Kaip atvykti į Maču Pikču?
Visi keliai į Maču Pikču prasideda inkų imperijos sostinėje Kuske ir baigiasi Aguas Calientes, turistiniame miestelyje istorinio komplekso papėdėje. Turistus, kurie keliauja pamatyti prarastojo inkų miesto, pagal atvykimo būdą galima suskirstyti į tris grupes. Daugiausiai smalsuolių atvyksta traukiniais. Bilietai nėra pigūs, bet kelionė trunka trumpiausiai. Autobusais, collectivo (maršrutiniai mikroautobusai) ir samdomu transportu važiuoja tie, kas taupo pinigus arba traukinio bilietų negavo. Varginantis kelias veda serpantinais, aplenkiant Andų kalnus. Kelionė gali trukti visą ilgą dieną, dažnai su nakvyne Santa Teresa miestelyje. Trečiasis būdas labiausiai tinka nuotykių ieškotojams, pasirinkusiems vieną iš trekų, per kalnus vedančių į Urubambos slėnį. Jei nusprendei komfortą palikti namie, toks nuotykis gali palikti gilų antspaudą, kaip kad nutiko šešiems lietuvaičiams.
 |
| Lost latinos nuotr./Salkantay kalnas (6271 m), matomas iš Soraypampa stovyklavietės |
Ne paslaptis, kad mūsų kompanija atvyko į Peru patirti gyvenimo nuotykio. Mes pasiryžome savarankiškai nukeliauti į Maču Pikču šiek tiek paįvairintu Salkantay treku. Rasius, prieš metus viešėdamas Kuske indėnų šeimoje, sužinojo pikantiškų maršruto detalių. Vietinės agentūros, pardavinėdamos Salkantay treką, jį sutrumpina. Todėl viena įdomiausių maršruto atkarpų prieinama tik VIP. Ir tiems, kas apie tai sužino ir ryžtasi savarankiškai surasti.
Besiruošdami žygiui, Kuske sutikome daugiau lietuviško kraujo. Keisčiausia pažintis įvyko garsiajame San Pedro turguje, kur galima įsigyti beveik viską – nuo kokos lapų ir keptų jūros kiaulyčių iki asilo galvos ar marinuotų gyvačių. Jau ko ko, bet tautinio akcento ten mažiausiai tikėjomės išgirsti. Vilnietis Vilius, po Peru keliaujantis su žmona Daiva ir 14 mėnesių dukrele Aja, dviem iš mūsų kompanijos buvo žinomas tipas. Netgi taip sutapo, kad abi kompanijos apsistojo gretimose gatvėse. Po bendros vakarienės, tiesiog gatvėje šalia namų ragavome cerveza (alus ispaniškai) ir šnekučiavomės. Pajutę, kad pas Vilių plaka nuotykių ieškotojo širdis, pasiūliau jam prisijungti. Radęs kompromisą su žmona, jis priėmė iššūkį.
 |
| Lost latinos nuotr./Daiva, Aja ir Vilius prie Maču Pikču komplekso |
Salkantay trekas
Salkantay trekas prasideda Soraypampa. Kaimu šios vietovės nepavadinsi, labiau tiktų stovyklavietės vardas. Visuomeninis transportas čia nevažiuoja, o samdomas kalnuose nėra pigus. Bet ir taupiems egzistuoja būdas čia patekti. Iš Kusko atvykti su collectivo taxi (maršrutinis taksi, važiuojantis be grafiko) į Mollepata gyvenvietę ir iš ten apie 20 km keliu kulniuoti pėsčiomis.
Kadangi iš Kusko išvykome be pusryčių, svarbiausias kompanijos rūpestis, atvykus į Mollepata kaimą buvo prikišti skrandžius. Kol užeigėlės moteriškės virė sriubą ir kepė vištą su bulvėmis, pavyko susiderėti su vietiniu collectivo vairuotoju. Pietus, užgerdami alumi, baigėme valgyti mikroautobuse. Kol pasiekėme laukinę Soraypampa gyvenvietę, kalnų keliuku kratėmės daugiau kaip valandą. Dalis keliautojų šią atkarpą įveikia pėsčiomis. Visą dieną trunkančiu keliu jus lydės kilometrus besitęsiančios spalvingos kalvos, iš kalnų tekantys upeliai, žydinčios gėlės, kraujasiurbės muselės, turistus vežantis transportas ir sekinantis karštis. Ši dalis rekomenduotina, jei esate be aklimatizacijos.
 |
| Lost latinos nuotr./Salkantay treko pradžia. Takas kyla į perėją |
Kai nuo collectivo stogo susirinkome kuprines, kalnuose jau temo. Tačiau prieš mūsų akis baltai švietė įspūdingo dydžio Salkantay viršūnė. Aplink kempingus ganėsi būriai asilų ir gražuolių mulų. Kitą dieną, surikiuoti į karavanus, jie tems turistus ir jų daiktus. Per metus kempingas išaugo kelis kartus. Tai akivaizdus rodiklis apie sparčiai populiarėjantį maršrutą. Aplinkui zujo dešimtys turistus aptarnaujančio personalo. Stebina tai, kad palapinės statomos polietileno dengtame „sandėlyje“, kur jų telpa daugiau nei dešimt. Iš vienos pusės, tai gera apsauga nuo vėjo ir lietaus. Bet tuo pačiu netenki romantikos stebėti Soraypampa supančius gražuolius kalnus ir žvaigždėtą dangų tiesiai iš palapinės.
Sutemus, šurmulys persikėlė į polietilenu dengtas nedideles virtuvėles. Iš jų sklido turistams ruošiamos vakarienės aromatas. Mūsų puodams ten vietos neatsirado. Dėl to daug nepergyvenome ir vakarienę virėme lauke po žvaigždėtu dangumi. Saugumo sumetimais primusus deginti palapinių „sandėlyje“ draudžiama.
 |
| Lost latinos nuotr./Vakarienė Collpapampa kaime. Pavargę Aurimas ir Olga |
Pirmoji nakvynė palapinėse 3922 m aukštyje praėjo lengvai. Vienintelis Aurimas iš vakaro jautėsi prastai ir nuėjo miegoti be vakarienės. Nors naktį atsivėrė žvaigždėtas dangus, bet šalčio nebuvo ir paryčiui slėniais atplaukė debesys. Kompanijos laukė sunki diena.
Rekordinė perėja
Pirmoji dienos atkarpa – 4629 m aukščio perėja. Sunkiausiai kuprinę į kalną tempti sekėsi Olgai. Kilti į perėją jai padėjo Rasius, perėmęs dalį Olgos daiktų. Oras suprastėjo, artėjant link perėjos prasidėjo lietus. Nors ėjome visai šalia Salkantay, kalnas iš debesų taip ir nepasirodė. Ant perėjos pasitiko stiprus vėjas, šalo rankos. Nusifotografavę leidomės žemyn. Įsismarkavęs lietus sulijo Rasiaus fotoaparatą, daugiau gražių vaizdų šią dieną nepavyko užfiksuoti.
 |
| Lost latinos nuotr./Rasius ir Olga ant Salkantay perėjos |
Leistis nedidukei Olgai sekėsi puikiai ir kitame slėnyje sutikome lūkuriuojančią kompaniją. Skysčių ir energijos balansą atstatyti padėjo tuno skardinė ir mate de coca (kokos lapų arbata). Po pietų tęsėme nusileidimą slėniu žemyn. Nuo lietaus takas tapo purvina klampyne, buvo labai slidu, kad neišsitėkštum reikėjo sutelkti dėmesį į kiekvieną žingsnį. Vakarop atkeliavome į įspūdingą keturių slėnių susikirtimą – Collpapampa kaimą. Turėjome ypatingą progą atšvęsti. 700 m vertikalaus pakilimo ir apie 1700 m nusileidimo – tai ne tiek ir mažai. O įveikta perėja penkiems iš mūsų kompanijos buvo kol kas aukščiausias pasiektas taškas. Ta proga per vakarienę leidome sau pasimėgauti cerveza.
Mirties taku
Kitą rytą išėjus iš kaimo, pasitiko pirmoji staigmena. Akmenų ir purvo nuošliauža nunešė visą tiltą, ėjusį per upę. Pusė komandos persikėlė per upę pasinaudoję dideliais akmenimis, kiti surado aplinkkelį ir perėjo per upę iš šakų ir akmenų sukonstruotu tilteliu.
 |
| Lost latinos nuotr./Viena iš nuošliaužų |
Tolimesnis kalnų takas, apaugęs vešlia augmenija, sukėlė daug ekstremalių pojūčių. Liūčių sezonu slėnio šlaitai išvagoti gausiomis purvo nuošliaužomis. Kertant jas stačiu šlaitu reikia būti atsargiems ir dėmesingiems. Vienas neatsakingas žingsnis į šalį gali būti paskutinis. Aurimas praminė šią atkarpą mirties taku, nes neapdairiai pastatęs koją galėjo nugarmėjo žemyn. Pietų poilsio sustojome laukymėje, šalia kurios per upę kabojo krovinių oro perkėla. Vilius ir Petras, panorę „pasivažinėti“ ja, taip išsitepliojo tepalu rankas, kad net muilas nepadėjo nusiplauti.
 |
| Lost Latinos nuotr./Štai kaip atrodo kava |
Antra dienos dalis padovanojo nuostabius reginius: kavos, bananų ir kitokių vaisių plantacijas. La Playa gyvenvietėje (pavadinimas reiškia paplūdimį) įsitikinome, kodėl didžiausius sportinius laimėjimus Peru pasiekia moterų tinklinio rinktinė. Profesionalia sportine apranga pasipuošusios kaimo mergaitės „krovė malkų“ berniukams. Stebėjome, kaip sraunios kalnų upės vagoje, pasitelkę galingą techniką, triūsė darbininkai. Prieš metus kaimelis knibždėjo turistais, tačiau gamtos stichijoms sunaikinus paplūdimį, kempingai buvo tušti. Nenuostabu, kad stabtelėjus, keliautojus kaip musės apspito vaikai, gavę progą pažaisti su trekingo lazdomis.
Kavos plantacijoje
Vakare laukė ypatingas siurprizas – nakvynė Fredžio šeimos kavos plantacijoje. Sutemus išėjome į ekskursiją pasiklausyti nakties garsų. Kalnai mėnesienoje, panašiai kaip džiunglės, atgijo: užgrojo svirpliai, klykavo paukščiai, įvairiomis spalvomis spindėjo dieną saulės energijos prikaupę vabaliukai. Grįžusių laukė su meile paruošta vakarienė, kurios svarbiausias akcentas buvo šviežios kavos degustacija.
 |
| Lost latinos nuotr./Fredis ruošia kavą |
Naktį smarkiai lijo, o visi padžiauti daiktai ryte buvo šlaput šlaputėliai. Kol juos džiovinome, Fredis prie pusryčių stalo užkūrė židinuką. Gavome unikalią progą stebėti, kaip ruošiama kava. Iš pradžių kavos pupelės apskrudinamos specialiame moliniame inde, paskui karamelizuojamos rudu cukrumi. Paskrudintos pupelės sumalamos mėsmalę primenančia rankine mašina. Fantastiško aromato kava specialiame dviaukščiame inde užplikoma karštu vandeniu . Reikia šiek tiek palaukti, kol apatiniame inde susirenka klampus koncentruotas skystis. Sunku perduoti kompanijos susižavėjimą kavos gamybos procesu!
Dėl permainingo oro diena vėl žadėjo naujus nuotykius. Kartu su mumis plantacijoje nakvojusiai vokietei turą organizavusi agentūra iškvietė transportą, supakavo daiktus ir išvežė. Anot agentūros gido, senuoju inkų taku tokiu oru bus pavojinga leistis nuo kalno. Rasius prieš metus šiuo maršrutu keliavo, todėl žinojo apie ką kalbėjo perujietis gidas.
Slapta vietelė
Išbandydami naują judėjimo strategiją, lėtai kilome į tankia augmenija apžėlusią kalno keterą. Perėjos viršuje pasitiko šimtaprocentinė drėgmė. Pro tankiai apkerpėjusius medžius neprasisunkia saulės šviesa. Tai senasis kelias į hidroelektrinę, kuriuo naudojasi nebent tokie nuotykių ieškotojai, kokie esame mes. Perėjos viršuje aptikome suirusius senovinius griuvėsius, prie kurių stojome poilsio. Sklaidantis debesims, tolumoje išvydome vos įžiūrimus Maču Pikču kontūrus.
Leidimasis žemyn į kitą slėnį, kaip ir tikėjomės, buvo sunkus – stačiu šlaitu einantis molėtas takelis buvo ypatingai slidus. Slidinėjome visi be išimčių. Ačiū trekingo lazdoms, kurios gelbėjo nuo skaudžių pasekmių. Tačiau slidinėjimo su kuprinėmis atokvėpio minutėmis gėrėjomės fantastiškais vaizdais: paskendę debesyse kalnų slėniai, milžiniškas uolomis bėgantis krioklys, aukštai pakabinamas tiltas virš sraunios upės. Leistis žemyn lietuvaičius motyvavo prie hidroelektrinės ruošiamas perujiečių močiučių maistas.
 |
| Lost latinos nuotr./Pietūs prie hidroelektrinės. Gringo valgo kitapus geležinkelio |
Į Aguas Calientes važinėjantis traukinukas dalina šalia bėgių išsidėsčiusias užeigėles į dvi puses. Kairėje valgo vietiniai, dešinėje – gringo. Gringo de Lituano pasirinko kairę pusę – menu turistico, kur valgė kiti turistai, mūsų nesudomino. Kas išalkusiam turistui gali būti skaniau už karštą sriubą ir keptą upėtakį? Porcija, kuri vos telpa išalkusiam, kainuoja 5 litus. Desertui dar paimame bananų. Už litą išeina visi penki.
Paskutinė dienos atkarpa – tai likę 8 kilometrai palei traukinio bėgius. Pasistiprinus dvi valandas varom kaip robotukai. Mėgautis vaizdais nebesinori, nes po truputį įsismarkavęs lietus jau varo kaip iš kibiro. Liūtis. Per pusvalandį sušlapo paskutinis likęs sausas apatinių drabužių siūlas.
Atvykę į Aguas Calientes turime naują užduotį – surasti hostelį, kuriame apsistojo Viliaus žmona su dukrele. Geriausias GPS‘as Peru – tai vietiniai policininkai. Turistinėse vietose jų tikrai nestinga. Uniformuota navigacijos sistema nepavedė ir šį kartą. Hostelyje susitinkame Daivą ir Ają.
Susitikimą atšventėme restorane ragaudami girdėtų ir negirdėtų vaisių kokteilius bei Peru virtuvės patiekalus. Labiausiai visiems patiko camu-camu vaisių sultys. Paskutinis reikalas prieš didžiąją dieną – įsigyti bilietus į Maču Pikču, maisto ir gėrimų (prie komplekso Mc Donald‘o lygio meniu – per brangus).
Maču Pikču
Aguas Calientes – unikalus miestelis. Čia yra vienintelis kelias į Maču Pikču. Kasdien juo tik prašvitus reisuoja ekologiški Mercedes-Benz autobusai. Į inkų prarastąjį miestą jie veža turistus, bet ne visus. Kai kurie, tokie kaip mes, patys pasiryžta sukarti 400 vertikalių metrų kelio stačiame šlaite paklotais akmeniniais laiptais. Kopimas ankstyvą rytą bundančioje gamtoje tikrai vertas tokių pastangų. „Žygdarbiui“ pakilti laiptais iki komplekso išsiruošė aštuonių lietuvaičių grupė. Jauniausiai – 14 mėnesių, vyriausiam – 36 metai. Praėjus Salkantay treką toks pakilimas be kuprinių problemų nesudarė.
 |
| Lost latinos nuotr./Senasis inkų takas į hidroelektrinę |
Įžengus pro komplekso vartus, pasitiko mistinis vaizdas – pastatai paskendę garuojančioje migloje. Atsipūtę ir pasigėrėję magiškais vaizdais, pradėjome kopimą į Machu Picchu (verčiasi kaip senasis kalnas) viršūnę. Leidimą įsigijome kartu su Maču Pikču bilietu. Be leidimo nepraleidžia posto darbuotojas, kur privaloma atsižymėti įeinant ir paliekant teritoriją. 2009 metais šio posto dar nebuvo, kaip ir daugelio kitų draudimų, kasmet vis labiau apribojančių turistų judėjimą kompleksą. Įkopę į viršūnę po 10 minučių leistis žemyn, kaip liepė posto budintis, neketinome. Dėl tirštų debesų beveik nieko nesimatė. Bet šylant orui šie pradėjo sklaidytis ir nuo kalno viršaus atsivėrė fantastiška panorama. Prasidėjo fotografų konkursas – kas geresnį kadrą pagaus!
Iš arčiau apžiūrėję komplekso statinius, pasigrožėję inkų architektūros stebuklais, užpildę atminties korteles puikiais kadrais leidomės žemyn. Iš viso suskaičiavome 16 lietuvių (įskaitant ir mus), tą pačią dieną aplankiusių Maču Pikču. Nieko sau!
 |
| Lost latinos nuotr./Lietuviška kompanija kalno viršuje |
Kaip ir kiekvieną kelionės dieną, šią deramai atšventėme. Iš pradžių – miestelio baseinų komplekse (Aguas Calientes išvertus – karštos versmės), vėliau – viename iš daugybės restoranų. Smalsumo vedami, nosis įkišome ir į vienintelį naktinį klubą Cupido!
DALYVIŲ ĮSPŪDŽIAI
Olga. Skirtumas tarp „ruinų“ ir griuvėsių galutinai neišaiškintas (tarp keliautojų apie tai vyko diskusija – autoriaus pastaba), bet faktas, kad mes iki jų nuėjom teisingu būdu. Ir tai džiugina: nuostabūs vaizdai ir sutikti amerikietiški amerikiečiai.
Petras. Pirmas tipinio turisto požymis: tipinis turistas mano, kad jis nėra tipinis turistas. Dėl Salkantay ir Maču Pikču dabar būsiu priverstas perskaityti kelias knygas apie inkus.
Aurimas. Patiko, kad mus sutikti turistai vadino „hardcore“. Nes buvome su manta, o kiti samdė „autobusus ir šerpus“.
 |
| Lost latinos nuotr./Vytautas |
Vytautas. Galėjom pamatyti, kad esame ne iš kelmo spirti ir judame greičiau už tuos, kurių visą mantą tempė mulai ir asilai. Įsiminė naktį šviečiantys jonvabaliai kavos plantacijoje, apie kuriuos džiunglėse vėliau išgirdom istoriją.
Rasius. Nesitikėjau, kad taip gerai seksis nelengvas trekas. Nors buvo ne pats geriausias oras, bet kompanija savo užsispyrimu ir vienybe parodė, kad čia atvyko pasiruošę ištrūkti iš komforto zonos.
Kelionės rėmėjai:
 |
 Daugiau skaitykite čia. |
