Pro šalį pravažiuodamas bent porą kartų per dieną čia stabteli ir Maltos kelionių verslininkas Tomas Mikalauskas.
Kavą populiarina lietuviai
Šioje Viduržemio jūros saloje, kuri iš vienos pusės žiūri į Siciliją šiaurėje, iš kitos – į Tunisą, kava niekada nebuvo populiari. Tačiau K.Radvilavičiūtė užsimojo vietinius prijaukinti prie kavos kultūros. Ji ketina plėsti kavos verslą Maltoje ir ieško partnerių – kavinių ir restoranų, kurie panorėtų klientams virti juodąjį gėrimą iš Centrinėje Amerikoje ar Afrikoje augintų ir Lietuvoje skrudintų pupelių.
„Man pačiai labai patinka kava. Bet čia atostogaudama jos pasigesdavau“, – stovėdama prie kavos aparato lankytojų pusėje pradeda pasakoti K.Radvilavičiūtė. Ji specialiai vengia baro, kuris skirtų baristą ir kavos mėgėjus. Pernai vasarą kavinę atvėrusi lietuvė nori, kad kiekvienas čia jaustųsi ne kaip klientas, o daugiau kaip bičiulis ar svečias.
Galbūt dėl to čia itin retas vaizdas – prie planšečių ar išmaniųjų palinkę jaunuoliai. „Dauguma žmonių čia bendrauja vieni su kitais. Tas, kuris ateina vienas, ilgai vienas nepabūna“, – juokiasi viena iš kavinės įkūrėjų. Kai mūsų žvilgsniai nukrypsta į skirtingo dydžio ir formos puodelius, ji paaiškina: šioje kavinėje nėra vienodų indų gėrimams. Net ir vienkartiniai puodeliai išsinešimui yra su skirtingais užrašais.
„Kai kurie ištikimi klientai jau rado savo mėgstamiausius puodelius ir geria kavą tik iš jų. O vienas vyriškis įsigudrino dvigubos espreso stiklinaitę paslėpti taip, kad net aš jos nerandu, kai jo nebūna“, – ir vėl nusikvatoja K.Radvilavičiūtė.
Merginai už nugaros – ant nedidelių lentynų pūpsantys suvenyrai. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Kaip ir čia atsiradę mediniai stalai ir kėdės, interjero detalės. Šviesa sklinda iš dekoruoto stiklainio.
Prie sienos aliuminio lėkštėje prikaltas raudonas geležinis katinas – menininkų iš Vokietijos dovana.
Atvykę į Maltą jie vis užsukdavo į sendaikčių turgų, po to visą dieną praleisdavo gamindami originalius dirbinius. Atsikvėpti ir paplepėti jie ateidavo pas Kristiną.
Vokiečiai Maltos taip ir nepamatė, bet pažadėjo kitą kartą sugrįžti pakeliauti, ir išvykdami jie atminimui paliko čia gimusių kūrinių.
Greitis žudo
Lietuvė kavinę paprastai atidaro 8.30 val. Vasarą siesta Maltoje prasideda 13 val. Tuo metu jokios įstaigos nedirba. Kaitriuoju metų laiku gyvenimas gatvėse atgyja vakarop. Per sietą K.Radvilavičiūtė keliauja į paplūdimį, iš kurio į savo darbo vietą grįžta apie 18 val., o kavinę uždaro 21 val.
Iš tikro Maltoje niekas neskuba ar skuba, bet ne tokiais tempais kaip Lietuvoje. K.Radvilavičiūtė pastebėjo: prie kelių įrengtą ženklą „Speed kills“ (greitis žudo) maltiečiai mielai perkelia į kasdienybę. Vėlavimas jiems – jokia nedorybė. Be to, dalį laiko neišvengiamai tenka paaukoti automobilių kamščiuose.
Kalvotas Maltos ir Gozo salas, kurių bendras plotas nesiekia nė visos Vilniaus teritorijos, išvagoję siauri keliai, daug kur galimybių plėstis nėra – iš visų pusių gatvės jau apstatytos namais. Net dauguma miestelių vienas iš kito pereina kaip rajonai, o apie kitą gyvenvietę išduoda tik žodis „merhba“, maltiečių kalba reiškiantis „sveiki atvykę“.
K.Radvilavičiūtė per vienerius gyvenimo metus Maltoje jau įprato, kad susitikimo laikas gali būti tik apytikslis. Štai vieną dieną ji turėjo tris iš anksto suplanuotus pokalbius verslo reikalais, vienas jų – su Mostos meru. „Pirmas turėjo įvykti 12 val., antras – 13 val., trečias – 14 val. Bet paskutinis susitikimas įvyko 17 val., nes visi nusikėlė valanda vėliau“, – šypteli lietuvė.
Į kontorą neskuba ir prie kavinės „Coffee Circus“ vitrinos prisėdę pasišnekučiuoti kostiumuoti vyrai, nors darbo diena ir 10 val. ryto. Ir prekybos vietų darbo laiko mįslę lengviau įmena tik vietiniai. Štai ryte kokia nors suvenyrų krautuvė dar nedirba, o vakare – jau nedirba.
K.Radvilavičiūtė mane pamokė: jei nori kokį nors nusižiūrėtą daiktą įsigyti tuo metu, kai prekyvietė veikia, geriau jį pirkti iš karto, nes kitą dieną ar po poros valandų atvykus durys gali būti užtrenktos. Autobusai keleivius vežioja irgi pagal miglotą grafiką. Tad keliautojams verčiau nuomotis automobilį, juolab kad vairuotojai čia ramūs ir neįžūlūs. Dažnas nesuka galvos, kad pamiršo parodyti posūkio ar lenkimo signalą, bet avarijų – mažai.
Malonumų sala
Pietietiškas laiko suvokimas K.Radvilavičiūtės nuo Maltos neatbaidė. Iš pradžių ji čia vykdavo pas draugus, galiausiai nusprendė įsikurti. Prieš šį gyvenimo etapą Maltoje vilnietė, baigusi ISM vadybos ir ekonomikos universitetą, išbandė skirtingų darbų, dirbo viešųjų ryšių specialiste, buvo projekto „Grožio galia“ vadovė.
„Čia atvyksta visai kitokie lietuviai nei tie, kurie pasirenka Norvegiją. Į Maltą žmonės atvyksta pirmiausia ne pinigų užsidirbti, o pabūti laimingais“, – vėl nusišypso mergina.
Sykį vienas maltietis jai susižavėjęs pasakė, kad visi lietuviai, kuriuos jis pažįsta, tiesiog švyti, todėl norėtų aplankyti jos tėvynę. „Perspėjau jį, kad Lietuvos miestuose sutikti žmonės ne visi gali atrodyti tokie laimingi kaip čia gyvenantys“, – priduria K.Radvilavičiūtė.
Tiesa, įsikūrus Maltoje, kyla pavojus aptingti – bent taip atrodo, kol čia esi svečias. Iš pirmo įspūdžio Malta – hedonistų kraštas. Lieti devynis prakaitus sporto klube ar bėgioti rytais krantine, laikytis dietos – jokia mada. Šie įpročiai artimesni atvykėliams. Todėl tarp vietinių neblėsta mėgavimosi maistu ir vynu klasika.
Maltiečiai pasididžiuodami svečiams primena, kad jų bulvės – geriausios ir sėkmingai eksportuojamos, Gozo druska – ypač sveika, o maistas – visada šviežias, kadangi salos – mažos, gyventojų visoje šalyje – iki pusės milijono, tad mėsa, daržovės greitai suvartojamos, produktų nereikia šaldyti.
Tradicinių maltietiškų užkandžių įžymybė – Gozo sūris iš ožkos pieno. Ypač gardūs ravioliai, jūros gėrybės ir žuvis. Maloniai nuteikia sočioji našlės sriuba su daržovėmis, kiaušiniu ir sūriu.
Nacionalinis maltiečių patiekalas – troškinta ar kepta triušiena. Tik vaišindami svečius kai kurie vietiniai patys jos neparagauja nė kąsnio – prieš akis iškyla nuo vaikystės persekiojantys pjaunamo namuose triušiuko vaizdai.
Vaišių porcijos didelės. Vieną dažnai galima drąsiai dalintis dviem. Restoranuose karštų patiekalų kainos – nuo 10 iki 20 eurų. Kaip kai kur Vilniaus senamiestyje. Skirtumas tik tas, kad pas mus lėkštėse ir dubenyse turinio būna keliskart mažiau.
Naktinis gyvenimas Maltoje nenurimsta ištisus metus, visą savaitę. Į naktinius klubus, kuriuose dažnai koncertuoja garsūs Europos didžėjai, ir lounge erdves renkasi blizgantys jaunuoliai su išsipusčiusiomis merginomis. Į barus žmonės ateina išgerti vyno ar alaus ir karštai padiskutuoti apie politiką. Gali atrodyti, kad vyrai tuoj susimuš, nors iš tikro jie viso labo taip įsiaudrinę bendrauja.
K.Radvilavičiūtė jau nebesistebi maltiečių temperamentu, taip pat – jų netikėtais ir originaliais sprendimais. Ji vis nepamiršta nuotraukos, kurioje buvo įamžinta moteris, per lietų ant galvos užsidėjusi kartoninę dėžę.
Nuo pirmykščių urvų iki tviskančių bažnyčių
Lietuvė džiaugiasi, kad Maltoje gali jaustis sava: „Italijoje gyvenau metus. Ten kalbėjau itališkai, bet vis tiek buvau svetima, jaučiausi kitokia. Čia iškart pritapau. Maltoje gyvena įvairių tautybių žmonių, visi laisvai kalba angliškai“.
Riterių krašte nuo britų kolonijos laikų yra dvi oficialios kalbos – anglų ir maltiečių. Pastaroji sugėrusi arabiško, itališko žodyno, prancūziško žargono. Anglų kalba, nors be idealaus britiško akcento, puikiai susišneka ir vyresnioji karta, o kai kurie vietiniai jaunuoliai net tarpusavy kalba angliškai. Dažnas moka dar vieną užsienio kalbą.
K.Radvilavičiūtė pastebi, kad tokia pati, t.y. persipynusi ir nevientisa, čia kultūra: tvarkos paveldėta iš britų, virtuvėje gausu itališko skonio, bendravimas – pietietiškas. Istoriją ir žmonių tapatybę, apie kurią dažnas lietuvis stinga tikslaus įsivaizdavimo, Maltoje kūrė ir savo pėdsakų paliko daugybė tautų – nuo finikiečių iki turkų osmanų.
Miestų požemiuose driekiasi katakombos ir ištisi kapinynai, o ant žemės, tarp milžiniškų Maltos smiltainio statinių ir gynybinių sienų, – riterių ir masonų įtakos keliai. Apsunkęs nuo praeities kovų ir Antrojo pasaulinio karo nuoskaudų kraštas turi didelį krikščionišką svorį.
Maltoje neseniai įteisintos homoseksualų santuokos, bet iki šiol diskutuojama, ar leisti moterims darytis abortus.
Tik prieš porą metų žmonės oficialiai įgijo teisę skirtis. Pamaldūs vietos katalikai meldžiasi dukart per dieną – ryte ir vakare. Visai įprasta, kai turtuoliai, kurių čia nestinga, po mirties savo turtus palieka ne vaikams, o bažnyčiai.
Dievo namai saulėtoje šalyje klesti. Garsiausios bažnyčios tviska prabanga ir menu iš skirtingų istorinių tarpsnių. Antai Valetos Šv. Jono katedroje saugomas originalus Karavadžo paveikslas „Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas“, kuris šviesų žaisme ir tikrumu veikia ir pririša tarsi gero kino filmo anonsas.
Todėl Malta gali būti patrauklus kraštas krikščionių piligrimams. Kai kuriose bažnyčiose puoselėjamas tikėjimas stebuklais. Gozo Madonos Ta'Pinu bazilikoje galima palikti raštelį su noru ar jau atspausdintame laiške pažymėti reikiamą punktą. Kunigas, surinkęs per savaitę susikaupusius raštelius, mišių metu pasimels už tuos visus nelaimėlius. Tikima, kad tuomet jie ar jų artimieji pasveiks, atsikratys bėdų.
Žmonės į šią bažnyčią neša išsigelbėjimą nuo tragedijų liudijančius atributus, ilgai lauktų kūdikių nuotraukas, ramentus ir gipsą, po kurio kūnas atsigavo. O naujojo dvasingumo ieškotojai iš svetur Maltoje buriasi aplink senesnius už Stounhendžą išlikusius neolito šventyklų griuvėsius.
Tik retas svečias spėja aplankyti nuošalius priešistorinius urvus.
Langų dar liko
Vietiniai, šiaip jau linkę į visokias avantiūras ir ne vien skaidrų bei tyrą kaip juos supantys vandenys biznį, su savo salos istorija turi irgi stebuklingą, kai kada – slaptą sandorį. Po Maltą ir už jos ribų tarp antikvaro žinovų sklando pasakojimai, kaip, pavyzdžiui, gyventojai senajame nuosavo žemės sklypo šulinyje rado nuo karo paslėpto aukso arba amžius atlaikiusius meno dirbinius ir po to staiga praturtėjo taip, kad naujus namus pasistatė ir jų anūkai. Arba žmonės savo vilose, kurių sienoms gali būti 400 metų, kaip puošmenas laiko, o gal juodai dienai saugo atsitiktinai rastas archeologines vertybes.
Jei K.Radvilavičiūtė turėtų patarti, kokias vietoves aplankyti Maltoje, ji pasiūlytų pavakaroti prašmatniuose Sliemos restoranuose ar sudalyvauti vakarėlyje laive, pasivaikščioti po sostinę Valetą, „tylųjį“ miestą Mdiną, valdytą ir arabų, taip pat Maltos elito bei Holivudo aktorių pamiltą Gozo salą. Į ją anksčiau turistai traukdavo dėl uolėto Azure arba Žydrojo lango.
Dabar Gozą garsina vieta, kurioje Azure langas stūksojo iki šių metų kovo 8-osios. Tą dieną sala patyrė žemės drebėjimą, per kurį skliautinis darinys sugriuvo ir nusėdo jūros dugne.
Tačiau akmenuotoms Maltos salų pakrantėms nestinga ir kitų „langų“, „durų“ bei „vartų“.
Aš dar pridurčiau: išsiilgusiems laukinės ramybės ne sezono metu, kai paplūdimiai tušti ir mažiau turistų, verta nuplaukti iki Komino salos, ten pasitikti saulėlydį, pasivaikščioti. Joje gyvena įregistruoti tik keli žmonės ir įkurtas tik vienas viešbutis, o palei pakrantę raibuliuojantys turkio spalvos vandenys – tokio akinamo ryškumo, kokio negalėtų perspjauti nė išmanusis „Instagram“.
Kitas pasakojimas nukels į Maltos erdves, kuriose gimsta žinomi kino filmai.
