir matai, kad per 14 dienų ją apvažiuosi puikiai.
Tačiau, pavyzdžiui, Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) „vartoju“ dalimis. Ten teko daug kartų važiuoti ir darbo reikalais, ir kaip turistui. Kaip turistui man visuomet pasitaiko Florida, kuri yra vartai į Centrinę ir Pietų Ameriką, arba Vakarinė pakrantė, kuri yra lobių skrynia.
Važiuokite visi į Ameriką, nes yra bevizis režimas, nuostabūs, platūs ir geri keliai, nebrangi nuoma. Aišku, doleris – šiek tiek pabrangęs, ir mums nebėra taip pigu keliauti kaip prieš šešerius metus. Tačiau vis tiek per tris savaites galima visiškai įgyvendinti maršrutą, net ir su mažamete dukra: atskridus į Los Andželą toliau skristi į San Diegą, išsinuomoti automobilį ir važiuoti per tuos gražiuosius parkus – Siono, Braiso kanjono, Kapitolijaus rifo, Arkų nacionalinius parkus.
Tuomet kilti aukštyn ir atsidurti nuostabiajame Jeloustono nacionaliniame parke. Ten galima praleisti savaitę ar tris dienas, priklauso nuo to, kas kiek turi laiko. Tada vėl žemyn į Solt Leik Sitį ir iš ten parskristi į San Diegą – vieną gražiausių Amerikos miestų. Ten pabūti keletą dienų, nuvažiuoti į Los Andželą, dar nueiti į „Universal Studios“ ir parskristi atgal į Europą. Tai padaroma nesunkiai per tris savaites.
Vaizdai tikrai užburiantys. Vienuose parkuose važiuoji ir galvoji, kad Holivudas užmiršo susirinkti dekoracijas. Tokio raudonumo kalnai, tokio žalumo pušys ir tokio mėlynumo dangus. Fotografų rojus.
– Kuo jums kvepia kelionės?
– Oi, daug kuo kvepia. Manau, nepralenkiamas kvapas yra cinamono, kuris yra labai stiprus ir auga Šri Lankoje. Jeigu tu jį įsimeti į lagaminą, tai visas lagaminas kvepia. Man atrodo, kad mūsų smegenyse yra tam tikrų cheminių elementų, kuriuos po to gali ir užuosti.
Yra tas kvapas, kurį, manau, užuosdavo tokie žmonės kaip Vaskas Da Gama ar Kristupas Kolumbas, kai stovi ant kokio nors žemyno pabaigos ir žiūri ten, kur jau nieko nėra. Tas sumišęs vėjas su pakrantės gėlių kvapu ir druska duoda kažką tokio, kad turbūt net jei ir sirgtum jūros liga, liptum į laivą ir išplauktum. Nes tas žemės rutulys savo tolybėmis tave labai masina ir kviečia.
Tikiuosi, įkvėpiau kelionėms dar stipresnį norą.
Kviečiame žiūrėti visą video interviu.
