Malaizijos trilogija 2. Borneo saloje – didnosių erotika ir raflezijos parazitavimas

Vakarienė ant Kinabatangano upės kranto medinėje kaimo viešbučio – tikslesnio šios džiunglių lodžijų užuovėjos apibūdinimo nesugalvojau – terasoje. Staiga pasigirsta trenksmas iš viršaus. Tarsi kažkas griūva. Jei ne dangus, tai stogas tikrai.
Borneo saloje
Borneo saloje / Godos Juocevičiūtės nuotr.

Atidunda pulkas beždžionių, išbaidydamos ką tik taikiai palubėje plazdenusių milžiniškų drugių porą. Viena iš jų šoka ant arbatos stalo, čiumpa kiek tik gali cukraus kubelių ir triukšmingai nusineša juos į tamsėjančių džiunglių knibždėlyną. Kitos makakos, jau irgi po vakarienės, strakalioja lodžijų namelio, kuriame įsikūriau, balkone, prisiklijuoja kaip kokie mimai prie kambario lango ir be jokios gėdos stebi, ką veikiu, gal kokių gardumynų esu paslėpusi.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Džiunglių lodžijų viešbutis prie Kinabatangano upės
Godos Juocevičiūtės nuotr./Džiunglių lodžijų viešbutis prie Kinabatangano upės

Sužmogėjusios beždžionės ar subeždžionėję žmonės?

Didžiausią Azijos salą Borneo dalijasi trys kraštai: didelis pietinis gabalas, vadinamas Kalimantanu, atitekęs Indonezijai, lopinėlis šiaurėje priklauso Brunėjaus sultonatui, šiaurės vakarų pusė – Malaizijai, Sabo ir Saravako valstijoms. Kad ir kokia ten būtų didelė aborigenų genčių (dabar jie turistus vedžioja po spektakliams atkurtus kaimelius) ir tautų bei papročių įvairovė, vis dėlto charakteringiausios Borneo gyventojos – beždžionės.

Plaukiant Kanibatanganu motorine valtimi ir žvalgantis bei įsiklausant į drėgną šnarančių, svirpiančių, čirpiančių ir ūkiančių džiunglių tankmę, nebūtinai kaip per surežisuotą aborigenų šou išlįs pasirodyti dramblys, saulės meška ar sutiks viešai papozuoti krokodilas, bet šunbeždžionės krante visada turės reikalų ir nesidrovėdamos smalsiems žmogėnams rodys net intymiausias savo gyvenimo akimirkas.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Malaizijos Borneo
Godos Juocevičiūtės nuotr./Malaizijos Borneo

Kaip ir abipus užmiesčių kelių ar šalia kinų valdomų aliejinių palmių plantacijų: čia jos pešasi, valgo – sakyti „ėda“ būtų per šiurkštu, matant, kaip moka ilgais pirštais gražiai paimti vaisių, nulupti jo žievę ir taikliai, tvarkingai atkąsti, – čia pat seksu užsiiminėja.

Vien epizodiniais primatų kasdienybės fragmentais nepasisotinantys keliautojai nuoseklesnių, ilgesnių peržiūrų suka į šių gyvūnų prieglaudas. Ypač populiarus beždžionių globos centras įsikūręs Indonezijos Borneo. Čia Tarptautinį orangutangų fondą įsteigė lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas. Ji – viena iš trijų garsiausių pasaulio moterų, kurios savo gyvenimą paskyrė žmogbeždžionių tyrinėjimams.

Ši trijulė anglų kalba žaismingai vadinama trimates. Kaip tragiško likimo amerikietė Dian Fossey buvo žinomiausia Afrikos gorilų gerbėja ir saugotoja, kaip britė Jane Goodall yra paprastųjų šimpanzių didžioji žinovė ir „motina“, taip B.Galdikas – žymioji Pietryčių Azijos orangutangų tyrinėtoja.

Jei kelionės kryptis – Malaizijos Borneo, vienas iš kelių nuveda į Sepiloko orangutangų reabilitacijos centrą. „Socializuoti“ beždžionių namai Pietryčių Azijoje nė kiek nepanašūs į zoologijos sodų kalėjimus ir veikiau gali būti palyginami su sanatorijomis, kurios dargi turi didelius parkus. Vis dėlto ten viešėti sau galima leisti, jei neglumina tas bent momentiškai sąžinę pakrapštantis jausmas, kad niekas tų primatų nepaklausė, ar jie mainais už reguliarų maitinimą, našlaičių auginimą ar gydymą kasdien nori šimtų žmonių aikčiojimų ir fotoaparatų blyksčių.

Tą dieną, kai į Sepiloko mišką atėjome orangutangų stebėti per jų maitinimo valandėlę, jau buvo susirinkusi fotoaparatus ir filmavimo kameras darbui paruošusių, žvilgsnį įtempusių turistų minia. Tačiau žmogbeždžionės tąkart iš miško gilumų išlįsti prie maitintojo ir surengti parodomuosius pietus žmonių akims nepanoro. Visiškai normalu, kai patiems atkakliausiems ir valingiausiems smalsuoliams tenka po kelias dienas ar savaites bergždžiai praleisti prie laukinių vietų, kol į jas teikiasi užsukti geidžiama rūšis.

Sepiloko orangutangų centre esti greitoji alternatyva – stebėti pro stiklą, kaip žymieji veikėjai siautėja uždarame kieme. Išsižiojusiems žiūrovams po atviru dangumi dosniausi – proboskiai. Anglų kalba jie taip ir vadinami – proboscis, o moksliškai – Nasalis larvatus, lietuviai pavadinę didnosėmis beždžionėmis.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Didnosės beždžionės
Godos Juocevičiūtės nuotr./Didnosės beždžionės

Jei neįgudęs, nepatyręs stebėtojas gali lengvai supainioti, tarkim, markatas ir makakas, tai proboskių, kurių viršutinė kūno dalis padengta ugninio kailio, su jokiomis kitomis šunbeždžionėmis sumaišyti neįmanoma – vien dėl nosies formos. Patino nosis paprastai būna stambi, apvaloka, nukarusi, kitaip tariant, panaši į ne visiškai pripūstą ar jau beišsileidžiantį balionėlį, patelės nosis – smailesnė, trumpesnė.

Tie beždžionių tarpusavio santykiai ir peripetijos, didžiausio ir stambiausio patino, vadinasi, būrio vado išsišokimai, mamos ir vaiko buitis ir žaidimai tiek įtraukia ir palenkia į savo pusę, kad jau nebesistebi, kai iki tol ypač nesidomėjęs primatais, sau nejučiomis pasižadi ir toliau keliauti į laukinius kraštus, kuriuose galima būtų tarsi maniakui iš arti tykoti beždžionių gyvenimo, gal net savanoriauti jas prižiūrint ir iki smulkmenų aiškintis jų išraiškingos kūno kalbos subtilybes, griežtos hierarchijos, šeimos, valdžios taisykles ir tuo pačiu kelti esminį klausimą – ar žmonės, laikui bėgant, taip subeždžionėjo, ar beždžionės ilgainiui sužmogėjo?

Godos Juocevičiūtės nuotr./Proboskių šeima
Godos Juocevičiūtės nuotr./Proboskių šeima

Raflezijos gundymai

Iš laukine fauna ir flora dosnios tropinės Borneo salos augalų labiausiai išreklamuota raflezija – parazitine laikoma gėlė be šaknų, be lapų ir stiebo. Iš po žemės kyšo tik žiedas – arba susiglaudęs, arba išsiskleidęs. Raflezija žydi kas tris ar ketverius metus ir ne ilgiau nei savaitę. Be to, pačiupinėta ji iškart nuvysta.

Todėl net atvykėliui, kuriam botanika tiek neįdomi, kad sunkiai rožę nuo gvazdiko atskirtų, noras rafleziją išvysti dėl „pliusiuko“ paprastai perauga į turistinį azartą, tarsi kažkokį principą.

Kiekviena raflezija turi savo žydėjimo grafiką. Todėl tikimybė lietaus miške aptikti šią rausvą, stambią, iki vieno metro skersmens galinčią išsiplėsti, gėlę pražydusią – didesnė, nei iš pirmo karto sutikti arčiau medinių stebėjimo takų papietauti atėjusius orangutangus.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Raflezija
Godos Juocevičiūtės nuotr./Raflezija

Išsiskleidusi raflezija atsiduoda pūvančia maita. Taip per aitrų kvapą gėlė privilioja vabzdžius, kurie ją privalo apdulkinti. O vandeniu ir maistingosiomis medžiagomis didžioji parazitė apsirūpina siurbdama jas iš kitų augalų.

Ar vien dėl jos verta leistis į žygį po kokio nors Borneo kalno, kurių aukščiausi siekia 4 kilometrus, papėdėje dunksantį lietaus mišką, priklauso nuo to, kiek traukia augalijos pasaulio įmantrybės. Tas kokios nors gėlės žiedelis ar lapelis, kuris floros gerbėjui ir žinovui prilygsta stebuklui, ne tokiam išprususiam ir ne tokiam smulkmeniškam, bet nuo įspūdžių, kaip ir sočių kiniškų pietų, jau vos bepasivelkančiam keliautojui tėra smulkmė.

Iš džiunglių – į paplūdimius

Kur kas universalesnis malonumas – poilsis Borneo pakrantėse, prie Pietų Kinijos arba Sulu jūros. Žinoma, vien pagulėti po saule galima ir kur kas geografiškai artimesnėje ir nepalyginamai lengviau pasiekiamoje Turkijoje.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Borneo paplūdimiai – poilsiautojų neperkrauti
Godos Juocevičiūtės nuotr./Borneo paplūdimiai – poilsiautojų neperkrauti

Bet net kuprinėtojų stiliaus kelionėje po Malajų salas įterpti bent poros dienų atokvėpį „Šangri-la“ viešbučio tipo kurorte, kad ir kuriuo metų laiku ten maltumėtės – ne jokia prabanga, o visiškai racionalus Malaizijos karščio ir vandenų išnaudojimas. Ne visur yra galimybė nardyti ar kaituoti, bet daug kur paplūdimiai – švelnūs, šviesūs, neperkrauti, platūs. Esti salų, į kurias verta užsukti dėl koralų, yra ir vėžlių pamėgtų pakrančių.

Dėl kinų draugijos Borneo ir aplinkinių salų paplūdimiuose nerimauti nereikia. Čia atostogauja daugiausia inteligentiški atvykėliai iš žemyninės Kinijos ir Honkongo. Tad jie, bendraudami koridoriuje ar pusryčių salėje, stengiasi nerėkti, nespjaudo, jų atžalos krauna ne ant grindų ar kur tik papuola, o į sauskelnes, ir elgiasi visiškai padoriai.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Laukinis Dinavano salos paplūdimys
Godos Juocevičiūtės nuotr./Laukinis Dinavano salos paplūdimys

Kodėl prakutę, labiau pasiturintys kinai atostogauti pamėgę būtent šioje Azijos dalyje, stebėtis nereikėtų. Malaizijoje nuo senų laikų nemenką gyventojų dalį, tiksliau, apie ketvirtadalį, sudaro kinai. Nors oficiali kalba tik viena – malajų, miestuose ir pajūryje greta buvusių kolonistų įdiegtos anglų, plačiai vilnija skirtingų Rytų tautų, tarp jų – įvairiausi kinų dialektai.

Net ir nevietiniai kinai čia gali jaustis savi, galėdami susišnekėti mandarinų ar kokia nors kita tėvynainių kalba, aplankyti čanbudistų šventyklą, užeiti į tautiečių restoraną, kur jie gali gauti tokio pat gardaus ar net dar geresnio maisto nei gimtinėje. Beje, tai dar viena subtili priežastis, kodėl Malaizijoje taip malonu keliauti. Apie tai išsiplėsiu kitame pasakojime.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Vietiniai prie musulmonų mečetės Kota kinabalu
Godos Juocevičiūtės nuotr./Vietiniai prie musulmonų mečetės Kota kinabalu

Tik dar priminsiu, kaip iki Borneo nusigauti. Vienas geriausių pasirinkimų – iš bet kurios Europos sostinės, taip pat Vilniaus, į Kvalą Lumpūrą skristi su „Turkish airlines“ dėl patogaus skrydžių per Stambulą grafiko ir puikaus aptarnavimo lėktuve. Iš Malaizijos sostinės į Sandakaną ir Sabos sostinę Kota Kinabalu kasdien skraidina vietinės oro linijos „Malaysia Airlines“, „Airasia“ ir „MASwings“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis