Luang Prabangas – miestas Laose, kuriame turistai valgo, meldžiasi ir perka

Prisimentant Luang Prabangą knieti perfrazuoti Elizabeth Gilbert knygos pavadinimą „Valgyk, melskis, mylėk“, ir susumuoti viešnagę žodžiais„ Valgyk, melskis, pirk“ – asmeniškai mane būtent tokiai veiklai miestas labiausiai įkvėpė.
Laosas
Laosas / Gabijos Lebednykaitės nuotr.

Akį ir nosį erzino neregėti, neragauti gardumynai ir kulinarinės keistenybės, dvasingumą žadino daugybė paauksuotų šventyklų ir vienuolynų, o piniginę atverti kvietė spalvingas naktinis turgus, kuriame visomis vaivorykštės spalvomis viliojo egzotiški rankdarbiai.

Laosas yra viena skurdžiausių Pietryčių Azijos valstybių, mažiau turistų lankomas nei kaimyniniai Tailandas ir Vietnamas, negalintis pasigirti idiliškais paplūdimiais arba, kaip Kambodža, – įspūdingais senovinių šventyklų kompleksais.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabangas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabangas

Keliauti po šalį nelengva, net šios pasaulio dalies standartais keliai Laoso gilumoje – apgailėtini, autobusai – tokie nepatogūs, kad jau po valandos kelionės norisi verkti, o interneto ryšys turbūt priklauso nuo dievo malonės...

Keliauti po šalį nelengva, net šios pasaulio dalies standartais keliai Laoso gilumoje – apgailėtini, autobusai – tokie nepatogūs, kad jau po valandos kelionės norisi verkti, o interneto ryšys turbūt priklauso nuo dievo malonės...

Tačiau vis dėlto ši šalis ypatinga ir tikrai verta keliautojų dėmesio. Man Laosas – tai kalnai ir vešlios džiunglės, karštis, drėgmė, uodai ir Luang Prabangas, kurį ne veltui UNESCO įtraukė į pasaulio paveldo sąrašą.

Tai – miestas, kuriame laikas teka lėčiau. Miestas, kuris yra toks gražus, kad nusipelno būti garsus ir lankomas, nors savo paties labui turėtų išlikti kruopščiai saugoma paslaptimi, nes būtent jo autentiškumas ir ypatinga atmosfera ir daro jį tokiu išskirtiniu.

Kažkada Luang Prabangas buvo Laoso sostinė, vėliau, šalį kolonizavus prancūzams, jame pridygo kolonijinio stiliaus pastatų ir padvelkė europietiška kultūra.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabange žmonės aukoja budistų vienuoliams
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Budistų vienuoliai

Vienuolystė – privalomas „universitetas“ vyrams

Šis miestas visuomet buvo svarbus budizmo centras – apie tai byloja jo nuostabios šventyklos ir vienuolynai. Vienuolystės patirtis budistams (tik vyrams) yra privaloma, tarsi mums – karinė tarnyba, vienuolystės laikotarpį ir trukmę jie gali pasirinkti.

Užsisiautę ryškų oranžinį rūbą vyrai iš esmės tik jį ir teturi – laikinai atsisako visos materialios nuosavybės ir nieko neperka, net maisto – valgo tik tai, ką paaukoja geraširdžiai žmonės. Rytinis maisto aukojimas vienuoliams – budizmo ritualas, kurį stebėti dvasingasis Luang Prabangas labai tinka.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabange žmonės aukoja budistų vienuoliams
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabange žmonės laukia budistų vienuolių

Ceremonija prasideda anksti ir trunka neilgai. Įsivaizduokite mano nusivylimą, kai pirmąją dieną vargais negalais praplėšusi akis 6 val. ryto ryžtingai nusiteikusi, apsiginklavusi fotoaparatu ir plastikiniu bjaurios tirštos Nescafe puodeliu (tai – vienintelė kava, kurios 24 val. buvo galima gauti mūsų viešbučio fojė – aut. past.) vis dar mieguistai atsvirduliavau į gatvę ir radau ją tuštėjančią – vienuolių nė kvapo, tik miestiečiai, jau išdaliję aukas, skirstėsi po namus.

Nepasidaviau ir kitą dieną išskubėjau iš viešbučio 5.30 val. – šįkart be kavos, tik su augančiu užsispyrimu bent akies krašteliu žvilgtelėti į intriguojantį ritualą. Ir man pavyko!

Iš tiesų viskas vyksta labai paprastai: ant šaligatvio eilute išsirikiuoja miestiečiai: susėda ant žemų kėdučių ar tiesiog priklaupia ant žemės ir išsidėlioja paruoštą maistą, dažniausiai – lipnią salsvą ryžių košę. Ir laukia vienuolių.

Šie atpėdina vorele, basi, orūs, neskubūs, ramiai susirenka jiems siūlomus pusryčius ir nutipena tolyn, į karštą, drėgną ryto miglą. Paprasta, tyli, trumpa ceremonija, kuri kažkodėl giliai užsilieka atmintyje – gal todėl, kad pasijutau tarsi praskleidusi paslapties šydą ir žvigtelėjusi į tokią nepažįstamą, egzotišką, kitonišką kažkieno kasdienybę.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabange žmonės aukoja budistų vienuoliams
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabange žmonės kasdien aukoja budistų vienuoliams

Tąkart ceremoniją stebėjau tik aš ir pora azijiečių turistų, bet teko girdėti, kad Laoso populiarumui augant ir Luang Prabangui tampant dar vienu kuprinėtojų traukos tašku Pietryčių Azijoje, neišmanėliai turistai apsupa vienuolius su kameromis, įkyriai juos šnekina, fotografuoja, arba net kėsinasi įsiamžinti asmenukėse.

Savo ruožtu pasipelnyti norintys Luang Prabango miestiečiai siūlo turistams prisijungti prie aukų teikimo ceremonijos ir paaukoti vienuoliams, pavyzdžiui, dubenėlį ryžių, kurį turistas gali nusipirkti iš apsukrios bobutės už 20 dolerių (tikra girdėta istorija – aut. past.).

Mano patarimas keliausiantiems į Luang Prabangą – pataupykite savo pinigus ir gerbkite vienuolių orumą – stebėkite juos ramiai, iš tolo, nieko jiems nesiūlykite ir nieko jų neklausinėkite, ir šiukštu, apsieikite be selfie.

Į miestą – naktį

Dieną miestelis apsnūsta, visi, kas gali, slepiasi nuo kaitrios saulės. Bet vos karštis atlėgsta, į gatves sugrįžta žmonės ir miesto arterija – Sisavangvong gatvė – dar sykį tampa keliautojų magnetu, nes sutemus čia rengiamas naktinis turgus (turistams – tiesiog Night market). Pirmieji prekeiviai ima dėlioti prekes vėlyvą popietę, maždaug 4.30-5 val., nors pats prekybos įkarštis bus tik gerokai vėliau, kai naktis maloniai vėsins ir pavakarieniavę smalsuoliai išeis pasidairyti į ant prekystalių besipuikuojančius spalvingus tekstilės gaminius, drožinius, bižuteriją ir neišvengiamai ką nors nusipirks.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabango turguje – gausybė matytų ir ne gėrybių
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabango turguje – gausybė matytų ir neregėtų gėrybių

Nenusipirkti tiesiog neįmanoma – net jei jums ne prie širdies azijietiškas koloritas, net jei ne sykį matėte drambliais siuvinėtas prijuostes ar lotosų gėlių motyvais puoštus krepšius, čia jų gausa ir įvairovė tokia, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas randą TĄ, tik jam ar jai skirtą spalvingą niekutį, kuris tarsi nebyliai šaukia pirk mane, pirk mane! O kur dar viliojanti kaina – kai taip pigu, kodėl gi ne?

Tiesa, nors Lonely Planet tvirtina, kad Luang Prabango naktiniame turguje galima rasti puikių dirbinių, daugumos mano apžiūrėtų kokybė buvo apgailėtina – prairusios siūlės, apsilupę dažai, nelygiai suklijuotos kraštinės... Atidžiai apžiūrėkite, ką perkate, ir derėkitės!

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabango turguje – gausybė matytų ir ne gėrybių
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Luang Prabango turguje

Maisto – į rytinį turgų

Visai kitoks, bet nemažiau įdomus, o praktiniu požiūriu – žymiai svarbesnis, yra rytinis turgus (angl. Morning market), kuriame parduodamas maistas. Laose, kaip ir daugelyje karšto klimato šalių, nubundama anksti – siekdami išvengti karščio žmonės skuba nudirbti dalį darbų, kol saulė dar žemai.

O prieš ryto darbus reikia pasistiprinti. Turguje erzelynė, grūstis, mums visiškai nepažįstami kvapai ir vaizdai: kažkokios šaknys, kvapni košė, dvoki ruda mišrainė, dygliuoti vaisiai ir gumbuotos daržovės. Maniau, kad tik man, neišmanėlei europietei, viskas taip keista, bet kinų keliautojas, su kuriuo drauge įnikome fotografuoti prisirpusių į milžiniškus rožinius kankorėžius panašių vaisių krūvą, patikino, kad laosietiškas maistas jį glumina taip pat, kaip mane. Ir tai sako kinas, kurio tėvynė garsėja tuo, kad ten valgoma viskas!

Rytiniame turguje malonia staigmena man tapo mažutėliai, purūs kokosiniai blyneliai – iš ko būtent jie kepami, nepavyko išsiaiškinti, tačiau pakerėta kokoso aromato, ir baltadantės pardavėjos šypsenos, nusipirkau šūsnį ir likau sužavėta jų gardumo. Vėliau tie blyneliai tapo mano tradiciniais laosietiškais pusryčiais.

Būta ir eksperimentų, kurių nebekartočiau: paragavau keistai riebių, gličių, pilkšvų gumuliukų, dar kartą nusistebėjau nesuprantamu laosiečių skoniu ir tik vėliau sužinojau, kad tie gumuliukai buvo bičių lervos! Fui...

Laose, kaip ir visur Pietryčių Azijoje, populiarus gatvės maistas, o turguje jis paruošiamas išsinešimui genialiai paprastai: suvyniojamas į plačius mums nepažįstamo augalo lapus – pigi, natūrali ir ekologiška pakuotė. Valgymo įrankiai nebūtini – galima valgyti tiesiog rankomis.

Kam ne prie širdies gastronominiai nuotykiai turguose, patiks Luang Prabango restoranų ir kavinių gausa – čia galima gardžiuotis azijietiška, prancūziška arba fusion virtuve.

Prancūzų kolonializmo pėdsakai Laoso kasdieniame gyvenime – ne tik kalba (jei laosietis moka užsienio kalbą, greičiausiai – ne anglų, o prancūzų – aut. past.) ir architektūra, bet ir kavos kultūra – kava auginama ir aplink Luang Prabangą. Ji parduodama malta arba pupelėmis ir ruošiama prancūziškame kavinuke (angl. French press). Sisavangvong gatvėje išsirikiavę prancūziški restoranai brangoki, skirti turistams, bet europiečiai, gal būdami taip toli nuo namų ir pagauti nostalgijos, o gal negalėdami atsispirti amžinam nenukonkuruojamam prancūziškos kultūros žavesiui, mielai ten vakarieniauja ir, kiek teko girdėti, maisto kokybe nesiskundžia.

Aš savo ruožtu rekomenduoju viešint Laose paskanauti kuo daugiau laosietiškų patiekalų – jie kitokie, keistoki, neįprasti, bet skonis ilgai išlieka atmintyje.

Ką veikti Luang Prabange?

Taigi – valgyk, melskis, pirk. Ši trijulė tiesiog privaloma. O ką dar veikti Luang Prabange, kai vietinės virtuvės įdomybės išragautos, suvenyrais pasirūpinta ir šventyklos aplankytos? Galima atsiduoti romantikai ir medituoti stebint tingiai srūvančias Mekongo ir Nam Khano upes, į kurių santaką įsiterpiančiame pusiasalyje ir pastatytas šventasis Luang Prabango miestas.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Laosas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Maudynės Laose

Galima maudytis, tik ne upėse, o aplink miestą esančiuose kriokliuose, kurių vanduo šaltas ir tyras, o įžūlios žuvelės vos įbridus į vandenį ima neskaudžiai kramsnoti pėdas – štai ir nemokamas žuvyčių pedikiūras.

Galima pasilepinti ir tikruosiuse SPA – Luang Prabange jų veikia keletas. Galima skaityti – čia daug naudotų knygų parduotuvių: vienoje aptikau šūsnį lietuviškų žurnalų, o aš naiviai tikėjausi, kad esu vienintelė lietuvaitė, atklydusi į Laoso glūdumą!

Dar šalia miesto yra yra dramblių prieglauda, drugelių ferma, Budos olos ir, ko gero, daug kitų įdomybių, tik jų aplankyti nebespėjau – atėjo laikas išvykti. Savitas ir užburiantis Luang Prabangas lieka vienu ryškiausių viešnagės Pietryčių Azijoje prisiminimų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis