Sprendimą išvykti gyventi į tolimą Pietryčių Aziją lietuvių pora priėmė po to, kai Aleksas sulaukė viliojančio darbo pasiūlymo vienoje iš labiausiai išsivysčiusių šio regiono valstybių. Žinoma, prieš susikraunant lagaminus teko apsvarstyti visus už ir prieš.
„Tuo metu vien šalies pavadinimas – Malaizija – skambėjo labai egzotiškai ir paslaptingai“, – prisiminė Rita.
Pirmas patiekalas su vištos snapu ir nagu
Iki kraustynių į Kvala Lumpūrą pora su Azija buvo susipažinusi labai minimaliai. „Tik tiek, kiek įmanoma susidurti per 10 atostogų dienų Tailande. Buvome sužavėti vietinių žmonių paslaugumo, viešbučių tvarkos ir puošnumo, maisto ir kvapų įvairovės. Sakyčiau, buvome apakinti ir nepastebėjome specifinių kultūrinių skirtumų, kurie dabar krenta į akis.“
Su šypsena Rita prisimena ir jų pirmąją dieną, atvykus į Malaizijos sostinę. Lietuvė pamena negalėjusi atsistebėti palmių gausa, kurią jos akys užfiksavo dar skrendant lėktuvu.
„Nusileidome apie 17 val. ir sostinės centrą pasiekėme po gerų poros valandų, jau buvo pradėję temti. Niekada nepamiršiu, kad mūsų taksi vairuotojas buvo labai pavargęs ir lėkdamas 100 km/val. greičiu kelis kartus užmigo. Nesinorėjo, kad kelionė baigtųsi tragiškai, tad visą kelią bandėme jį kalbinti ir blaškyti. Kalbėdami su juo supratome, kad mūsiškę anglų kalbą teks pritaikyti prie vietinių kalbos“, – pirmaisiais prisiminimais dalijosi tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Saugiai atvykusius į miesto centrą ir išlipusius iš automobilio, Ritą ir jos vyrą labiausiai nustebino gatvėje sklindantys maisto aromatai, tvankus ir drėgnas karštis bei visur šviečiančios lemputės.
„Visus metus miestą puošia nesuskaičiuojama galybė lempučių, kurios mums labiau primena kalėdinį laikotarpį“, – pridėjo Rita.
Po ilgo skrydžio pavargusi lietuvė iš pradžių Kvala Lumpūre pasijautė nesaugi: „Iš tikrųjų pagalvojau, kad niekada neišeisiu į miestą viena. Kažkodėl tuomet pasirodė labai baisu ir nesaugu.“
Gerai prisimena Rita ir pirmąjį savo patiekalą naujame mieste – vištienos karį, kuriame rado vištos snapą ir nagą.
Kol darbuotojas plovė indus, žiurkės suvalgė maisto likučius
Kaip pastebi Rita, Malaizijoje kultūrinio šoko išvengti turbūt nepavyktų nė vienam lietuviui. Šioje Pietryčių Azijos šalies sostinėje savo kultūra dalijasi trys pagrindinės tautybės: čia gyvenantys malaiziečiai, Malaizijos indai bei kinai.
Lietuvė teigė, kad kitokie nei lietuviški kultūriniai reiškiniai čia kiekviename žingsnyje. Kaip pirmą pavyzdį, Rita pateikė etiketą prie stalo.
„Kalbu apie įprastas ir paprastesnes vietas pavalgyti, nes aukšto lygio restoranuose serviruojama ir elgiamasi taip pat kaip ir Vakaruose. Pirmas šokas – peilio trūkumas. Vietiniai žmonės naudoja šaukštą vietoj peilio. Pasirodo, jis puikiai atlieka peilio funkciją“, – savo patirtimi dalijosi moteris.
Be to, Pietryčių Azijoje dar gana įprasta valgyti be stalo įrankių. Vietoj jų naudojama dešinė ranka. Rita teigė visai nenustembanti, kai išvysta kostiumais apsirengusius ir su prabangiais automobiliais į gatvės užeigėlę atvykusius vietinius, kurie maistą į burną dedasi pirštais.
„Taip pat yra naivu tikėtis, kad visi sėdintys prie stalo iš karto gaus savo patiekalus. Tad vieni valgo, kiti laukia, o treti vietoj pagrindinio patiekalo gauna desertą ir nieko čia nepadarysi, maistas tiesiog keliauja bet kokia tvarka“, – pasakojo lietuvė.
Šalia gatvių įsikūrusias maitinimo įstaigas vietiniai vadina „mamak“. Rita prisipažino, kad jai teko ilgai padirbėti su savimi, kol priprato lankytis šiose vietose.
„Ten higienos bei švaros lygis dažniausiai gana žemas. Tenka tikrai ne kartą per save perlipti, kad priprastum valgyti iš nuo kario padažų nusidažiusių plastikinių lėkščių, gerti iš suskilusių ar pajuodavusių nuo arbatos puodelių, o kartais šalia gali prabėgti ir kokia pelytė ar žiurkė. Teko matyti, kaip ilgauodegės dalyvavo indų plovime: kol žmogus plauna indus, žiurkė suvalgo maisto likučius“, – skirtingu švaros supratimu Pietryčių Azijoje dalijosi tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Kita sritis, kur skiriasi lietuviški ir malaizietiški įpročiai – vairavimo kultūra.
„Nors daugelis pasakytų, kad iš visų lankytų Pietryčių Azijos šalių Malaizijoje tikrai nėra jau taip ir blogai, bet nuolat gyvenant kasdien susiduri su daugeliu situacijų, kurios ne tik yra nemalonios, bet ir pavojingos gyvybei. Kelių ir viešosios tvarkos taisyklės čia tiesiog labai laisvai interpretuojamos“, – pastebėjo Rita.
Pavyzdžiui, jei niekas neina per pėsčiųjų perėją, automobiliai ją kirs net ir degant raudonam šviesoforo signalui. O gatvę norintys kirsti pėstieji naudoja „stebuklingos rankos“ taisyklę: ištiesia ranką ir eina, tikėdamiesi, kad automobilis praleis.
Kadangi Malaizija − musulmoniška šalis, traukiniuose yra atskiri vagonai moterims. Juos teko išbandyti ir Ritai.
„Tik smagiausia patirtis ne ten sėdėti, o stebėti turistų vyrų reakcijas, kai jie supranta, kokio tipo vagone atsidūrė“, – šypsojosi lietuvė.
Sunkiausia suprasti tam tikrus draudimus
Visgi Rita pabrėžė, kad tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės, kuriems reikėtų ne vienos dešimties puslapių.
Tik atvykusi į naują šalį moteris lankė malaiziečių kalbos kursus, kurių metu taip pat iš arčiau susipažino su vietine kultūra. Be to, keliaudama Malaizijoje, ji savo akimis galėjo stebėti, kaip atrodo ir skiriasi kaimo bei miesto žmonių gyvenimas.
„Supratau, kad kultūra čia yra labai galinga sąvoka su daug stipresne reikšme nei pas mus. Ji labai susijusiu su religija. Be to, Malaizijoje labai artimi šeimos ir giminių santykiai. Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, o maistas – tai tik dar viena atskira ir plati tema, kuri neatsiejama nuo malaizietiškos kultūros“, – tęsė Rita.
Asmeniškai jai sunkiausia suprasti tam tikrus draudimus bei įpročius.
„Tarkime, kai kurių tautų vyrai augina ilgą nagą ant mažylio piršto, kuris simbolizuoja laimę ir simbolizavo aukštesnį socialinį sluoksnį, t.y. ne juodadarbį. Tačiau ilgais nagais besididžiuojantys asmenys dažniausiai yra vairuotojai, vaisių pardavėjai ir pan. Beje, tie nagai ne visada atrodo labai estetiškai ir prižiūrėti“, – pastebėjo lietuvė.
Kadangi Kvala Lumpūre gyvena daug kinų, miesto gyvenime įsitvirtinusios ir jų tradicijos. Kaip pavyzdį Rita paminėjo skaičių 4. „Kadangi angliškai tariamas „keturi“ skamba taip pat, kaip kinų kalboje „mirtis“, šis skaičius liftuose ir namų numeriuose yra keičiamas į 3A“, – aiškino lietuvė.
Be to, jos jau nestebina taksi vairuotojų ar kitų mažai pažįstamų žmonių klausimai apie tai, kiek uždirbi, kiek turi vaikų, kiek tau metų, kur tavo vyras, kur gyveni ar kiek moki už nuomą.
Jaučia, kad lietuviškas identitetas tik stiprėja
Nors ketveri metai tolimoje Pietryčių Azijos šalyje Ritai ir jos vyrui padovanojo daugybę skirtingų patirčių, pora kuo toliau, tuo labiau supranta savo kultūros svarbą.
„Gyvenant čia, lietuviškas identitetas tik stiprėja: atsiranda didesnis patriotiškumas, stipresnis ryšys ir pasididžiavimas savo Tėvyne. Kasdien tenka mažiausiai kelis kartus papasakoti apie Lietuvą, rodyti ją žemėlapyje, paaiškinti, kad esame laisva ir nepriklausoma šalis, kad turime savo kalbą“, – vardijo pašnekovė.
Nors ir įsikūrė kitame žemyne, Rita ir Aleksas nenutolsta ir nuo lietuviškų aktualijų: žiūri nacionalinę televiziją, skaito lietuviškas naujienas internete, klausosi lietuviško radijo.
„Be to, teko įdėti labai daug pastangų ir finansų, kad šiais metais mūsų balsai rinkimuose laiku pasiektų Lietuvos ambasadą Japonijoje“, – pridėjo lietuvė.
Nors Malaizijoje Ritai nepavyko įsigyti Lietuvos vėliavos, ją lietuvių porai atsiuntė jos tėtis: „Dabar vėliava kaba per visas mūsų valstybines šventes namuose ir lietuvių bendruomenės susirinkimuose. Švenčiame visas religines šventes ir gaminamės tradicinius tiek šventinius, tiek kasdienius patiekalus: kepame kūčiukus, dažome Velykų kiaušinius, gaminame šaltibarščius, kepame kugelį ir bulvinius ar žemaičių blynus.“
Visgi Kvale Lumpūre porai nepavyksta pajusti visų išsiilgtų lietuviškų skonių. Į Malaiziją keliaujančių giminaičių ar draugų tenka užsiprašyti lauktuvių saldžių varškės sūrelių, hematogeno, juodos ajerų duonos ar rūkytų kaimiškų lašinių.
Be to, Rita nevengia dalytis savo sukaupta patirtimi su kitais į Pietryčių Aziją planuojančiais atvykti lietuviais. Socialiniame tinkle „Facebook“ esančioje grupėje, skirtoje lietuviams keliaujantiems po Aziją, moteris mielai dalijasi savo patarimais.
„Jaučiuosi daug geriau, kai žinau, kad keliaujantiems tautiečiams galiu patarti, kaip išvengti kultūrinio šoko, kaip be vargo pasiekti lankytinas vietas, ko vengti, o ko nebijoti, – kalbėjo ji. – Juk negaila pasidalinti mūsų sukaupta patirtimi, ypač žinant, kad žmonės planuoja ir taupo kiekvieną savo atostogų dieną, o mes čia gyvename.“
