„Anksčiau buvo įprasta matyti lėktuve paslapčia geriančius savo atsineštus alkoholinius gėrimus, kai kurie įsigudrindavo dar ir parūkyti tualetuose. Kitiems buvo smagu vaikštinėti po lėktuvą pas kitose vietose sėdinčius draugus, garsiai kalbėtis keleiviams virš galvų, ploti lėktuvui palietus žemę, šokti iš vietos ir pulti traukti lagaminus šiam dar nesustojus. Dabar to nebėra arba, jeigu yra, tai – reti atvejai“, – šypsosi Makalius.
R.Širvinskas sako, kad plojimai nusileidus nebuvo ir jokiu būdu nėra lietuvių ar posovietinių šalių gyventojų įprotis. Šiandien jis iš esmės gerokai retesnis, bet buvo tapęs pasauliniu reiškiniu, nesvarbu, į kurį pasaulio kraštą skristumėte. Dar ir dabar tenka susidurti su tais, kurie nori paploti. Lėktuvų įgulos pastebi, kad daugiausia plojimų tenka skrydžiams į atostogų vietas.
„Plojama vis rečiau, nes vis daugiau žmonių pripranta prie skraidymo ir nebelaiko to nepaprasta patirtimi. Taip pat žmonės ore pradeda jaustis daug saugiau ir supranta, kad pilotai tiesiog atlieka savo įprastą darbą ir tai yra tas pats, kas ploti taksi vairuotojui. Kiti žino, kad jų plojimų pilotai vis tiek negirdi, tad nėra ko ploti“, – juokiasi Makalius.
Viešbučiuose netrūkdavo kuriozinių situacijų
Pasak R.Širvinsko, anksčiau tekdavo matyti, kaip viešbučio registratūroje paslapčia duodami grynieji, norint gauti geresnį kambarį, prisikraunamos pilnos lėkštės maisto „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipo restoranuose ir jo nesuvalgius paliekama, ar skubama 6 ryto numesti rankšluosčius ant geresnio gulto, o šiandien esame tikrai pažengę turistai, gerąja šio žodžio prasme.
R.Širvinskas iki dabar atsimena nemalonią situaciją, įvykusią prieš daugiau kaip trylika metų, kai viešbučio personalas pas lietuvius lagamine rado pasisavintus daiktus iš kambario: rankšluosčius, chalatus, puodelius, šampūnus, net lygintuvą. „Tai buvo baisi svetima gėda. Taip jau seniai nebėra, bent aš taip tikiuosi“, – tvirtina keliautojas.
Aišku, pasak Makaliaus, yra visokių turistų ir jų įpročių, neretai iš nežinomybės ar neturint patirties besielgiančių kitoniškai, bet visumoje lietuviai jau gerokai skiriasi nuo tų, kokie buvo tik pradėję keliauti: „Vis labiau tampame vakarietiški. Lietuviai šiandien gerokai kultūringesni, mandagesni, supratingesni, tolerantiškesni, daugiau keliaujantys, gerbiantys šalį, į kurią atvyksta.“
Trūksta žinių ir elementarios pagarbos
R.Širvinskas pastebi, kad vis dar aktuali ir ne iki galo suprantama tema tarp keliaujančių yra arbatpinigių palikimas gidams ir vairuotojams: „Ne visi gidai ir ne visi turistai supranta, kad arbatpinigių palikimas yra įprasta praktika daugelyje pasaulio šalių ir nieko gėdingo nei juos rinkti, nei gauti. Tai įprasta kultūra, norint atsidėkoti. Kodėl reikia gailėti tų kelių eurų, man sunku pasakyti. Aš pats negailiu, ypač, jeigu gido paslaugų kokybė viršija lūkesčius.“
Ne visi gidai ir ne visi turistai supranta, kad arbatpinigių palikimas yra įprasta praktika daugelyje pasaulio šalių.
R.Širvinskas sako taip pat pastebintis, kad vis dar pasitaiko tokių keliautojų, kurie negerbia vairuotojų, palieka šiukšles autobusuose, triukšmauja, vėluoja būti sutartu laiku.
„Į kelionę vykstama su kitais turistais, tad, kad kelionė būtų visiems smagi, labai svarbu pagarba vieni kitiems. Pavyzdžiui, daiktų pasidėjimas taip, kad kitiems žmonėms jie netrukdytų, nevaikščiojimas, kai autobusas važiuoja. Visuomet galima pasiimti ausines, jei ketinate klausytis muzikos ar žiūrėti filmus, kad nesukeltumėte bereikalingo triukšmo. Valgyti autobusuose nedraudžiama, bet visiems maloniau, kai šiukšlės turi savo vietą ir nesimėto bet kur“, – Makalius kviečia būti atidesniems vieni kitų atžvilgiu.
Būtina pasidomėti šalimi, į kurią vykstate
Dėl kultūrinių skirtumų, pasak keliautojo Makaliaus, pasitaiko ne tik kuriozinių situacijų, bet ir nemalonių, tad tikrai verta pasidomėti šalimi, į kurią vykstate, jos kultūra, papročiais, tradicijomis, ypač, jei ta šalis mums tolima kultūriškai.
„Anksčiau tikrai dažniau matydavau, kaip atvykę į svetimą šalį keliautojai bando primesti savo taisykles, nepaiso ten esančių papročių, negerbia tikėjimo ar net jį pašiepia. Kiti, būna, atvažiuoja su stereotipais ar išankstine nuomone ir sutrinka, kad toje šalyje taip nėra. Tolerancija kitam labai svarbu, jei norime iš tiesų suprasti, pažinti kitą šalį. Juk nevažiuojame jos keisti, ji yra tokia ir ne kitokia. Esame tos žemės ir šalies svečiai, o ne savininkai, tad ir mūsų elgesys turi būti maksimaliai pagarbus aplinkai“, – įsitikinęs R.Širvinskas.
Tolerancija kitam labai svarbu, jei norime iš tiesų suprasti, pažinti kitą šalį.
Makalius sako pats visuomet skiriantis laiko pažinčiai su šalimi prieš išvykstant ne tik dėl to, kad nebūtų nesusipratimų, bet ir dėl to, kad jam norisi žinoti, kokia tai šalis, kuo ji gyvena, kokie žmonės pasitiks, kaip turėtų elgtis, kad jų neįžeistų ar kad sukeltų nepatogių situacijų aplinkiniams. Tas pats ir apie aprangą, apie galimą interpretavimą tų pačių dalykų skirtingai. Kai daugiau žinai, tampa gerokai smagiau ir įdomiau keliauti“, – iš savo patirties kalba R.Širvinskas.
Keliautojas išskiria kelis pavyzdžius: „Mums atsukti delną ir pamojuoti yra normalu, bet Graikijoje tai yra kito įžeidimas. Jeigu pietiečiai gali vėluoti, tai Šiaurės europiečiams punktualumas yra šventas dalykas. Tas pats su gestikuliavimu, garsiu kalbėjimu ir net apkalbėjimu ar komentavimu, artimu bendravimu, kito lietimu. Pietiečiai yra kitokie nei mes ar azijiečiai, ar tarkime, musulmonai. Mums gali pasirodyti, kad galbūt jie nemandagiai elgiasi, bet toks bendravimas jiems įprastas, jų gyvenimas neretai vyksta gatvėse, kur bendraujama betarpiškai. Aišku, yra skirtingos kartos ar socialiniai sluoksniai, kur galioja jau kitos taisyklės“.
R.Širvinskas sako nereikia nustebti, jei Italijoje ar Olandijoje sveikindamiesi jus pabučiuos, nesvarbu, kokios lyties esate – čia bučiuojasi visi. O kur nors gilesnes religijos šaknis turinčiose musulmoniškose šalyse vyrai nesisveikina su moterimis, neištiesia joms net rankos, nepriimtinas ir viešas jausmų rodymas, nepridengimas tam tikrų kūno vietų.
Ne vieną turistą Turkijoje erzina prekybininkai, kurie visuomet nori derėtis. Jeigu mums tai nepriimtina, tai čia priešingai – jiems tai labai svarbi prekybos meno dalis. Jeigu keliausite į Sakartvelą, Azerbaidžaną, ten jus pasitiks labai svetingi žmonės, tad neatsisakykite taurės jų gaminamo vyno ar siūlomų užkandžių, pagirkite, pabendraukite, paklausinėkite apie šalį – turėsite draugus visam gyvenimui.
Musulmoniškose šalyse atminkite, kad Ramadano mėnesį pamaldūs tikintieji nevalgo ir negeria nuo saulėtekio iki saulėlydžio, todėl šiuo metu nepatartina valgyti ir gerti viešose vietose.
Gilesnes religijos šaknis turinčiose musulmoniškose šalyse vyrai nesisveikina su moterimis.
Amerikiečiai garsėja kaip pernelyg draugiški, daug šypsosi ir kartais net atrodo nenatūralūs, o, pavyzdžiui, prancūzai to nedaro ir jiems santūrumas yra labiau priimtinas.
„Keliaujantys po Pietryčių Aziją turėtų atsiminti, kad azijiečiams svarbu „neprarasti veido“, todėl jei paklausėte kelio ir jums nurodė kryptį, dar nereiškia, kad ji teisinga, nes jie niekada nepripažįsta, kad nežino.
Taip pat svarbu žinoti, kad batai čia paliekami už durų ir į namus, šventoves, ir į kitas įstaigas – yra ir kavinių bei restoranų, kur einama basomis. Kiekvienas bent minimalus žinojimas apie šalį prieš atvykstant bei jos unikalumo gerbimas tikrai leis mėgautis ir atrasti visai kitokias pažinimo ir patirčių spalvas“, – tuo neabejoja Makalius.
