Jau daug žingeidžių keliautojų grįžo iš Peru, Bolivijos, daugeliui didžiuoju gyvenimo įvykiu tapusios Argentinos bei Čilės, paslaptingosios Velykų salos bei Amazonės džiunglių Brazilijoje. Pamažu atėjo laikas atrasti Kolumbiją, Ekvadorą ir sunkiai pasiekiamą žemės kampelį – Galapagų salas.
Kodėl pasirinkome aplankyti abi šalis vienos kelionės metu? Kažkada Kolumbija ir Ekvadoras sudarė vieną valstybę – Naująją Granadą. Šiandien būtų sunku rasti skirtingesnes šalis. Būtent tai kelionę daro įdomią, kontrastingą ir spalvingą. „GRŪDOS“ ekspertai atrinko pačius charakteringiausius lankytinus objektus, išgrynino maršrutą, be to, siekia taupyti savo keliautojų laiką, sveikatą ir pinigus – juk skrydžiai į Pietų Ameriką ganėtinai brangūs ir ilgi.
Kelionė pradedama Bogotoje – Kolumbijos sostinėje ir didžiausiame mieste, 2640 metrų virš jūros lygio, Andų kalnų apsuptyje. Kai Kolumbija ir Ekvadoras sudarė vieną valstybę, XVI-XIX a. Bogota buvo visos Naujosios Granados karalystės sostine. Dabar šis miestas yra vienas iš labiausiai besiplečiančių Pietų Amerikos metropolių su daugybe priemiesčių.
Sostinė šurmuliuoja kasdien – nesvarbu, ar savaitgalis, ar paprasta darbo diena. Čia gausu universitetų ir kitų mokymo įstaigų – studentai Bogotą paverčia jaunatviška ir gyvybinga. Miestas saugus – kelerius metus Bogotai vadovavęs lietuvių kilmės meras Antanas Mockus čia „įvedė tvarką“.
Vėliau keliautojai suka link Zipakiros, kur apžiūrima vieni keisčiausių Kolumbijos maldos namų iškalti druskos kloduose 200 metrų gylyje. Katedros vidus išskaptuotas ne tik iš akmens druskos, kai kurios detalės iškaltos ir iš marmuro.
Kelionė tęsiama Kolumbijos Kavos regione, kur auginama visame pasaulyje populiari kolumbietiška kava. Kavos augintojų ūkyje keliautojai turi galimybę ne tik susipažinti su Kolumbijos aukštikalnių kavos auginimo tradicijomis, specifika, bet ir padegustuoti bei apsirūpinti lauktuvėmis.
Lankomas ir Kokoros slėnis – vienas gražiausių Kolumbijos slėnių, garsėjančių savo vaškinėmis palmėmis, nacionaliniu Kolumbijos medžiu. Taip pat Salento miestelis – rami kolonijinės architektūros gyvenvietė, gyvuojanti neskubriu ritmu, priklausančiu nuo Kavos regiono sėkmės ir esanti puikioje geografinėje padėtyje keliaujantiems po Kokoros slėnį.
Atsisveikinus su Kavos regionu, laukia pažintis su Medeljinu. Miestu, kurį garsina du žymūs žmonės – menininkas Fernandas Boteras, padovanojęs miestui daugybę savo darbų ir narkotikų baronas Pablas Eskobaras, kartu su kitais narkotikų baronais įkūręs Meledjino kartelį ir užtraukęs šiam miestui pavojingiausio titulą. Tie laikai jau praėjo, tačiau mieste vis dar egzistuoja susiskaldymas.
2011 metais atidarytas garsusis Medeljino eskalatoriaus po atviru dangumi. Architektas Karlas Eskobaras siekė, jog tai nebūtų tik inžinierinis statinys, o pasitarnautų gyventojams palengvinant susisiekimą ir mažinant nesaugumą. 12 tūkstančių 13-tos Komunos gyventojų turėdavo įveikti daugybė laiptų, norėdami pasiekti savo namus, jau nekalbant apie tai, kad transporto judėjimas rajone buvo beveik neįmanomas.
Ir štai, 384 metrų ilgio eskalatorius sumažino ne tik lūšnynų (favelų) kvartalų gyventojų atskirtį, bet ir pritraukė nemaža turistų, užmarštin nustumdamas šio rajono pavojingumą.
Medeljine keliautojams rekomenduojama ne tik pasikelti eskalatoriumi, bet ir pasivaikščioti po gatveles, garsėjančias Lotynų Amerikai būdinga sienų tapyba (graffiti, murales) bei pasigrožėti San Antonio parku, kuriame saugomos ir F. Botero skulptūros.
Pažinties su Kolumbija pabaigai vykstama į žaviąją Karibų jūros pakrantę, kur laikas teka lėtai ir kur taip gera mėgautis ramybe. Aplankomas vienas gražiausių Pietų Amerikos kolonijinio stiliaus miestų, kuris dažniausiai tituluojamas Karibų jūros pakrantės perlu (UNESCO paveldas) – Kartachena.
Toliau kelionėje laukia turistų pamėgta dienos išvyka laivu į Rosarijo salas Karibų jūroje. Šios salos – vienas iš Kolumbijos gamtinių parkų, vertinamų dėl koralinių rifų grožio. Tai ištisas archipelagas, kurio salų pakrantės garsėja nuostabiais smėlio paplūdimiais, turizmo nesugadinta gamta ir puikiomis sąlygomis poilsiautojams.
Po nepaprastų Kolumbijos vaizdų toliau ieškoti nuotykių vykstama į Ekvadorą. Pirmiausia, aplankomas Pululagva – Andų ugnikalnis, Pičinčos provincijoje. Geobotaniniame draustinyje esantis ugnikalnis yra palyginti žemas (3356 m. virš jūros lygio) ir miškingas. Tačiau, tai vienas iš dviejų pasaulio ugnikalnio kraterių, kuriame nuo seniausių laikų tebegyvena žmonės. Pululagva krateryje gyvena inkų palikuonys, kečua gentis.
Aplankoma ir nepaprasta vieta – ekvatorius, arba kitaip, pasaulio vidurys – „Mitad del Mundo“. Ši vieta skirta pažymėti šalį kertantį pusiaują (būtent nuo jo ir kilo pavadinimas Ekvadoras). Čia pastatytas 30 metrų aukščio monumentas, žymintis pusiaujo liniją, nuo kurio driekiasi takas per pusiaują. Tiesa, šių dienų skaičiavimais, tikroji pusiaujo linija yra kiek tolėliau – už 240 metrų į šiaurę nuo dabartinio tako.
Užmiršta nelieka ir kalnų apsupta Ekvadoro sostinė Kitas, įsikūrusi 2850 metrų aukštyje. Vykstama pasigrožėti ne tik didžiausiu, bet ir po 1917 metų žemės drebėjimo geriausiai išlaikiusiu senamiesčiu Pietų Amerikoje. Vėliau kelionėje susipažįstama su indėnišku miesteliu Otavalu ir jame esančiu didžiausiu bei garsiausiu Pietų Amerikos indėnų turgumi.
Bet kuris Ekvadoro turgus – geriausia vieta pažinčiai su šalies kasdienybe: derybos dėl lamų, spalvingi prekystaliai, rankų darbo tekstilės gaminiai, aksesuarai. Turguje keliautojai pajaučia tikrąją šalies kultūrą bei dvasią.
Po apsipirkimo keliaujama į įspūdingąją Kuikočia lagūną, kurią suformavo išsprogęs vulkanas. Jo gilų kraterį užliejęs ežeras puikuojasi dviem išlikusiomis lavos suformuotomis salomis. Vėliau keliautojų laukia išvyka į pietus, vaizdingiausiu Ekvadoro keliu pro ugnikalnius.
Kotopaksis – antras pagal aukštį Ekvadoro kalnas ir aukščiausias šalies veikiantis ugnikalnis Andų kalnuose. Vulkaninės uolienos Kotopaksio šlaitus nuspalvino juodai ir raudonai, o ugnikalnio papėdė vilioja gaivia žaluma bei iš tolo šviečiančia balta viršūne.
Apžiūrėjus šį didingą gražuolį, laukia dar viena lagūna – Kilotojos. Ši lagūna išskirtinė, nes priklausomai nuo oro sąlygų keičia vandens spalvą: gali būti spindinčiai smaragdinės arba tamsiai mėlynos spalvos.
Banjos – svarbus šalies turistinis centras. Mieste yra Agva Santos Mergelės katedra su paminklu Mergelei Marijai, kuri, kaip tikima, apsireiškė šalia krioklio. Trykšta Tunguragvos ugnikalnio dovanotos šiltosios versmės, dėl kurių miestelis ir gavo savo pavadinimą Banjos (ispanų kalba „vonios“). Čia keliautojai turi galimybę paragauti iš cukranendrių gaminamų saldumynų, nusipirkti medžio raižinių ir kitų suvenyrų.
Keliautojų laukia ir adrenalino kupina atrakcija – „Pasaulio pakraščio sūpynės“. Šios sūpynės įkurdintos ant didžiulės uolos prie Medžio namo. Ar išdrįstumėte suptis 2660 metrų aukštyje? Vis tik drąsuoliai išvysta kvapą gniaužiančią panoramą, apimančią Tunguragvos ugnikalnį ir žalius jo slėnius.
Vėliau vykstama Kaskadų keliu pro įspūdingus krioklius ir subtropinę augmeniją, kol pasiekiamas didžiausias „Velnio katilo“ krioklys. Tą akimirką keliautojai supranta ir pajunta, ką reiškia rūko arba debesų miškai – tropikų ir subtropikų visžaliai drėgnieji kalnų miškai, kuriuose miško skliauto ar žemesniame aukštyje nuolat tvyro debesų migla.
Adrenalino pliūpsnį žada dar viena atrakcija – pasivažinėjimas „Velnio nosies“ traukiniu, kurio 12 kilometrų trasa zigzagais leidžiasi stačiais kalno kraštais, atverdama Andų aukštikalnių panoramą. Tai viena garsiausių ir vaizdingiausių pasaulyje geležinkelio atkarpų.
Po ekstremalaus pasivažinėjimo traukiu, leidžiamasi į pažintį su svarbiausia ir geriausiai išlikusia inkų archeologine radaviete Ingapirka („inkų siena“), tai senovinio inkų miesto liekanos.
Paskutinės kelionės dienos skirtos pažinčiai su Kuenkos, Gvajakilio miestais bei Kachaso nacionaliniu parku. Pirmiausia aplankomas Kuenkos miestas, 1999 metais dėl savo architektūros įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Sakoma, kad Kuenka yra europietiškiausias miestas visoje Lotynų Amerikoje.
Miestas garsėja sidabro dirbiniais ir galvos apdangalų gamyba. Kepurės ir skrybėlės parduodamos specialiose parduotuvėse, o turguje galima pamatyti, kaip jas pina indėnės. Panamomis vadinamų kepurių tikroji tėvynė yra Kuenka. Iš šio Ekvadoro miesto jos buvo eksportuojamos į Panamą nuo saulės kaitros besivaduojantiems kanalo statytojams.
Toliau vykstama į Kachaso nacionalinį parką, garsėjantį 275 Andų aukštikalnių ežerais ir kriokliais, ypatingu tundros ir pievų kraštovaizdžiu. Čia gyvena daug endeminių, nykstančių gyvūnų. Kartais pasiseka pamatyti šventąjį indėnų paukštį kondorą. Paskutinioji stotelė prieš kelionę namo – Gvajakilis, pagrindinis Ekvadoro uostas ir didžiausias šalies miestas, išsidėstęs prie Gvajaso upės, Ramiojo vandenyno pakrantėje.
Laukinės gamtos mylėtojams ir išskirtinių potyrių kolekcionieriams siūlomas kelionės pratęsimas Ekvadorui priklausančiose Galapagų salose. Tai mažas vulkaninių salų archipelagas Ramiajame vandenyne, nutolęs apie tūkstantį kilometrų nuo Pietų Amerikos žemyno, garsus neliesta unikalios augalijos ir bebaimės laukinės gyvūnijos įvairove.
Trylikoje pagrindinių ir šešiose mažesnėse salose, gyvena daugybė endeminių gyvūnų rūšių, būdingų tik šioms saloms. Netikėta, tačiau itin malonu netoli pusiaujo pamatyti Galapagų pingvinus, jūroje plaukiojančias iguanas, jūrų liūtus, ruonius, banginius bei gigantiškus vėžlius, anksčiau matytus tik per televizijos ekraną.
Galapagų salos – paukščių rojus: išdidžiai žingsniuoja neskraidantys kormoranai, raudonuoja flamingų kolonijos, klega pelikanai, kikiliai, didingosios fregatos, mėlynakojai paukščiai „bubiai“.
Įspūdinga ir salų augmenija: pakrantėje – mangrovės, tolėliau – aukšti kaktusai ir dygliuoti krūmai, skalezijų miškai, mediniai paparčiai. O virš jų, aukštai ant ugnikalnių – kaktusai opuntijos.
Kiekviena sala yra savita savo landšaftu, kurį puošia vulkanų kūgiai, juose tyvuliuojantys ežerėliai bei platūs balto ir žalsvai juodo smėlio paplūdimiai. Nors pagrindinis tikslas Galapaguose yra laukinės gamtos stebėjimas, bet maudynės, nardymas skaidriame vandenyje tarp spalvingų žuvų ir koralų, yra daugelio keliautojų svajonė.
Kaip ir pasivaikščiojimas požeminiais lavos tuneliais. UNESCO globojamose ir saugomose Galapagų salose leidžiasi ribotas skaičius lėktuvų, o lankytojai čia keliauja tik lydimi licencijuoto nacionalinio parko gido.
Galima aplankyti Č. Darvino tyrimų stotį, Vėžlių paplūdimį, didžiausią archipelago miestą Puerto Ajoros, Isabelos, Floreanos ir kitas salas, natūralią lagūną Concha de Perla, vėžlių veisimo centrą, Siera Negra vulkaną, „Velnio karūnos“ kraterį bei daugelį kitų, išskirtinio grožio vietų.
Į Kolumbiją–Ekvadorą–Galapagų salas keliones organizuoja „GRŪDA“ .
