Pirmoje dalyje lankėmės centrinėje šalies dalyje, antroje – pasukome į pietus, o šį kartą pradėję šiaurėje, per sostinę pasuksime link pietų.
San Chose de Gresija (San Jose de Gracia): sulūžęs Kristus ir karvės ežere
Šis miestelis ant užtvankos kranto Agvaskaljenteso valstijoje, labiausiai žinomas dėl viena didžiausių Meksikoje laikomų statulų (28 m aukščio) – Sulūžusio Kristaus (isp. Cristo roto). Statula dar įspūdingesnė dėl savo vietos – ji pastatyta didžiulės Presa Calles užtvankos saloje, ir ją pasiekti galima tik nusipirkus nuolat marširuojančių laivelių bilietą arba išsinuomavus nedidelį laivelį, kuris apiplauks visą užtvanką.
Šios kelionės metu atsiveria nuostabūs užtvankos vaizdai – olos, nardo vandens paukščiai, pasitinka į vandenį įbridusios karvės, jau Meksikos šiaurę primenantis pusdykumės peizažas su opuncijomis (kurių lapai ir saldūs vaisiai čia labai populiarus maistas) ir nuo saulės išdegusia žole.
Ši saloje stūksanti Kristaus statula iš pirmo žvilgsnio gali priminti Rio de Žaneiro Kristaus skulptūrą, tačiau ji ne veltui vadinama sulūžusia. Šis Kristus neturi dešinės rankos, kojos ir kryžiaus. Yra kelios teorijos, kodėl pasirinkta būtent taip atvaizduoti Kristų. Pasak vienos iš jų, 2006 metais pastatyta skulptūra pagerbia užtvankos vandens užlietą čia buvusį miestelį ir nukentėjusius žmones, kurie turėjo palikti savo namus. Kita istorija pasakoja apie antikvariate rastą sulaužyto Kristaus statulėlę, kuris „nenorėjo“ būti sutaisyta.
Iš tiesų, nusikėlus į salą pasitinka Kristaus skulptūrų iš visos valstijos paroda, savanoriai, pasakojantys šios vietos istoriją, ir akmeninė lenta, kurioje ir sakoma: „Palikite mane sulūžusį. Noriu jums priminti tuos, kurie lyg be rankų, nes neturi galimybių, lyg be kojų, nes jiems užkirsti visi keliai, be garbės. Tuos, nuo kurių nusigręžiama, nors jie yra, kaip aš, sulūžęs Kristus“. Šis Kristus tapo visuomenės atstumtųjų, ignoruojamų, sergančių, nukentėjusiųjų simboliu. Čia atkeliauja piligrimai ir turistai – tai vienas lankomiausių Agvaskaljenteso valstijos objektų.
Teotihuakanas: kur niekas negyvena, bet lankosi milijonai turistų
Visai šalia sostinės Meksiko miesto įsikūręs vienas įspūdingiausių, svarbiausių ir gausiausiai lankomų Meksikos objektų – senųjų civilizacijų miestas Teotihuakanas (nahuatl kalba – „Kur virstama dievais“ arba „Dievų miestas“).
Nepaisant puikiai išsilaikiusių struktūrų ir iki šių dienų besitęsiančių tyrinėjimų, miestą gaubia daug paslapčių. Iki šiol nėra žinoma, kaip vadinosi šį miestą įkūrusi civilizacija, kokia jos kilmė.
Teotihuakano klestėjimo laikotarpis tęsėsi nuo III iki VII a. po Kr., kai miestas apėmė daugiau nei 36 kv. km, jame gyveno tarp 100 ir 200 tūkst. gyventojų. Tai savo laiku buvo vienas didžiausių senųjų Pasaulio miestų.
Iki šiol nėra žinoma, kaip vadinosi šį miestą įkūrusi civilizacija, kokia jos kilmė.
Nors archeologinės zonos mastai gniaužia kvapą, atidengta tik 5% archeologinės teritorijos. Per Teotihuakaną tęsiasi beveik 2 kilometrų ilgio Mirusiųjų aveniu, kurios gale laukia Mėnulio piramidė, prie kurios buvo paliekamos aukos dievams. Rytinėje aveniu dalyje į viršų kyla didžiausias Teotihuakano statinys – 63 m aukščio Saulės piramidė su 260 laiptų bei panoraminiu vaizdu nuo viršaus, vertu kiekvieno laiptelio. Piramidės reikšmė miestą įkūrusiai civilizacijai vis dar nėra aiški.
Kai miestą paliko jį įkūrusi civilizacija, čia XIV a. atkeliavo actekai, kurie rado dėl neaiškių priežasčių paliktą teritoriją. Pasakojama, kad į šalį atkeliavus ispanams, Kortesas prajojo pro Teotihuakaną jo net nepastebėjęs – per tiek metų pastatus uždengė gamta, ir iš jo beliko tik kalvota vietovė. Dėl tos pat priežasties Teotihuakanas buvo „atrastas“ tik XIX a. pabaigoje.
Tyrinėjimai tęsiasi iki šių dienų: po sparnuotosios gyvatės šventykla rasti slapti tuneliai veda į šios civilizacijos požemių karalystę su gyvsidabrio ežerais, sienomis iš blizgių akmenų, primenančių žvaigždėtą dangų. Taip pat atrasti slapti tuneliai po Saulės ir Mėnulio piramidėmis.
San Kristobal de las Kasas (San Cristobal de las Casas): magiškiausias iš magiškiausių
San Kristobal de Las Kasas tituluojamas magiškiausiu iš visų Meksikos magiškųjų miestelių. O titulas tikrai pelnytas – šio miestelio nepamirši, ypač – pamatęs, kaip jis ryte išnyra iš nuo kalnų besitraukiančių debesų.
Čia akys raibsta nuo spalvų: geltona miestelio katedra, žydros spalvos Santa Lucia bažnyčia, margi indėnų tekstilės raštai, stiklo karoliukų papuošalai, spalvingos gatvelės. Turizmas šios vietos dar visiškai nesugadino, indėnai gyvena kasdienį gyvenimą turguje prekiaudami čili pipirais, tzotzil indėnų moterys pasipuošusios tradiciniais vilnoniais sijonais nešasi vaikus, šv.Gvadelupės bažnyčioje ant kalvos nenutrūksta vestuvių, laidotuvių, krikštynų ceremonijos.
Miestelis neatskiriamas nuo Zapatistų sukilimo, čia įvykusio 1994 m., kai vietiniai indėnai sukilo prieš korumpuotą vyriausybę. Zapatistai ir dabar plečia savo teritoriją, turi savo mokyklas, ligonines ir kavos verslus. Miestelyje rekomenduojama paragauti šokolado ir kavos, kuri ir auginama šioje kalnuotoje – Čiapas – valstijoje.
Kadangi San Kristobal de las Kasas miestelis yra pietinėje, žaliausioje Meksikos valstijoje, verta ištrūkti ir pamatyti visai šalia esančius gamtos stebuklus. Tarp jų – per džiungles tekančios turkio spalvos upę ir krioklių grandinę, pavadinimu Agua Azul, kur galima ir išsimaudyti.
Taip pat Misol Ha krioklį, kurį apėjus galima patekti į oloje esančią grotą. Visai netoliese nuo miestelio tęsiasi Lacandon džiunglės, kuriose tebegyvena viena labiausiai izoliuotų Meksikos indėnų genčių, kalbančių lacandon kalba. Apie jų istoriją galima daugiau sužinoti Na Bolom muziejuje, įkurtame Frans Blom and Gertrude Blom, XX a. tyrinėjusių jų kultūrą.
