Reikia austrų įtakos, turistinės tvarkos? Tiesiose, plytelėmis nuklotose senamiesčio gatvėse sėdi muzikantai, tapytojai ir senų knygų pardavėjai, pigius staliukus laukan išsinešę per brangios kavinės labai mielai nuskausmins jus už paprasčiausią vandenį, jei tik jūsų juoda buržujaus širdis to reikalauja. Įpisai gurkšnį prestižo – ir keliauk sau prie Kalemegdan tvirtovės, šaudyk pseudoviduramžių patrankomis. Griovyje čia ramiai tyso antrą pasaulinį menantys jugoslavų tankai, ne ką menkiau kičiniai ir turistiniai, tik atmiešti moderniuoju vakarietišku fetišu – autentikos siekiu. Vertelgiškos menjačnicos, jau kažkas tarp austrų ir turkų, visi to paties pinigo vergai, bet kai norisi pietų ir geografijai ir skrandžiui, labiausiai patartina užsukti į burekdžilnicą. O tai jau kriokiančių autobusų smogas, čigoniški drobių turgeliai po atviru dangumi, vyninės ir mokami tualetai, ne miestas o tikra Pietryčių traukinių stotis!
To net ne autobuso, o matyt jau prieš fizikos dėsnių logiką vis dar judančio dyzelio monstro viduriuose, prisiplojęs prie serbų ir serbių treningų, džinsų, kojų, rankų, rankinių, priekių ir galų, stoviu aš, abejingai ramus. Važiuoju į Naująjį Belgradą, iš tikrųjų autentišką ir jugoslavišką miesto dalį. Pasikūkčiojantis, ausis užgulantis purvinai balto autobuso kriokimas apglėbia rūpestingomis mamos rankomis, saugo nuo nelauktų agresijos išpuolių ir keleivių kontrolės. Kokios dar socialinės problemos gali kilti, kai reikia rėkti, kad šalia stovintis tave suprastų, o dar jei rėkti ne serbiškai – na kas terliosis balso stygas ir rankas su tokiu netikėliu?
 |
| M.Podnieces nuotr./Miesto gyventojai |
Vienintelis mano rūpestis – išlipti teisingoje stotelėje, visai šalia Andželos namų. Net neabejoju, pavadinta ji bus kokio nors žiauriai žymaus pasauliui nežinomo serbo pavarde, mokslininko arba generolo, o pavardė toji baigsis labai gražia, tiesiog mistiška raide ћ – č‘ius, ič‘ius, ovič‘ius ar evič‘ius... Negerai tik, kad pati Andžela stotelės pavadinimo nepamena, gyvena ten vos dvidešimt su kapeikom metų. „Važiuok važiuok, pamatysi makdonaldą, paskui už tilto trečia stotelė po didelės parduotuvės su sporto lažybų punktu, tik užsukus,“ – tokiais Google Maps vadovaujuosi aš. Čia tai žmogus, galvoju aš, tai ne amerikietiškas susitikime penktos ir šimtas tridešimt antros kampe, ir net nuo teksto fetišizavimo laisvas, tai ne Tverečiaus ir ne Klinikų ir ne Pasakų parkas...
Manęs pasitikti išeina gražiai pražilęs, autentiško pietų slavų sudėjimo Andželos tėvas Voja. Vedasi į jaukų baltą butą, kuriame nuolat pravertas balkonas, jugoslaviški šviesos jungikliai ir sėdi keistai patraukli mama Mirjana, keturiasdešimties-penkiasdešimties moteris raudonai dažytais plaukais. Pastelinės kaimyniškos laiptinės; permišęs šlapio betono, pomidorų ir liepžiedžių (?) kvapas; chaotiškai sumėtyti daugiaaukščiai medinėmis atverčiamomis langinėmis; geltonesnės, nei bet kur kitur, kaitrinės lemputės; tokios štai pagyvenusios poros, iš kurių akių blyksėjimo gali suprasti, kad vienintelė dukra ne tik gimė, bet ir buvo pradėta klyksmuose, ir kad lovos šiame pirmame aukšte dar patreškinamos; visa verčia mane prisiminti kurmį Krteką, Vengrijos revoliuciją ir devinto dešimtmečio pabaigos trūkinėjantį, spalvų nesusirenkantį TV klipuką, reklamuojantį atostogas Hrvatijoje. Nepaaiškinamą trauką Vidurio Europai, Jugoslavijai mums, dvidešimt-kažkiek-mečiams, paskolino, kažkur zigotose, chromosomų nareliuose perdavė mūsų tėvai, kaip geresnio, tik subtiliai papuvusio, todėl tokio padoriai saldrūgščiai laisvo gyvenimo vaizdinį. Ir štai – mama, tėte, aš vėl čia!
Ir man visai nekeista, kad Andželos, kurios dar taip gyvenime ir nemačiau, nėra namie, kad ji centre geria su draugais, kol jos mama man, žmogui iš tolimųjų artumų tempia visus įmanomus užkandžius („Valgyk valgyk!“), o tėvas kliukina raudoną vyną į stiklinę. Slobodanas, toks tėčio vardas, džiaugiasi, kad pagaliau atsirado su kuo pašnekėti rusiškai: moka ne iš mokyklos, prieš 80-ųjų Maskvos olimpiadą dirbo stadionų ir aikštynų statybose. „Degtinės, deja, neturiu,“ kelia stiklą. „Matai, pas mus tik dabar uždraudė po dešimtos alkoholį pirkti, o Sovietų Sąjungoje jau tada po devynių – nie-kaip.“ Išgeria, nusiviepia: „Bet gaudavom, oooo-i gaudavom...“
 |
| M.Podnieces nuotr./Belgradas |
Pirkti tai uždraudė, o gatvėse gerti – dar ne. Tose gatvėse Andžela su draugais, „mano kambary už spintelės yra vyno butelis, prigriebk atlėkdamas“. Ne šiaip sau, o būtent (sic!) proteste prieš naują įstatymą. Serbija mat užsimanė į Europos Sąjungą. Staigiai visus „besislapstančius“ karo nusikaltėlius komandiravo į Hagą, o vietiniams uždarė Pasakų šalis po dešimtos. Bet serbų taip paprastai neužlauši. Novi Sado miestas tuojau paskelbė įstatymą antikonstituciniu: jei žmogui aštuoniolika, jis gali gerti kada tik užsigeidęs. Belgrade studentai kas antrą šeštadienį renkasi į protesto koncertus: prie Filosofijos fakulteto atsitysia kolonėles, gausiau vartoja alkoholinius gėrimus ir garsiai klausosi jugopankroko. Ar kas nors nuo to pasikeis, per „Fuck the System“ rėkiu į ausį raudonplaukei Jovanai.
„Ne, tikriausiai ne, bet bent jau smagu ir rodo, kad mums nepatinka,“ sako. Ir pasakoja apie protestą prieš draudimą rūkyti baruose. Serbams toks dalykas prilygsta kultūros genocidui – kaip įmanoma šnekėtis be kavos, slivovicos stikliuko ir cigaretės? Vos tik uždraudė rūkyti viduje, ir tai ne visuose baruose, tik mažesniuose ir prastai vėdinamuose, žmonės ėmė rūkyti visur. Mokyklose, universitetuose, ligoninėse, valdžios įstaigų koridoriuose. „Įlipi į autobusą, o ten keturi vyriškiai traukia cigaretes – kaip aštuntam dešimtmety!“
 |
| M.Podnieces nuotr./Miestas naktį |
Rūkyti baruose tada buvo leista. Visparinės pigaus alkoholio prekybos serbų jaunimas nebeatgaivins. Belieka nuslūgusio protesto likučiuose, vienoje centrinių aikščių, dabar padengtoje butelių ir skardinių sluoksniu, žaisti futbolą ir pasitraukti į parką. Mes plaukiam kita nakties srove į kitą parką, ir srovė po truputį įgauna pagreitį. Pora dūmų su Ivana ir Tamara po krūmais nuostabiausiam pasaulio parkelyje šalia Savos, po tamsiais medžiais, Tamara jau buvo kartą įkliuvusi, nenubaudė, bet pridarė šeimyninių problemų, ir ant suoliuko prieš puikų milžinišką grafitį sėdėti kur kas smagiau, liejasi istorijos ir vynas, o kai sustoja, betoniniu Belgradu, kalvomis ir pakalnėmis nusigaunam iki „Kiemelio“ – „Dvorištance“, šalia upės, Rytų Europos studentų barai maždaug panašūs, roko klasika ir šviesus alus po pusantro šimto, prie turkiško tualeto durų trypčiodamas pasakoju Edvinui apie Baltarusiją, pasistriksėdamas dėstau teoriją apie nacionalizmą kaip žalingą dalyką, kuris tam tikru metu būtų galėjęs tarnauti išsivadavimo tikslams, bet jo ten buvo per mažai, ir dar vieną alaus prie liulančios Savos, o kur dar istorija iš Krokuvos... „Bet man patinka tavo širdis ir smegenys,“ labai serbiškai išvadinusi mane idiotu pagiria Jovana amerikietišku akcentu.
 |
| M.Podnieces nuotr./Tiltas Belgrade |
Tokiais momentais visi tylūs magijos spinduliai krenta per apsvaigimo lešį ir susikerta vienam židiny, ir tinklainėje susidaro apverstas gyvenimo jausmas: tampa įmanoma jį pajusti negalvojant, nereikia dangaus, kad taptum amžinas, ir visai negaila, kad tai baigsis. Gėdingai nuraudusi saulė dažo pilką Belgradą greipfrutų spalva, rytas. Pirmieji dyzeliniai mobidikai ima bildėti per kalnelius, ir Jovanos galva nusvyra man ant peties – miegok, pakelsiu, tikriausiai prisiminsiu. Truputį nesmagu, kad jai lipti pora stotelių arčiau – galiu jų nei vieno ir nebesutikti, šiek tiek gėda, kad grįžtu į Andželos tėvų butą su saule, ir kad miegosiu tik porą valandų. Bet tiek to: rytoj kirsiu Makedonijos sieną, o šiąnakt Belgradas man paskolino dalelę savo laisvės. Turėčiau ką – užsirūkyčiau tiesiog autobuse, bet srce permuša ir be to.
