Pirmoje dalyje kviečiau susipažinti su trimis magiškaisiais miesteliais: Tlalpujahua, Kalvijo ir Čolula. Šį kartą iš centrinės Meksikos sukame į pietus – šalies kultūros katilą.
Mitla, Oachaka: vartai į mirusiųjų pasaulį, mezcal ir verdantis vanduo
San Pablo Villa de Mitla, arba tiesiog Mitla, yra vienas iš pietinės Oachakos valstijos – Meksikos kultūros, kulinarijos ir meno širdies – miestelių. Vos vienos valandos atstumu nuo valstijos sostinės įsikūręs miestelis garsėja kaip viena svarbiausių valstijos prieškolonijinių vietų – čia tebestovi senųjų civilizacijų – Zapotekų ir Mikstekų, klestėjusių nuo 750 m. po Kr. iki pat ispanų užkariavimo XVI a. – šventovių liekanos.
Miestelis kadaise buvo religinis centras ir tarnavo kaip vartai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Čia buvo laidojami Zapotekų civilizacijos valdovai ir šventikai. Archeologinėje zonoje galima nusileisti ir į kelias požemines katakombas. Pastatus puošia geometriniai raštai, kuriems sukurti buvo naudojami tūkstančiai šlifuotų akmenukų ir nenaudojamas skiedinys, raštų formą palaiko aplinkui išsidėsčiusių akmenų svoris.
Po miestelį turistų patogumui marširuoja mažos spalvotos mašinėlės, primenančios tuk-tuk. Jomis galima pasiekti archeologinę zoną, didingąją San Pedro bažnyčią raudonais stogais, pastatytą ant Zapotekų šventyklos pamato, miestelio turgus, kur galima akis paganyti į spalvingą rankų darbo tekstilę, kuria garsėja Mitla ir visa Oachaka.
Oachakos virtuvė yra įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą ir garsėja mole padažais, „meksikietiškomis picomis“ tlayudomis, tamal – patiekalu iš kukurūzų miltų, čia vyniojamu į bananų lapus, ir gausybe tradicinių gėrimų, tarp jų – mezcal, pagal kurio pagaminimą Oachaka pirmauja visoje šalyje. Stiprusis gėrimas mezcal, kaip ir tekila, gaminamas iš agavos ir specialiu metodu turi būti pagamintas vienoje iš 8 Meksikos valstijų.
O visai šalia Mitlos – vos pakilus į kalnus – pasitinka gamtos stebuklas, pavadinimu Hierve al Agua („verda vanduo“). Tai nuo kalnų tekančių mineralinių šaltinių vandens suformuoti natūralūs dariniai, primenantys staiga suakmenėjusius krioklius. Pavadinimas klaidina, nes vanduo baseinėliuose nėra šiltas, bet patirtis ir kalnų vaizdai verti išsimaudyti.
Chiapa de Corzo, Čiapasas: indėnai, kanjonai ir marimba
Dar piečiau nei Oachaka pasitinka Čiapaso valstija – su įspūdinga gamta, džiunglėmis ir vienu didžiausių indėnų kilmės gyventojų skaičiumi, kur galima pasiklausyti vis dar gyvų indėnų kalbų.
Šalia valstijos sostinės laukia ramus kolonijinis Chiapa de Corzo miestukas ant Grijalvos upės kranto, kuria turistiniais laiveliais galima pasiekti vieną įspūdingiausių Meksikoje Sumidero kanjoną. Kanjono sienos siekia iki 1 km aukščio, o įspūdingos kelionės laiveliu metu pamatai krokodilų, beždžionių, krioklių ir net koplytėlių uolose.
Miestelis garsus tuo, kad tai – pirmasis ispanų įkurtas miestas Čiapaso valstijoje XVI amžiuje. Pasak istorijų, ispanams atvykus užkariauti vietinių indėnų gyvenviečių, jie pasirinko nušokti nuo Sumidero kanjono nei paklusti svetimšaliams. Be to, miestelis itin senas – čia rasti pirmieji Mezoamerikos hieroglifai ir kapavietės.
Prie įvažiavimo į miestelį išdidžiai pasitinka El Chiapaneco ir La Chiapaneca skulptūros tradiciniais regiono drabužiais. Kiekviena šalies valstija ir etninė grupė turi savo tradicinius rūbus. Chiapaneca apranga susideda iš juodos satino palaidinės ir plataus sijono, siuvinėtų šilko siūlais – spalvingais valstijos gėlių raštais.
Chiapa de Corzo centrinėje aikštėje, kuri, beje, teigiama, gali būti didesnė už Meksiko miesto pagrindinę Zocalo aikštę – įspūdingas deimanto formos maurų stiliaus šaltinis La Pila, pastatytas XVI a., kadaise buvęs pagrindinis miestelio gėlo vandens šaltinis. Prie jo laiką leidžia vietiniai gyventojai spalvingais tradiciniais rūbais ir nuo tropinio karščio, verčiančio iš koto, vėsinasi turistai. Atsivėsinti tinka ir tradicinis valstijos gėrimas – pozol, gaminamas iš kukurūzų ir padėdavęs indėnams įveikti didelius atstumus keliaujant per džiungles. Laikas tirpsta besiklausant sklindančios marimbos – tradicinio instrumento – melodijų.
Palenkė, Čiapasas– kur karaliavo majai ir noksta bananai
Važiuojame per vešlius laukus ir kalvas, svyra bananai, kukurūzai čia auginami ištisus metus, o palmių vaisių kekės pjaunamos ir vežamos perdirbti biokurui į gretimą valstiją. Čiapaso gamta nuostabi, kaip ir džiunglių gilumoje laukiantis paslaptingasis Palenkės (Palenque) miestas.
Palenkė – buvęs vienas svarbiausių majų civilizacijos miestų, suklestėjęs VII a. po Kr. valdant valdovui Pakaliui. Nors savo dydžiu nebuvo pirmaujantis, jis garsus savo išsilaikiusia įspūdinga architektūra, hieroglifais, pagal kuriuos pavyko atkurti visą valdovų dinastiją. Pakilimo metais čia gyveno apie 300 000 žmonių. Majų civilizacijos pasiekimai stulbina: buvo pažengę matematikai, astronomai, architektai, inžinieriai.
Tropiniame Palenkės karštyje laipiojame po laiptuotas majų piramides. Miesto griuvėsių visuomenei atidengta tik 2 proc., manoma, kad ištirta tik apie 10 proc., visa kita – lieka džiunglėse. Vienas svarbiausių pastatų – „Užrašų šventykla“, kurioje rastas valdovo Pakalio kapas. Stebina architektūros didingumas ir išradingumas, pavyzdžiui, majai jau 400 m. pr. Kr. turėjo kanalizaciją! Mėgstamas užsiėmimas buvo žaidimas kamuoliu, primenantis šiuolaikinio futbolo ir teniso mišinį, buvo žaidžiamas dvi savaites. Manoma, kad būtent laimėjusioji komanda būdavo paaukojama dievams, nes tai reiškė didžiausią garbę.
Manoma, kad majai iš šio miesto išsikėlė, nes pritrūko vegetacijos arba dėl sausros, sukeltos klimato kaitos. Kad galėtų toliau statyti miestą, reikėjo iškirsti ir panaudoti daugybę medžių. Bet užtat dabar čia karaliauja džiunglės: lianos užklojusios tūkstančio metų senumo griuvėsius, šiai vietai suteikia paslaptingumo. Prieš nusileidžiant saulei džiunglėse uždainuoja beždžionės.