Prancūziškai nekalbantiems lietuviams šis maršrutas patiks ir dėl to, kad šių regionų gyventojai pripratę prie keltais per Lamanšą atvykstančių britų turistų ir puikiai bendrauja angliškai. Normandijoje lankomi objektai – prie Lamanšo įsikūrę Fekano (Fécamp) ir Etretato (Étretat) miesteliai. Pastarasis garsus įspūdingomis dramblio formos uolomis.
Pakeliui verta kyštelėti nosį ir į Havrą (Le Havre) – vieną didžiausių Europos uostamiesčių, kurio pokariu atstatyta centrinė dalis – UNESCO Pasaulio paveldo objektas.
Įspūdį paliks ir Normandijos tiltas per Senos žiotis. Šis 1995 metais pastatytas technikos šedevras yra 2143 m ilgio, o ant lynų tarp kolonų kabanti konstrukcijos dalis – net 856 m. Tilto apačioje suformuota net 52 m aukščio prošvaisa laivams praplaukti, o kolonų aukštis siekia beveik 215 m. Šiaurinėje pusėje ties mokėjimo punktu yra poilsio aikštelė, iš ten šį statinį labai patogu apžiūrėti ir nufotografuoti. Į pietus nuo Havro – puošnūs ir tvarkingi vasarą gėlėse skęstantys pajūrio kurortai Honfleras (Honfleur) ir Dovilis (Deauville).
Toliau maršrutas veda pro Kano (Caen) miestą, nuo kurio tik keliolika kilometrų iki garsiųjų Normandijos paplūdimių, kur 1944 metų birželio mėnesį, Antrojo pasaulinio karo metu, išsilaipino Sąjungininkų pajėgos, atidarydamos Vakarų frontą. Gausiai lankomos amerikiečių karių kapinės bei Antrojo pasaulinio karo įvykiams atminti skirti memorialai bei muziejai, kurių čia atrasite kone kiekviename pakrantės miestelyje. Bajo (Bayeux) mieste eksponuojamas garsusis 1077 metais datuojamas 70 m ilgio gobelenas.
Maršruto „vinis“ – Sen Mišelio kalnas (Mont-Saint-Michel). Atlanto vandenyno užliejamoje teritorijoje esantis vienuolynas ir miestelis, reguliarių potvynių metu tampantis sala, – antrasis pagal populiarumą Prancūzijos turizmo traukos objektas po Paryžiaus. Ilgą laiką ant uolos įsikūręs benediktinų vienuolynas neturėjo jungties su žemynu ir buvo pasiekiamas tik atoslūgių metu. Vėliau buvo supiltas pylimas, kuriuo lankytojai galėjo netrukdomi pasiekti uždarą miestelį, o užliejamos aikštelės šalia pylimo atoslūgių metu paverstos automobilių statymo vietomis.
Vis dėlto žmogaus įsikišimas į natūralius gamtos procesus turėjo neigiamų pasekmių – negalėdamas laisvai cirkuliuoti aplink pusiasaliu virtusią uolą vandenynas ėmė palikti čia sąnašų: krantas ėmė dumblėti ir trauktis. 2010 2014 metais įvykdyta milžiniška apie 1,5 mlrd. eurų kainavusi rekonstrukcija – pylimas buvo nukastas, o vietoj jo pastatyta estakada pėstiesiems ir salą aptarnaujančiam transportui. Dabar turistams automobilius tenka palikti žemyne, čia įkurtas ir įspūdingas lankytojų centras.
Po estakada atkurtas natūralus vandens judėjimas pakeri savo žavesiu. Dėl itin seklaus dugno čia Atlanto vanduo potvynių metu leidžiasi ir kyla greičiausiai – „bėgančio žirgo“ greičiu. Tad būkite atidūs, jei nuspręsite pasivaikščioti atslūgusio vandenyno dugnu, kad laiku spėtumėte saugiai grįžti. Potvynių valandos skelbiamos internete bei pakrantėse stovinčiose informacinėse lentose visoje Atlanto pakrantės teritorijoje.
Tolimesni kelionės taškai – Kankalis (Cancale) ir Sen Malo (Saint-Malo). Kankalis – žvejų ir austrių fermų miestelis, kuriame galėsite pasimėgauti pačiomis šviežiausiomis jūrų gėrybėmis. Sen Malo – buvęs jūrininkų ir piratų miestas, iki šiol išsaugojęs apsaugines sienas ir savitą charakterį. Sakoma, kad tikrasis Sen Malo gyventojas iki šiol savęs netapatina su didžiąja tėvyne: „Aš – nei bretonas, nei prancūzas, aš – iš Sen Malo.“ Vandeniu ir apsauginėmis sienomis atsiskyrusią viduramžių citadelę smagu išvaikščioti temstant, o sutemus – prisėsti viename iš jaukių restoranų ir pasimėgauti lėkšte jūrų gėrybių, o galbūt – praleisti naktį viename iš čia įsikūrusių viešbučių.
Nepakartojamos Bretanės pakrantės
Keliaujant toliau galima pasimėgauti nuostabiu uolėtų Bretanės pakrančių kraštovaizdžiu, kuris nuolat kinta. 2700 km Bretanės pakrančių prancūzai suskirstė į dešimt atkarpų ir pavadino patraukliais poetiškais vardais. Toliau į vakarus nuo „Smaragdinio kranto“ (Côte Emeraude), kuriam priklauso ir Sen Malo, rasite ir „Auksinį diržą“ (Ceinture Dorée), ir „Legendų krantą“ (Côte des Legendes). Pietinėje Bretanės pusėje pakrantes užbaigia romantiškasis „Meilės krantas“ (Côte d’Amor) ir Côte de Jade ties Porniko (Pornic) kurortu.
Keičiasi ne tik krantų pavadinimai, bet ir reljefas, uolų spalva, struktūra bei forma. Į laukinę gamtą kartkartėmis įsibrauna žmogaus civilizacijos artefaktai – švyturiai, kurių nuotraukas Bretanėje galėsite tiesiog „kolekcionuoti“.
Įspūdingiausias žmogaus ir gamtos sugyvenimo pavyzdys – Maison de Plougrescant – vienas iš populiariausių Bretanės vaizdų. Kyšulyje pastatytas privatus namelis įspraustas tarp dviejų uolų, saugančių nuo atšiauraus klimato, o savininko automobiliukas nuotraukose, regis, – neatskiriama peizažo dalis.
Côte de Granit Rose pakrantė driekiasi daugiau nei 30 km šiaurinėje Bretanės dalyje nuo Plestinles-Greves iki Louannec miestelių, o išraiškingiausia jo dalis – ties Trégastel. Šiame miestelyje yra nedidelis, tačiau labai įdomus jūrų muziejus-akvariumas, o miesto paplūdimyje gausu raudonų nugludintų granito riedulių.
Keliaudami į pačius vakarus pasieksite Brestą (Brest) – miestą tvirtovę, kurį patys bretonai laiko gražiausiu Prancūzijos miestu. Šv. Motiejaus kyšulys (Pointe de Saint-Mathieu) ir Le Konkė (Le Conquet) miestelis – vieni labiausiai į vakarus nutolusių pusiasalio taškų. Uolėti krantai čia pažemėja iki 5–10 m aukščio, į raižytas pakrantes įsileisdami lėkštas įlankas su vandenyje besisupančiais laiveliais bei gana platų smėlio ir žvirgždo paplūdimį.
Labiausiai į vakarus nutolęs Bretanės ir žemyninės Prancūzijos taškas – Pointe de Corsen prie Trézien švyturio. Jį rasite 10 km į šiaurę nuo Le Konkė. Nuo vakarinių pakrančių galima įžiūrėti Uesano (Ouessant*) salą – vakarinį šalies tašką.
Ne mažiau įdomi ir pietinė Bretanės dalis. Krozono (Crozon) pusiasalis priklauso miškingam regioniniam parkui. Kemperas (Quimper), Lorjanas (Lorient), Vanas (Vannes), Gerandas (Guérande) – jaukūs miestai, vasarą skendintys gėlėse, saugantys keltų istorijos pėdsakus, viduramžių kovas ir Bretanės regiono identitetą. Prieš 3000–5000 metų pastatyti keltų menhyrai ir dolmenai itin dažnai aptinkami Côte des Mégalithes pakrantėje Morbihano (Morbihan) departamente, o viena garsiausių vietovių – Karnakas (Carnac), kuris savo dydžiu pranoksta garsųjį Stounhendžą, esantį Jungtinėje Karalystėje. Tai vienas seniausių ir didžiausių archeologinių kompleksų Europoje – išlikę apie 2800 akmenų, eilėmis išrikiuotų 4 km ruože, o didžiausių menhyrų aukštis siekia 4 m.
Sukame kelionės ratą toliau. Gerandas yra retas viduramžių miesto pavyzdys, kuris išsaugojo visą apsauginį pylimą ir sienas. Miestas-tvirtovė pradėtas statyti 1343 metais ir šie darbai užtruko daugiau nei pusantro amžiaus. Vėlesniais amžiais statiniai beveik nenukentėjo, ir šiuo metu sieną sudaro 10 bokštų, ketveri vartai ir XVIII a. pastatyta poterna. Miesto sienos perimetras siekia 1434 m ilgio (palyginkime – Pietų Prancūzijoje atkurto pavyzdinio viduramžių miestelio Karkasono (Carcassonne) vidinė gynybinė siena yra 1250 m ilgio).
Pietinė Bretanės pakrantė lėkštėja, atšiaurias uolas keičia lygumos, giliai į žemyną įsibraunančios užliejamos įlankos ir platūs smėlio paplūdimiai.
Gerando pusiasalis – tarsi daugybė kanalais ir pylimais suskaidytų salelių, skirstomų į Pays Blanc („Baltąjį kraštą“), kuriame garinama jūros druska, ir Pays Noir („Juodąjį kraštą“), kuriame kasamos durpės. Dėžutė Fleur de sel de Guérande – lėtai išgaunamos jūros druskos kristalų, su šimtmečius puoselėtu prekės ženklu, gali būti puikus šios kelionės suvenyras.
Pakeliui į namus
Su Bretanės pakrantėmis atsisveikinsime prie Luaros žiočių. Prie Sen Nazero (Saint-Nazaire) miesto galėsite pasimėgauti ir pervažiuoti per vieną didžiųjų Prancūzijos tiltų. Tiltas Le pont de Saint-Nazaire per Luaros upę gerokai „vyresnis“ už Normandijos tiltą – buvo pastatytas 1974 metais, jo ilgis – 3356 m, o atstumas tarp laikančiųjų kolonų – 404 m. Įdomu tai, kad pagrindinė tilto dalis yra ne gelžbetoninė, o iš metalo – lynai laiko 720 m ilgio metalinę konstrukciją. Pagal šiuos ypatumus tiltas yra pasaulio rekordininkas.
Grįžtant į sostinę, galima stabtelėti Nante (Nantes), čia veikia rašytojo Žiulio Verno, daugelio iš mūsų vaikystės „kumyro“, muziejus. Simboliška maršrutą užbaigti Bretanės regiono sostinėje Rene (Rennes) – jis ir vaikus, ir suaugusiuosius nustebins įspūdingu senamiesčiu su žaismingai pakrypusiais spalvingais viduramžių pastatais bei mokslo centru-muziejumi „Espace des Sciences“.
Ištrauka iš Vytauto Kandroto knygos „Pažink Prancūziją“
