Jei Vytautui Kernagiui burnoje tirpo Kalifornija, tai mes laižomės sakydami „Balkanai“. Taip, tai madinga, gal net šiek tiek hipsteriška, autentikos ir „dvasios“ vaikymasis, bet, žinokit, verta. Balkanų oras daro žmogų laisvą, tik veikiau lytiškai, nei politiškai. Tai yra, supančiota gausybės iš apačios kylančių socialinių taisyklių, amžinos beleberdos, emocijų ir, dažnais atvejais, provincialumo, bet laisva iš vidaus, laisva tarp draugų, laisva kaip kometos uodega ir, svarbiausia, laisva nuo pareigos būti pareigingam. Kaip tiksliai paaiškinti, kokiomis liepsnomis plaučius tvilko tas smogo pritvinkęs oras, kodėl toks mielas jugoslaviškas socrealizmas, kaip ritmingai dunda senut senutėlis japonų paaukotas autobusas duobėtomis gatvėmis ir kokiomis lakštingalos trelėmis gali pragysti čigono trimitas – aš neišmanau. Tik žinau, kad už šią laisvę, už tą dvasią ir už aną mylimosios bučinį esu pasirengęs paaukoti mažiausiai pusketvirto kibiro vakarietiškos, europosąjungietiškos gerovės. Ne, ne visą, pasilikčiau šiek tiek Maslow piramidės vardan, bet va jei gražiai paprašytų..
Balkanai nėra taip toli, kaip visiems atrodo. Ne ką toliau nei jūsų turkijos, egiptai, izraeliai, ne toliau net nei jūsų airijos. Tiesiog ten mažai pigių skrydžių ir kol kas dar neišbujojęs atostogų pakavimo bizniukas. Ir gerai. Juk taip smagu jaustis sąmokslininku: ne, ne, tik mes žinome, kaip ten viskas, tik mes suprantam, kaip čia viskas netoli, štai Krokuva, o štai jau ir Belgradas, netoli, o taip kažkaip kitaip...
Sąmokslininkai
Sąmokslininkai visai netoli: prabundu aš ryškiai per vėlyvą saulėtą rytą Krokuvoje, vienos Martos bute, galvą drasko pagirios, o vienus iš dvejų mano džinsų apvėmė jos kačiukas. Atsikeliu, nubaidau vonioje lizdą besukantį balandį, o moderniosios technologijos man sako, kad netoli Vavelio ant suoliuko sėdi ir su Agnieszka rokuojasi kita draugė Marta – ne lenkė ir ne lesbietė. Martą Antrąją, su kuria susidraugavom Makedonijoje, užkniso gyvenimas Rygoje, nuobodus darbas ir nesibaigiančios šeimos problemos: ji persidažė plaukus, susidėjo visą užgyventą mantą į pustrečios kuprinės ir va taip, na ura, ištranzavo link Serbijos be minties sugrįžti. Pavydėtina drąsa: Belgrade laukia finansinė ir socialinė nežinomybė, teisiniai imigranto keblumai (trys mėnesiai be nuolatinio gyventojo kortelės = deportacija metams) ir žemi bachūrai. Nesijuokit: merginai, kuri vos dviem centimetrais žemesnė už mane, tai rimta problema, ypač jei visą gyvenimą norėjai būti maža mergaite. Ta, kurią apkabina, o ne ta, kuri.
Ant suoliuko prie Vavelio aš ir mano rožinės kojinės jaučiamės taip, lyg ir turėtume ten būti, o tai ne
 |
| M.Podnieces nuotr./Rožinės kojinės |
taip ir dažna. Deja, nors tikslai mūsų panašūs, traukiame skirtingais keliais. Marta niekur neskuba, ji dar pabus Krokuvoje, o paskui tranzuos į Čekiją, kur prisijungs dar vienas pakeleivis. O man jau dega. Balkanai jau taip nebetoli, kad aš poryt jau būtinai kirsiu tą stebuklingą Vengrijos-Serbijos sieną, šutinsiu iš šitos Šengeno zonos. Kad ir kaip miela būtų, palieku drauges ties sankryža, atsidūstu ir – į Pietus! Su antrąja Marta ten kitą kartą ir susitiksim.
Vidurio Europos Marijampolė
Atkarpa Krokuva-Budapeštas iš visų per vieną dieną įveikiamų atkarpų kelionėje į Pietus yra pati kebliausia, bet gražiausia ir įdomiausia. Slovakija šiaip jau yra ne prie ko, bet labai graži. Vien iš užsispyrimo trauksiu mažųjų miestelių keliu. Ružomberokas, Banska Bystrica, Zvolenas ir tada jau Balasaavarm... žodžiu, Vengrija. Slidinėjimo kurortai, čigonų taborai, akmenimis grįstos gatvelės ir greitkeliai, tikėjimas nusigauti ir žinojimas, kad naktį Slovakijos viduryje ne itin smagu, ir kalnai upės kalnai upės kalnai kalnai kalnai... Slovakija man primena Vidurio Europos Marijampolę, klestinčią provinciją, bet vis dėlto provinciją. Ją smagu pamatyti, bet čia dažnai lyja, ant stogų – čerpės, autobusų stotelių ženklai išrodo nedraugiškai, o žmonės, pastebėję tranzuotoją, sukioja pirštą prie smilkinio. Lenkijos-Slovakijos pasienyje paskutinius zlotus išleisiu persikams iš „Biedronkos“, čia jie jau pigūs ir saldūs, ir vakarykštes lesbietiškas pagirias puikiai pramuš.
 |
| 123rf.com nuotr./Zvoleno pilis Slovakijoje |
Tik spėju atsikąsti pirmo persiko, sustoja slovakas geologas, iškasenų specialistas ir Krokuvos Stanislawo Staszicos Kasybos ir Metalurgijos Akademijos (pačios kiečiausios iš visų Kasybos ir Metalurgijos akademijų!) dėstytojas. Pasirodo, pastaruoju metu įdomiausi Europos mineralai randami Kosove. Ten mano geradaris daugiausiai ir dirba, ten ir važiuoja į komandiruotes. Ar tiesa, kad Kosovo Novo Brdo aukso kasykla – vienintelė veikianti Europoje? „Baik tu, čia tik susireikšminimas: tų veikiančių kasyklų Europoje dar keliolika, po vieną yra ir Slovakijoj, ir Čekijoj... Ir visos jos „vienintelės.“ Pats geologas, kai rašė disertaciją, daug tranzavo – yra pasigavęs ir greitąją, ir turistinį autobusą, permaišęs Vidurio Europą skersai išilgai.
Ties Zvolenu saulelė iš tikrųjų vakarop – per ilgai buvo ant suoliuko greta Vavelio sėdėta. Ačiū dievams, mane pastebi pusamžis slovakas su minivenu, dviem vaikais ant galinės sėdynės ir rusų kalbos žiniomis. Iki sienos tai iki sienos! Yra tokia kategorija vairuotojų, kartu – ir žmonių, kurie turi įprotį gyventi mažuose mažos šalies gilumos miesteliuose. Jie ne teoretikai, jie praktikai. Jų galvose – smegenys, o krūtinėse – tikros žmogiškos širdys, bet nelemtas pragmatiškumas tiesiog neleidžia kartoti savo klaidų arba atsiduoti likimui, libertariškai atsainiai nerti į nežinomybės tamsą. Štai iš mano geradario, statybų įmonėlės vadovo, čigonai kažkada nugvelbė žoliapjovę – ir nei vienu čigonu jis daugiau nebepasitikės. „Čia – mano, ir čia – mano,“- rodo jis į savo statinius, miestelio bažnyčią ir mokyklą. Po truputį rausvėjančioj saulėj jis man atrodo toks savo vietoje: du vaikai, minivenas, švietimo ir kulto pastatai kalnų miestelyje, geraširdė šypsena ir pragmatiškoji ksenofobija, čia – mano, nes čia – ne tavo, čia – tvarka ir teisingumas.
Liaunos Budapešto apylinkės
Slovakijos-Vengrijos siena, kai per ją po ilgos kelionės dienos žingsniuoji pėsčias, šiek tiek pagiringas ir saulėlydyje, yra magiška. Pritūpusi niekieno viduryje, paskutiniais purpuriniais kalnų serpantinais prieš Vengrijos sienas kabanti dienos pakalnėje, tuštoka, ošia neravėtais viržynais ir čeža atsitiktinio mersedeso smėliu po ratais. Moteriškė valiutos keitimo būdkėje, matyt, mato tokių apšepėlių ir daugiau, bet kai vokiškai paaiškinu, Litauen, vis tiek kilsteli antakius ir nusišypso. Bene geresnį zlotų į forintus kursą pasiūlys?
Su paskutiniais saulės spinduliais čiūžteli baltas BMW tame kalnų keliuko posūkyje, visai šalia erzinančio viržyno, atleiskite, bet neturiu daugiau kur stovėti, eičiau toliau – pasaulio kraštą prieičiau, drakonui tiesiai į nasrus. „Bist du verrückt?“ („A sudurnęs?“) tikrina mano vokiečių kalbos žinias auksinis vengras. Baltas BMW odiniu salonu, rožiniai marškiniai, įdegis, trijų dienų barzda, POWER HIT RADIO, laikrodis, liauni vaivorykščiuojantys tamsūs akiniai ir dar liaunesnė mergina-moteris keleivio vietoj. Ne, nu aš čia normaliai, va ant sienos kaip tik paleido, reikia į Budapeštą, tranzuoju trečia diena, šiandien iš Krokuvos, šiaip iš Lietuvos... „Du bist sicher verrückt,“ („Rimtai sudurnęs“), šypteli vengras ir pažada nuvežti iki Vaco, 35 km iki Budapešto. Lai! Vace išleisiu pirmus 5 litus traukiniui ir pasieksiu sostinę.
Likimas šiandienos gerumo limite man paliko dar vieną žmogų – vengrę/vokietę Csillą neištariama pavarde, kuriai šypsosiuosi tamsiai mėlyno Budapešto oranžinėje traukinių stotyje. Paskui suvalgysiu jos pupas ir, pasigriebę po skardinę alaus, baisiame vėjyje po pilku tiltu, kaip ir kas kartą, ginčysimės apie labai svarbius dalykus. Csilla jausmingai racionali, o aš – racionaliai jautrus. Ir net jei smegenų kamputyje imu suvokti, kad nuoseklaus kūrimo, praeities-ateities, santūrumo ir blaivaus proto filosofija vieną dieną gali tapti manąja, tai verčia tik labiau nesutikti, labiau pykti, ieškoti daugiau loginių ir jausminių argumentų, netgi kliedesių jausmams paremti. Vaikiška ir laikina? O patys, tamstos, amžini? Nes aš, nusigavęs iki Budapešto ir spirgantis Balkanais, tiesiog negaliu leistis žudomas racionalumu. Likimo stebuklai ir taip logiški, kam dar juos logizuoti?..
 |
| 123rf.com nuotr./Saulėgrąžų derlius Vengrijoje, šalia Balatono ežero |
Ežiukai traukė į Serbiją
Kiek bepasitaiko man jas kirsti, Slovakijoje lyja, o Vengrijoje saulėta, ir geltonosios saulėgrąžos (visuomet galvoje sau tariu – „mogyi“) man tapo Vengrijos greitkelio simboliu, o nesusikalbėjimas – spalvota smagybe. Vairuotojas moka vengriškai, prancūziškai ir itališkai, aš moku lietuviškai, angliškai, vokiškai ir rusiškai. „Tankstelle“ nepadeda. Bandyti imituoti degalų pylimo procesą pantomimos būdu gali būti ir bus palaikyta homoseksualizmo apraiškomis. Na ką – ir vėl esu paleistas autostrados viduryje. Autostrada aptverta, žmonėms čia eiti negalima, nes juos gali labai greitai nuskinti labai greitai važiuojantis automobilis, iki artimiausios degalinės mažiausiai 5 kilometrai, policija už tokius bajerius įpaišytų baudelę. Pastarąjį kartą, kai jie buvo mus užtikę dviejų kelių išsiskyrime, lietuje, pro abi ausis švilpiant sunkvežimiams, apsiribojo paaiškinimu, kad „no safety“ ir „go there“. Žengiu per tikras gyvūnėlių kapines nuotėkų grioviuose – ežiukas, ežiukas, katytė, ežiukas, kiškutis, nebeatpažįstamas mėsos gumulėlis, šuniukas. Bandau neįsivaizduoti, kaip treška kaukolė po fūros ratais ir nuvyti prastą juokelį, kad „ežiukai irgi tranzavo į Serbiją, pigesnių cigarečių“.
 |
| M.Podnieces nuotr./Ir štai nušvito Serbija |
Jei kenčiantiems dangus, man jau priklauso du: įsukime į švilpiantį greitkelį stoviu pustrečios valandos. Nuo Budapešto pasistūmėjau apie 80 kilometrų. Kol kas susilaukiau dviejų vidurinių pirštų ir kelių labai nustebusių veidų. Dar buvo sustoję dvi mašinos, abiejose buvo rumunai, klausiantys, kuris posūkis veda į Rumuniją. Ar nemokantiems skaityti duoda teises? Iš to sarkazmo ir kapituliacijos prieš likimą – davai, davai, pirmyn, parodyk, ką moki! – iškeliu ženklą „SRB -> MKD“ ir...
Ania ir Tomaszas tipiškai lenkišku fiatu važiavo iš Krokuvos į Skopję. Abu labai mieli, jiems maždaug po 25-eris, Ania labai nėščia, o Tomaszas labai lenkiškai ironiškas. Ania, studijuojanti pas Jogailą, gavo iš Kirilo ir Metodijaus pakvietimą į vasarinius antropologinius tyrimus. „Paimam!“ sušuko Ania, pamačiusi mane šalia kelio. „Nėra vietos,“ atsakė Tomaszas, pažvelgęs į galinę sėdynę, kur visos kelionės metu buvo metamos šiukšlės. Taip aš atsidūriau fiate, tarp šiukšlių, išsiviepęs iki ausų, žinantis, kad šįvakar būsiu Belgrade, o rytoj būsiu Skopjėje.
Aš nežinau, aš negaliu jums papasakoti, kur yra ta riba, kurią peržengęs patogumas tampa laisvės žudiku. Ko gero, kiekvienam ji individuali, ir aš ginkdie nenorėčiau kišti savo negrabių vagies pirštų prie jūsiškės. Bet išvydęs ilgiausią automobilių eilę prie Vengrijos-Serbijos sienos, iš džiaugsmo užsimaniau dainuoti. Laukiant pirmą pusvalandį, valandą, pusantros, tą džiaugsmingą Balkanų raudą širdyje ėmė smaugti pilki vokiški proto demonai-konformistai. Bet tiek to, damos ir kavalieriai, palikime filosofinius apsvarstymus galvoms portretuose. Už šios sienos, skiriančios Šengeno zoną nuo Stebuklų karalijos, pasmirs smalkėmis; taps nepakeliamai karšta; cigaretės atpigs tris kartus; pakelės bus nenušienautos, o mokami greitkeliai – amžinai remontuojami; poilsio aikštelėse bus gausu šiukšlių, riesis benamiai šunys, būtinai pristos dinarų prašantys čigoniukai. Karalijos sostinėje pro karo griuvėsius dundės tramvajai, studentai plemps svaigiuosius gėrimus protesto vakarėlyje, o jugosocrealistinio išplanavimo dviejų kambarių bute keistais elektros jungikliais manęs lauks nauja pažįstama Andžela ir jos tėvai. Aš nesijaučiu kaip namie; aš jaučiuosi kaip Kalifornijoj.
