Šalia Ramiojo vandenyno pakrantės nusidriekęs Amerikos kraštas yra viena lankomiausių vietų pasaulyje. Ir ne veltui, nes gamtos vaizdiniai čia lenkia visas fantazijos ribas.
Turistai vakarinėje pakrantėje dažniausiai renkasi du maršrutus – kelionę Kalifornijos valstijos pakrante, visiškai šalia vandenyno vingiuojančiu keliu, arba vos atokiau nuo žemyno krašto išsirikiavusius nacionalinius parkus. Kurį bepasirinksit – nesigailėsit. Šįkart trumpai apie parkų variantą.
Paukščio skrydžio pojūtis Josemičio parke
Vienas įspūdingiausių, į UNESCO paveldą įtrauktas galingasis Josemičio parkas yra įsikūręs didingų Sieros Nevados kalnų pašonėje. Gamta čia demonstruoja tokią didybę, kad iš pradžių sunku suvokti, ką matai aplink save. Daugybė krioklių, uolų, kanjonų ir ežerų, apsuptų dangų remiančiais medžiais, sukuria išties magišką įspūdį. Galima drąsiai praleisti keletą dienų stebint civilizacijos nepaliestą gamtą ir gyvūnus.
Bene didžiausią įspūdį keliautojams palieka vaizdas nuo Ledyno apžvalgos taško (angl. Glacier point). Tai aukšta kalno viršūnė, tačiau į ją galima patogiai pakilti automobiliu. Išlipus iš jo nuo kalno krašto atsiveria tokie vaizdai, kokius turbūt mato tik paukščiai – fantastikai graži slėnio ir jį supančių kalnų panorama. Ištiesi rankas, įkvepi kalnų oro ir žvilgterėjus į apačią kaip mat užsimanai kartu su jais nusklęsti žemyn.
Tahou ežero burtai
Visai netoli Josemičio (amerikietiškais atstumais) kalnais apsisupęs stūkso dar vienas stebuklas – Tahou ežeras. Susiformavęs prieš 2 mln. metų, šis ežeras stebina vandens skaidrumu ir panorama. Vien ko verta jo Smaragdinė įlanka, į kurią žvelgdamas nuo kalno šlaito gali medituoti valandų valandas!
Dėl savo magijos ežero pakrantės gausiai nusėtos turistiniais miesteliais, kuriuose po dienos pasivaikščiojimo kalnų šlaitais ar vandens maudynių mielai gali paskanauti ir vietinių skanumynų bei maloniai pabendrauti su šnekiais turistais.
Mono ežeras ir kalkakmenio bokštai
Dar vienas, ne mažiau įspūdingas ir taip pat įsitaisęs šalia Josemičio parko pliūkšo Mono ežeras – vienas druskingiausių ežerų pasaulyje. Kadangi jis neturi jokio susisiekimo su vandenynu, druskoms kauptis čia labai palanku.
Dėl šios specifikos ežere gyvena ir išskirtinė gyvūnija. Daugiausia – sūriame vandenyje išgyventi prisitaikiusios krevetės. Jas itin mėgsta gausiai migruojantys paukščiai, kurie anksčiau čia ir perėdavo. Iki tol, kol didysis Los Andželo miestas pradėjo naudoti ežerą papildančius vandens šaltinius ir, deja, jį gerokai nusekino. Ežero saloms susijungus su žemyno sausuma, paukščių perykloms tapo nesaugu ir šie apleido jį.
Tačiau kraštovaizdis pasipildė naujais įspūdingais reginiais – iš ežero dugno išnirusiais kalkakmenio bokštais. Šie į dangų šaunantys druskos stebuklai tik dar kartą primena, kad geriausias pasaulio skulptorius ir tapytojas yra gamta.
Didžiausi pasaulyje medžiai Sekvojų parke
Gyvendami miškų ir ežerų šalyje, dauguma mūsų itin mėgstame pabėgti į žalias oazes, kad pasikrautume gamtiškos energijos. Tačiau įsivaizduokite, kad ši įkrova galėtų būti padauginta iš milijono. O gal ir dar daugiau. Taip pasijunti atsidūręs Sekvojų nacionaliniame parke, kuriame auga didžiausi pasaulyje medžiai – didieji mamutmedžiai.
Šie medžiai tokie dideli, kad nuvirtus jiems ant kelio verčiau išpjaunami tuneliai pravažiavimui kamiene, nei varginamasi juos patraukti. Čia auga ir didžiausias pasaulio medis – generolas Šermanas (angl. General Sherman). „Tik“ 83 metrų aukščio, 11 metrų skersmens ir skaičiuojantis „vos“ 2200 metų. Jei į šio medžio kamieną pripiltume vandens, jo užtektų net 27 metus kasdien prisileisti po vonią! Stovint prieš tokį kūrinį emocijos netrunka perskrosti visą esybę, o galvoje tradicinė miško sąvoka netrunka pasistūmėti geru šviesmečiu pirmyn.
Slėnis, kur karaliauja mirtis
Jei Sekvojų parkas stulbina gyvybės galia, tai kitas – Mirties slėnis (angl. Death Valley) pasistengė išsiskirti demonstruodamas mirties galią. Įdomu tai, kad vienas nuo kito šie parkai palyginti ne taip ir toli nutolę.
Mirties slėnis yra karščiausia ir žemiausia vieta JAV, kurioje be galo retai iškrinta kritulių, todėl temperatūra dažnai viršija ir 50 laipsnių karštį. Gyvybės čia beveik nėra. Vienas kitas pasimetęs kojotas, gyvatė ir pavieniai kažkaip prisitaikiusių krūmų stiebeliai.
Įvažiuojant turistams čia rekomenduojama neišklysti iš kelių bei užsitikrinti, kad automobilyje visada bus pakankamai vandens. Neretas nuotykių ieškotojas, užstrigęs čia, gali patekti į rimtą bėdą, nes karštis nejuokauja. „Karštis žudo“ – šaukia kelio ženklai ir į juos reikia reaguoti atsakingai. Karštis šioje mirties karalystėje pražudė ir nemažai automobilių. Senesni jų perkaista be didesnių ceremonijų, ypač – jei nepaiso raginimo tam tikruose ruožuose išjungti oro kondicionierius ir važiuoti atvirais langais.
Tačiau sėkmingai judant šiame gamtos kampelyje galima pamatyti iš tiesų nuostabių reginių. Druskingos kaitros išdegintos lygumos, masyvūs gūbriuoti kanjonai bei gražiausių spalvų uolienos atveria dar nematytą žemės veido pusę. Ją paįvairina ir vienur kitur stūksantys mirę miestai. Visi jie dabar tiesiog virtę muziejais po atviru dangumi, paįvairinantys mirtiną kraštovaizdį autentiškais griuvėsiais, vaiduokliškais pastatais ir šalia jų paliktais rūdžių pergraužtais automobiliais. Viskas primena, kad kažkada ir čia virė įprastas gyvenimas. Iki kol įdubus žemės plokštei ši vieta tapo tikra mirties triumfo karalyste. Tačiau ji po visa ko vis tik labiau žavi, nei baugina.
Sunkūs lengvi pasirinkimai
Tokių įspūdingų parkų, į kurių gretas rikiuojasi ir kvapą gniaužiantis Didysis Kanjonas, kaktusais ir fantastiškais dykumų medžiais nusėtas Džošua nacionalinis parkas bei dauguma kitų gretimose Nevados, Arizonos ar Oregono valstijose, yra tikras JAV Vakarų pakrantės pasididžiavimas.
Planuojant kelionę neretam pasirinkti, kuriuos iš jų pamatyti per trumpą atostogų laiką, būna gana sunku, tačiau sprendimas kartu ir lengvas, nes net viena diena bet kuriame iš šių gamtos stebuklų garantuotai įteiks stipriausių įspūdžių dovaną. Pasidovanokit ją sau.