Jei tik mokėčiau žvelgti į praeitį, turėčiau būti laimingas. Juk užvakar taip puikiai ir saulėtai keliavosi iš Novi Sado. Su traktorių ir kombainų pardavėju sustojome išgerti alaus jo mieste – Bačka Palankoje, tiesiai prie Serbijos–Kroatijos pasienio. „Ei, broleli“, – sakė jis man serbiškai, kol pusamžė padavėja nešė bokalus, „visa mano šeima Vokietijoj, o aš pabuvau ir grįžau. Pinigų ten daug, bet gėlės ten be kvapo, moterys be meilės, o žmonės be sielos...“ Jei tik skaudančia galva paminčiau, kaip širdingai tai skambėjo serbiškai, kaip gražiai tai aidėjo nuo šalia stovinčios cerkvės sienos – vairuotojas triskart žegnojosi pro šalį važiuodamas.
Koks gražus buvo Dunojus, kai žingsniavau per „Jaunystės“ („Mladosti“) tiltą, jungiantį Bačka Palanką su Iloku, su Kroatija. Dar gražesnė buvo mėlyna kroatų pasienietės uniforma, o iš visų gražiausia – pati pasienietė, per tokias ir žydrąjį Dunojų gali pamiršti. „Fuck Google Ask Me?“ – labai angliškai paklausė apie užrašą ant mano marškinėlių. – „Čia tik marškinėliai.“ – „Ir kur traukiam?“ – „Į Zagrebą.“ – „Pėsčiom?!“ – „Ne, tranzuosiu nuo to žiedo.“ Ir tranzavau, pirmiausia užkabindamas Vukovarą, miestą, kuris bene labiausiai nukentėjo per serbų-kroatų karą. Ne pirmas miestas Balkanuose, kuriame mačiau kulkų žymes sienose ir sugriuvusius raudonus bokštus, į kuriuos dailiai krito bombos.
Kitas vairuotojas buvo labai geras, apsuko didžiulį ratą tam, kad grįžtų ir paimtų mane nuo Osijeko, vežė iki pat Zagrebo ir vaišino šviežiai nuskintais abrikosais. „Matai, dėl ko gyvena žmonės – jie gyvena tam, kad jaustųsi gerai“, – pasakoja jis man prietemoje. Sėdime Slavonski Brod miestelyje kavutės pertraukėlei: šiandien trečiadienis, bet pagrindinė aikštė pilna žmonių, groja čigoniškas dūdų orkestras, vaikai laksto palei fontanus, tėvai siurbčioja vynelį... Įspūdinga mažesniam nei Alytus miestui, pagarba kroatų kultūrai, bet su vairuotoju ginčysimės. Man vis dar atrodo, kad žmonės, kurių pagrindinis tikslas gyvenime – būti patenkintiems, gali būti pernelyg lengvai manipuliuojami tų, kurių pagrindinis tikslas gyvenime – būti superpatenkintiems kitų sąskaita... Bet kroatui taip lengvai šito nepaaiškinsi.
O dėl jaunųjų Zagrebo metalistų, kuriuos mačiau prieš metus – dalykai keičiasi ir nesikeičia. Nemokamo viešojo transporto nebėra, o jie kaip sėdėjo Zrinjevaco parke su vyno buteliais, taip ir tebesėdi. Smagi vieta: pats miesto centras, lietuvis net parku šito eismo apsupto skvero nevadintų, bet... Bet balandžiai ir užsieniečiai čia pritupia pailsėti, nusimesti kuprines, grupelė jaunimo praktikuoja kapoeirą, o pakraščiais sugulęs pasyvesnis jaunimas. Karlo, pasauly pasimetęs ilgaplaukis, pernai man pasakojo apie mylimą merginą ir apie tai, kaip niekuomet nebus su niekuo, tik lakstys aplinkui ją, nesvarbu, atsakys ji, ar ne, o jis tik stengsis jai daryti gera. Per tą laiką, sako draugai, jis perskaitė „Taip kalbėjo Zaratustra“ ir buvo išprotėjęs dar bent dėl trijų merginų, bet tik debilas galėtų kaltinti jaunuosius tuo, kad jie jauni.
 |
| 123rf.com nuotr./Zagrebo katedr |
Nepilnamečių čia vis dar nemažai, ir draugovininkai ateina, tik šįkart traukiamės į tolimesnį parką, už nugaros palikdami karalių Tomislavą. Žaidžiam kroatišką butelį: čia nebūtina iš karto bučiuotis, čia pirmiausia galvojamos užduotys. Aš, pavyzdžiui, nuleidęs kelnes ant batų, ridenuosi nuo kalvos, paskui save barstydamas skirtingų šalių monetas ir svarbiausius dokumentus. M., kurios ir lūpos, ir krūtys ir pernai, ir šiemet tokios pačios pilnos, stebėtinai gauna tik vieną užduotį: su kuo nors bučiuotis. Grįžusi pervasaroti iš Prahos, ji skundžiasi niekur nesijaučianti kaip namie. Būti gudriam ar nebūti, vynas mano kraujyje nepalieka kito pasirinkimo. „Nemoki bučiuotis“, – sakau, kai ateina mano eilė.
 |
| 123rf.com nuotr./Pagrindinis miesto parkas |
O po to viskas kaip privalo būti, pušys Zrinjevaco parke ir susvetimėjusi kelionė iki autobuso, ir mandagi žinutė ryte apie tai, kaip „buvo smagu, bet...“ Štai todėl dabar, šį karštą rytą mėlyname tramvajuje nenoromis galvoju apie keliautojo dalią. Pasirinkęs laikinumą, turėsi laikinumu už jį ir sumokėti – negana to, dar ir jausiesi iš dalies laimingas būdamas vienišu jaunu jūreiviu. Laivo burės neišvengiamai laukia... „Davai aš apsimesiu, kad nepastebiu tavęs, o tu apsimesk, kad nepastebi manęs, ir išsiskirsim be problemų“, – bandau paveikti kontrolierių telepatiškai ir demonstratyviai žiūriu pro langą. Neįtikėtina, bet akivaizdu: kontrolierius praeina pro mane kartą, antrą, trečią, ir išlipa stotelėje. Skausmas paširdžiuose atlėgsta: fortūna vis dar laikosi mano parankės, aš pakeliui į Vieną, ir viskas turėtų būti gerai, ne kitaip.
