Į vienuolikos dienų kelionę jis leidosi šiemet liepos pabaigoje – rugpjūčio pirmąją savaitę.
„Kad važiuosiu į Kroatiją apsisprendžiau socialiniame tinkle „Facebook“ pamatęs gražių krioklių, esančių šioje šalyje, nuotraukas. Jos padarė tokį įspūdį, kad vėliau matytas vaizdas vis sugrįždavo bent kartą ar du per savaitę. Supratau, kad reikia daugiau sužinoti apie tą šalį“, – pasakojo M.Urbanavičius.
Galbūt noras savo akimis išvysti gražiuosius krioklius ir Plitvycų ežerus būtų praėjęs, jei ne netyčia atrastas video klipas.
„Štai po to aš ir užsigeidžiau į Kroatiją nukeliauti autostopu. Filmuke mane labai sužavėjo nuotykiai, kuriuos patyrė keliautojas“, – neslėpė pašnekovas.
Tiesa, kadangi anksčiau taip keliavęs nebuvo, stabdė šiokia tokia baimė. „Atostogos artėjo, o baimė vis augo. Tačiau likus savaitei iki atostogų nutariau, kad vykstu. Apie tai pasakiau broliui, pusseserei – jie pradėjo juoktis.
Pamenu, paskutinį vakarą viską susidėjau į dvi kuprines – vienoje buvo maistas („greitai paruošiami“ makaronai, arbatos termosas ir geriamas vanduo), kitoje – būtiniausi higienos reikmenys ir keletas rūbų“, – apie pasiruošimą pasakojo M.Urbanavičius.
Mama sakė: „Nuvarysi mane į kapus, geriau susirask žmoną, susilaukit vaikų ir sėdėk namuose.“
Apie savo planus tėvams nesakė iki paskutinės minutės: „Pamenu, tą paskutinį vakarą paskambino mama ir paklausė, ką rytoj veiksiu. Atsakiau, kad autostopu į Kroatiją važiuosiu.
Jos vos neištiko širdies smūgis. Sakė: „Nuvarysi mane į kapus, geriau susirask žmoną, susilaukit vaikų ir sėdėk namuose.“ Prižadėjau mamai, kad kasdien rašysiu, kur tiksliai esu.“
Į kelionę jis leidosi su 133 eurais kišenėje. „Visas banko korteles tyčia palikau namie“, – sakė keliautojas.
Tranzuoti jis pradėjo Garliavoje ir tai daryti sekėsi: į pirmą mašiną įsėdo vos po 20 minučių.
„Visų mane pavežusių ar man padėjusių žmonių vardus ir elektroninio pašto adresus užsirašiau, su dauguma ir nusifotografavau“, – pasakojo pirmą kartą tranzavęs kaunietis.
Kelionėje jis patyrė daug pirmų kartų. Kadangi anksčiau tranzavęs nebuvo, nemažai dalykų kėlė nuostabą. Pavyzdžiui, Suvalkuose greta jo pakeleivingo automobilio laukė ir italų pora su kūdikiu: „Man buvo labai keista. Galvojau, kaip taip galima...“
Jau pirmomis dienomis vyras patyrė ir tai, kad keliaujant autostopu beveik neįmanoma laikytis tikslaus maršruto. Tačiau tai – nebūtinai blogai.
„Kartą per dvi valandas „nepagavau“ nė vieno automobilio, tad nuėjau į šalia esančią degalinę ir priėjau prie namelio ant ratų. Jame buvo suomių pora su vaiku ir dviem šunimis. Jie važiavo į Aušvicą ir pasiūlė keliauti kartu.
Šalia Varšuvos sustojome pernakvoti: jie viduje, kemperyje, o aš – šalia jo, palapinėje. Pabudau anksti ryte, išsiviriau arbatos, makaronų – papusryčiavau. Susidėjau visą mantą, susiruošiau, bet matau, kad žmonės kemperyje – nė krust. Palaukiau – nieko.
Tada, nenorėdamas gaišti brangaus laiko (turėjau tik dvi savaites atostogų), parašiau padėkos lapelį ir išėjau į kelią. Priėjęs autostradą tranzavau.
Maždaug po 40 minučių man galiausiai sustojo kemperis, kuriame važiavo... tie patys suomiai!“ – juokėsi šį nutikimą pasakojęs M.Urbanavičius.
„Galvojau, kad tik filmuose tokios scenos būna. Pribėgau prie jų, šypsausi – jie taip pat. Sako: „Gražus tavo laiškas, ačiū, dabar lipk vidun“, – pasakojo pašnekovas.
Netikėtas susitikimas Austrijoje su beisbolininkais iš Lietuvos
Šioje kelionėje jis tikina išmokęs naudotis spontaniškai likimo suteikiamomis progomis. Pavyzdžiui, atvykęs į Austrijos sostinę Vieną apsilankė Europos beisbolo čempionate, kuriame dalyvavo ir Lietuvos rinktinė.
„Kadangi pats žaidžiu beisbolą daugiau nei 20 metų, visus rinktinės narius pažįstu. Nusprendžiau juos nustebinti. Tačiau važiuodamas į Vieną net nežinojau, kelintą dieną ar valandą jie žaidžia. Šiaip ne taip pasiekiau Vieną, o iki stadiono ėjau pėsčiomis maždaug 3 val.
Būtumėte matę Lietuvos beisbolininkų, mano bičiulių, veidus, kai pasakiau, kad iki čia atvariau autostopu!“ – smagų susitikimą prisiminė M.Urbanavičius.
Sunku pasakyti, ar tai sutapimas, tačiau jam pasirodžius su Baltarusijos rinktine žaidę ir jiems pralaiminėję lietuviai susiėmė ir galiausiai rungtynes laimėjo rezultatu 10:4.
Tą naktį keliautojas praleido su Lietuvos beisbolo rinktine, o kitą dieną kelionę tęsė į Gracą.
„Lietuviai mane paleido autostradoje. Stoviu, stabdau mašinas. O po kokių 20 min. žiūriu – atlekia su švyturėliais policija. Sustoja, klausia, ką veikiu.
Galiausiai pasakė, kad čia negalima tranzuoti ir pavežė iki įsukimo į autostradą. Ten iškentėjau 3 val. – mašiną susitranzuoti be šansų. Tad ėjau į kitą vietą“, – pasakojo M.Urbanavičius.
Pasak jo, tos 7,5 val. tranzuojant Vienoje buvo juodžiausios per visą kelionę. Per pusdienį jam pavyko nuvažiuoti vos 10 km.
Po ne itin sėkmingos dienos kaunietis galvojo, jog pasiekti kelionės tikslo nepavyks. Tačiau laimė sugrįžo – jau tos dienos naktį jis buvo Rijekos mieste, Kroatijoje.
„Pamenu buvo pilnatis, tad nusidanginau prie jūros, kad galėčiau bent paliesti ją. Nakvoti įsitaisiau ant kažkokio kalno. Naktį užklupo audra – visą palapinę mėtė į šonus. Atrodė, kad nuskrisiu pats su ja nuo to kalno. Ryte palapinėje atsibudau baloje“, – apie neramią pirmąją naktį Kroatijoje pasakojo keliautojas.
Pervargęs lietuvis iš lėto keliavo toliau: automobiliai, kaip užkeikti, nestojo, tad į priekį yrėsi ir savomis kojomis: „Maniau, jeigu aš padėsiu žingsnį pirmyn, vadinasi būsiu vienu žingsniu arčiau tikslo“.
Taip eidamas jis atsidūrė Dievo pamirštame keliuke. Čia užklupo dar viena audra.
Naktį užklupo audra – visą palapinę mėtė į šonus. Atrodė, kad nuskrisiu pats su ja nuo to kalno. Ryte palapinėje atsibudau baloje, – apie neramią pirmąją naktį Kroatijoje pasakojo keliautojas.
„Labai greitai vėjas pakilo, pasidarė sunku eiti. Pamenu, atsisuku ir žiūriu, kaip maišelis iš kuprinės išlekia, po to – ir liemenė.
Nusiėmiau kuprinę, padėjau ant žemės ir nubėgau gaudyti liemenės. Susirinkęs daiktus judėjau tolyn.
Po kokio pusvalandžio sustojo jaunuolis – iš jo veido išraiškos supratau, kad buvo nustebęs, ką aš čia veikiu“, – pasakojo M.Urbanavičius.
Ilga kelionė per kalnus atsipirko – naktį jis praleido miškelyje ant kalno su pasakišku vaizdu. Kadangi oras nurimo, lietuvis pagaliau galėjo pailsėti. O kitą rytą kelionę tęsė su baikeriais iš Lietuvos. Neįtikėtina, bet būtent čia, nuošalioje Kroatijos vietoje, jis sutiko tautiečius.
„Baikeriai buvo iš Plungės ir važiavo link tų pačių krioklių. Tačiau neturėjo vietos man. Tad atidavę man vandens butelį nulėkė tolyn, o aš tęsiau kelionę pėsčiomis ir pakeleivingomis mašinomis“, – sakė pašnekovas.
Per tolesnę kelionę jis spėjo pailsėti ir paplūdimyje, ir pasivaišinti vietinių įsirengtoje stovyklavietėje. Kitą dieną jis buvo vietoje – prie Plitvycų ežerų. Iki jų atkeliavo per 6 dienas.
Kelionė atgal buvo sklandesnė: iš Plitvycų pasiekė Zagrebą, tuomet – Vieną, Katovicus, o galiausiai – Vilnių.
Į Kroatiją lietuvis pakeleivingomis mašinomis atvažiavo per 6 dienas.
„Sunku patikėti, bet atgal sugrįžau per keturias dienas“, – džiaugėsi autostopu į Kroatiją ir atgal į Lietuvą iš jos per nepilnas dvi savaites keliavęs lietuvis.
Visos kelionės išlaidos siekė 90 eurų. Didžiąją sumą – 26 eurus – kainavo įėjimas į išsvajotuosius Plitvycų ežerus. Visa kita – maistas, vanduo ir suvenyrai.
„Kelionės metu supratau, jog svarbiausia pasiekti vietą, kur gaučiau vandens. Tai ypač aktualu, kai oro temperatūra siekia beveik 30 laipsnių karščio“, – pasakojo vyras.
Jis džiaugėsi galimybe susipažinti su daugybe skirtingų žmonių. Kelionės metu jį vežė: tolimųjų reisų vairuotojai, mokytojai, žymus skulptorius, daržovių pardavėjas, konsulo žmona.
„Dauguma patys kažkada tranzuodavo, o dabar veža tokius, kaip aš. Labai nustebau, jog yra tiek gerų žmonių, kurie ne tik sustoja pavežti, bet ir pavaišina maistu“, – tikino M.Urbanavičius.
Lygiai taip pat teigiamai jis atsiliepė ir apie kitus autostopininkus. „Jaučiausi neoficialios bendruomenės dalimi: prieidavome, paklausdavome, kur ir kiek laiko keliauja.
Kai parodžiau vaizdo klipą darbe kolegoms, visi apšalę žiūrėjo.
Pamenu, ėjau kažkur Kroatijoje keliu nuo kalno. Kitapus toks pat, kaip aš, keliautojas stūmėsi dviratį į kalną. Pamatė mane, pasisveikino ranką iškėlęs ir atbėgo per kelią su dviračiu. Jis buvo albanas, keliavęs į Liublianą.
Aštuonias dienas užtruko, bet tikslo nepasiekė – pasieniečiai nepraleido į Slovėniją, nes jo dokumentai buvo netvarkingi. Taigi, jis keliavo atgal į Albaniją“, – apie susitikimą kažkur Kroatijoje pasakojo pašnekovas.
Jo kelionė paliko įspūdį ne tik jam pačiam. Grįžęs M.Urbanavičius sukūrė filmuką, kuriame matyti, ką patyrė keliaudamas.
„Kai parodžiau jį grįžęs darbe kolegoms, visi apšalę žiūrėjo. Pamokiau, kaip nereikėtų elgtis, kai matai stabdantį autostopininką. Būna, vairuotojai mato, kad stabdai, bet specialiai nusisuka. Arba apsimeta, kad nemato.
Kiti kelia nykštį arba, kaip man buvo, liežuvį rodo. Geriau tiesiog pravažiuoti. O dar geriau – pavežti“, – pasakojimą užbaigė vyriškis.
