Kelias į Maču Pikču
Paprasčiausias būdas užsidėti pliusą ant Maču Pikču – sėsti į turistinį traukinuką. Už jį teks pakloti ne vieną ir ne dvi šimtines. Ieškantys pigesnio varianto turi aukoti laiką ir visą dieną kratytis maršrutiniais autobusais, collectivo (mikroautobusais) ar samdomu transportu aplink kalnų masyvą nusidriekusiais serpantinais. Tačiau yra dar vienas būdas patekti į magišką inkų miestą, paliksiantis gilų atspaudą jūsų kelionėje. Ateiti iki Maču Pikču kelias dienas trunkančio žygio metu. Tokie žygiai kasmet susilaukia vis didesnio populiarumo.
Dažniausiai turistai renkasi vieną iš dviejų trekų, vedančių į šventąjį Maču Pikču slėnį. Populiariausias yra „Inca Trail“. Tačiau jam yra įvestos kvotos – per dieną į treką įleidžiama ne daugiau kaip 500 asmenų, iš kurių didelę dalį sudaro turistus aptarnaujantis personalas. Savarankiškai praeiti į „Inca Trail“ dėl didelių suvaržymų ko gero nepavyks. Visas vietas paprastai rezervuoja vietinės agentūros.
 |
| Lost Latinos nuotr./Salkantay treko pradžia |
Salkantay – tai 6271 metrus virš jūros lygio iškilęs aukščiausias Kusko apylinkių kalnas. Ties šiuo kalnu eina dar du trekai į šventąjį slėnį. Originalus Salkantay trekas kerta apie 4900 metrų aukščio kalno perėją ir vėliau įsijungia į „Inca Trail“. Bet šiuo maršrutu naudojasi retas turistas. Aukšta perėja ne visų jėgoms (dažniausiai įveikiama ant mulų). Vėliau trekas įsijungia į „Inca Trail“, todėl teks pakloti apvalią sumelę.
Dėl šių priežasčių paskutiniais metais, didėjant aktyvių turistų srautams, sparčiai populiarėja alternatyvusis Salkantay trekas. Nutiesus kelius į tolimus slėnius šis maršrutas tapo sąlyginai saugus ir nebrangus. Jį galima už maždaug 200 dolerių užsisakyti bet kurioje Kusko agentūroje. Už šią sumą turo organizatoriai nuperka bilietus, suorganizuoja logistiką, stato palapines, gamina maistą, asilų karavanai transportuoja daiktus, o gidas visą kelią lydi. Belieka tik klausyti nurodymų ir kulniuoti kartu su didele grupe turistų.
Gamta
Galima tik įsivaizduoti, kokie augalai puošdavo Maču Pikču terasas ir kas per gyviai ganėsi komplekso šlaituose prieš šimtmečius. Dabar ten auganti žolė ne kažkuo skiriasi nuo tos, kurią pjauname sode. Būkim biedni, bet teisingi – Maču Pikču aplinka sutvarkyta taip, kad būtų patogu prastumti kuo didesnį žioplių karavaną. Kai kuriems iš jų pasiseka paglostyti ir nufotografuoti inkų miesto gyventojas – lamas. Bei griuvėsių sienomis lakstančius driežiukus ar trupinių ieškančius paukštukus.
 |
| Lost Latinos nuotr./Trekas apdovanoja nematytais vaizdais |
Tačiau Maču Pikču supančiuose slėniuose galima susipažinti ir su savito grožio flora bei fauna, kurios tarp apleistų griuvėsių niekas ir neketina gražinti. Kavos ir egzotiškų vaisių plantacijos, bananų ir kukurūzų giraitės, augančios sraunių upių išvagotuose apžėlusiuose Andų kalnuose. Kad į tokį grožį patekti, turėsite rinktis vieną iš aprašytų trekų. Žydintys kalnai – gera vieta stebėti kolibrius. Norint šį vikrų paukštuką patalpinti į kadrą prireiks miklumo, greitos reakcijos bei kantrybės.
Jei esate neabejingas egzotiškiems žiedams, viena iš geriausių vietų galybę jų rasti – Maču Pikču kalno viršūnė, esanti griuvėsių komplekse (kaip į ją patekti, aprašyta žemiau). Trijų kilometrų aukštyje tarp gausybės žiedų galima atrasti net žydinčias bulves.
Susitikimas su vietiniais gyventojais
Tikriausiai kyla klausimas – kam gi toks kontaktas reikalingas? Dėl labai paprastos priežasties – kad nors menkai susipažinti su čiabuvių buitimi. Deja, Maču Pikču mieste inkai nebegyvena. Bet užtat slėnį supančiuose kalnuose indėniška buitis per šimtmečius nedaug tepasikeitusi. Nors pastaruoju metu investicijos veržiasi ir čia. Statosi prabangesnės ložės, tiesiami keliai, palengvinantys susisiekimą ir net tualetus kaimuose Peru valdžia pastatė. Bet indėnų buitis: lūšnos ir aplinka, kalnų takeliai, upių perkėlos, plantacijos ir darbo įrankiai nedaug pakito. Vien ko verta dalyvauti kavos gamybos procese plantacijoje!
 |
| Lost Latinos nuotr./Štai kaip atrodo kava |
Ar žinai, kur žmonės būna svetingiausi? Ten, kur mažai turistų ir žemas pragyvenimo lygis. Dievinu tokias vietas. Jau nebestebina plačiai atvertos murzinų senolių šypsenos ir nuoširdumas ten, kur mažiausiai tikiesi. Tai lyg atpildas už riziką.
Pakilimas laiptais iki Maču Pikču komplekso auštant
Iki komplekso nusigauti turite du variantus. Nesuklysiu paminėjęs, kad iš Aguas Calientes (turistinio Maču Pikču miestelio) virš 90% turistų iki įėjimo atvažiuoja ekologiniu Mercedes autobusu. Specialiai tam kalno šlaite vingiuoja vienintelis čia kelias. Už 20 minučių kelio zigzagais autobuso kaina nėra maža. Kaip ir visa kita, ką prie komplekso galima įsigyti. Palikime tai turistams be fantazijos.
 |
| Lost Latinos nuotr./Akmeniniai laiptai veda iki Maču Pikču miesto vartų |
Tiems, kas Maču Pikču laiko inkų sutvertu stebuklu ir nori jo „paragauti“ maksimaliai, vienas iš įdomiausių patyrimų yra rytinis kopimas iki magiško miesto kylančiais laiptais. Pamatyti migloje paskendusius kalnus, bundančią po nakties gamtą, išgirsti džiunglių balsus ir tarsi sugrįžti šimtmečius į praeiti.
Perspėjimas nekenčiantiems romantikos: jei esate fiziškai silpnas, apie valandą trunkantis kopimas stačiais laiptais gali virsti sunkiai pakeliama kančia. Beje, beveik visi šimtmečių senumo laiptai 2013 metais pakeisti naujais, pagamintais Maču Pikču papėdėje. Dėl to lipimas jais nebėra pavojingas ir sunkus, koks buvo senaisiais apsamanojusiais inkų suklotais akmenimis.
Komplekso panorama iš viršaus
Ar norėtum pamatyti stulbinančią Maču Pikču panoramą ar padaryti klasikinę komlekso nuotrauką iš viršaus? Dėl to teks ropštis į vieną iš dviejų inkų mieste stūksančių piramidžių. Kad ten patektumėt, reikia perkant bilietus įsigyti papildomus leidimus. Leistis į nuotykį aukštyn verta ne tik dėl puikių vaizdų ir įspūdingų kadrų.
 |
| Lost Latinos nuotr./Bundanti gamta ankstyvą rytą, kopiant laiptais |
Leidimas įžengti į Maču Pikču kalno teritoriją kainuoja papildomus 14 solių, kuriuos turėsite sumokėti pirkdami bilietą Aguas Calientes turizmo informacijos centre. Takelis su registracijos postu, kurio nebuvo lankantis 2009 metais, yra už „lamos namelio“ terasų. Lipimas į šią viršūnę panašus į ritinį kopimą laiptais iki komplekso įėjimo. Tik pabaiga žymiai sunkesnė ir statesnė, sukelianti įvairių emocijų. Vietomis prasilenkti su kylančiais aukštyn turistais gali būti keblu. Kalno viršūnė iškilusi 3008 metrus virš jūros. Apie 500 vertikalių metrų pakilimas gali trukti nuo valandos iki dviejų, nusileidimas – per pus trumpesnis. Į kalną per postą įleidžiama iki 11 valandos. Bet kopti anksti nerekomenduoju, nes ryte kompleksas dažniausiai skendi tirštoje migloje. Apsauginis įspėja, kad dėl turistų srautų ant viršūnės galima būti 10 minučių. Spręsti jums, ar vykdysite šį nurodymą.
Priešingoje komplekso pusėje stūkso Wayna Picchu viršūnė. 2720 metrų piramidė slepia dar daugiau paslapčių. Būtent Wayna Picchu yra dvi iš trijų pagrindinių komplekso šventyklų. Patekti ten lengva nebus, nes per dieną įleidžiama 400 lankytojų. Turistinio sezono metu bilietai būna išpirkti mėnesį į priekį (bet galima įsigyti brangesnį bilietą internetu). Liūčių sezonu Wayna Picchu dėl saugumo uždarytas. Kopimas į viršūnę nėra ilgas, bet slidus ir status. Pavojingose vietose įrengta via ferrata (pakabinta plieniniai trosai).
 |
| Lost Latinos nuotr./Maču Pikču kalno viršūnė. Debesys paskandino aplinkinius slėnius |
Jei pamiršote įsigyti bilietus arba jų negavote, yra dar vienas būdas iš aukštai pažvelgti į „dingusį inkų miestą“. Ir tai padaryti ne tik lengviausia, bet ir papildomai nekainuoja. Nuo „lamos namelio“ veda akmenimis grįstas takas į „Saulės vartus“ Intipuncu. Šiuo taku į miestą ateina turistai iš „Inca Trail“. Iš Intipuncu gerai matosi zigzagai, kuriais puškuoja autobusai. Bei kiek neįprastas komplekso rakursas.
Kelionės draugai:
