Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau: https://www.15min.lt/n1517352
Lėktuvas buvo priverstas nusileisti
Lėktuvui pakilus virš Varšuvos miesto pajutome krestelėjimą ir degančios mėsos kvapą. Ekipažas pranešė, kad variklis, į jį patekus paukščiui, nustojo veikti. Skristi negalėsime, o norint nusileisti, reikia sudeginti daug degalų, valandą kitą skraidant aplink. Taip ir nutiko. Po kelių valandų mes buvome persodinti į kitą lėktuvą ir gerokai po vidurnakčio pasiekėme Mombasos oro uostą Kenijoje.
Viešbutis buvo užsakytas keli kilometrai nuo oro uosto, nes booking.com arčiau nieko nerodė. O nerodė, nes aplink oro uostą nebuvo pasaulio miestams skirtos infrastruktūros. Čia tik lūšnynai, tarp kurių vingiavo kelias, Lietuvoje vadinamas šunkeliu – duobėtas, be asfalto dangos. Namas, kuriame buvo viešbutis, nebuvo panašus į viešbutį. Tik po keliolikos minučių beldimo į metalinius vartus pavyko patekti vidun. Kambaryje buvo karšta, bet atsidaryti langų nesinorėjo dėl moskitų. Kelias valandas prasnūduriavome.
Nuomotojai dingo su 90 JAV dolerių
Anksti ryte atsikėlę, suvalgę keistą kiaušinienę, su draugu išvykome į oro uostą ieškoti automobilio nuomai. Pakalbinome visus kalbančius angliškai – nė vienas jų negalėjo padėti. Oro uoste nebuvo automobilių nuomos kontoros. Vietiniai sakė, kad ir mieste mes nieko nepešime, nes buvo gruodžio 31-oji – visi jau pradėjo švęsti Naujuosius Metus.
Tokia informacija mums nežadėjo nieko gero, nes visa trijų savaičių kelionė buvo suplanuota, užsakyta daug viešbučių, kuriuose turime atsirasti sutartu metu. Be automobilio mes niekaip neįgyvendinsime kelionės plano.
Supratome ir tai, kad pseudonuomotojai mus paprasčiausiai apgavo, pasisavinę 90 JAV dolerių avansą. Žinojome, kad tokia tikimybė Afrikoje visada yra. Juo labiau kad automobilį bandėme nuomotis ne iš kokios nors tarptautinės bendrovės, o iš vietinės. Mat garsios nuomos įmonės už visureigio nuomą parai prašė 200 eurų, o su vietiniais pavyko sulygti už 80 JAV dolerių.
Italų kurortas Kenijoje
Svarstyti nebuvo kada. Mums skubiai reikėjo judėti į Malindi kurortą, kur jau laukė užsakyti apartamentai trims paroms. Čia, italų pamėgtame kurorte, ant vandenyno kranto, ketinome švęsti Naujuosius Metus ir pailsėti nuo darbų bei lietuviškos žiemos.
Iki Malindi nusigavome vietiniu kledaru, kuris vadinosi taksi. Kaina – 80 JAV dolerių. 150 kilometrų važiavome beveik 4 valandas.
Tačiau mūsų užsakyta vila ant vandenyno kranto pranoko lūkesčius. Itin erdvūs 120 kvadratinių metrų apartamentai su didžiuliu balkonu pačiame pliaže!
Naktis afrikietiškame bare
Atkimšę pirmąjį alaus butelį ėmėme domėtis, kur švęsti šventę. Viešbučio administracija pakvietė į restoraną. Jie žadėjo šventinę vakarienę už… 7 dolerius. Už tai gavome daug: daug picos ir lašelį vyno. Atmosfera buvo slogi – į šventę susirinko vos kelios pusamžės baltųjų poros. Ne to čia atvažiavome! Mums reikėjo afrikietiškos ekspresijos! Taigi staiga priėmėme sprendimą gaudyti tuktuką ir važiuoti į miestelio centrą.
Užsukę į du barus, sustojome trečiame. Tai buvo naktinis klubas „Buda Bar“. Visos vietos rezervuotos, tad prisiglaudėme šalia didžėjaus. Tačiau tai pamačiusi baltaodė šeimininkė mus nedelsdama nuvedė prie pačioje geriausioje vietoje esančio staliuko ir maloniai pasodino. Vakarėlis buvo karštas – daug geros muzikos, judančių kūnų. Dauguma – vietiniai gyventojai, tik vienas kitas baltaodis. Tradicinė mišri pora – garbaus amžiaus baltasis džentelmenas ir jauna juodaodė.
Grįžome į savo vilą paryčiais ir nutarėme išsimaudyti vandenyne. Bet paaiškėjo, kad vandenys nuo mūsų pabėgo. Ech, tie potvyniai ir atoslūgiai.
Karaliaus sprendimas
Rytą vandenynas sugrįžo. Pasidžiaugę bangomis, puolėme ieškoti automobilio nuomai. Pirmiausia aplankėme viešbučio biurą ir pareiškėme savo norą. Tuomet susistabdėme tuktuko vairuotoją ir šiam išdėstėme savo problemą. Šis, kaip profesionalus baltaodžių mulkintojas, išsyk pažadėjo problemą išspręsti. Su juo mes apvažiavome kelias vietas, kalbinome visureigių savininkus, tačiau nė vienas nesutiko mums išnuomoti savo automobilio.
Buvo sausio 1-oji, mieste neveikė nė vienas biuras. Liko viltis, kad rytojus bus sėkmingesnis.
Ryte sužinojome, kad Kenijos Karalius paskelbė, jog ir sausio 2-oji bus poilsio diena. Gal jis negerai jautėsi po šventės ar tiesiog norėjo įtikti liaudžiai. O mes poryt vakare jau turėjome būti pervažiavę Rytų Cavo nacionalinį parką ir apsistoję šalia jo esančiame viešbutyje.
Apvaizda mus globojo. Nors iš ryto vėl tęsėme nesėkmingas paieškas, tačiau netrukus sužinojome neįtikėtiną naujieną: viešbučio darbuotojo draugė ketina mums išnuomoti savo „Toyota“!!!
Popiet pas mus atvažiavo miela vietinė mergina su keliolikos metų „Toyota Highlander“. Automobilis nebuvo nei naujas, nei galingas, nei gražus. Tačiau šios markės patikimumas žadėjo, kad mūsų kelionė įvyks iki finišo. Sukirtome rankomis sutarę, kad mokame 80 dolerių už parą, nors pradžioje savininkė prašė 120.
Greitai greitai susidėjome daiktus ir pajudėjome minėto parko link. Nusukę iš centrinės magistralės supratome, kad kelionės tikslą pasieksime negreitai. Kitaip keleivių galvos dėl trankymosi į lubas bus su daug gumbų, o ir pats automobilis gali nukentėti važiuojant labiau į bekelę panašiu keliu.
Ralis gamtos rezervate
Kai pasiekėme parko vartus, darbuotojas, sužinojęs, kad mums šiandien reikia pasiekti viešbutį kitame parko gale, už 120 kilometrų, sudvejojo. Juk parkas dirba iki 18 valandos, o pokalbis vyko 16-ą. Jis nenorėjo tikėti, kad 120 kilometrų parko keliukais galima nuvažiuoti per tokį trumpą laiką, tačiau aš jam pažadėjau, kad vairuoti moku ir viskas bus gerai.
Tuomet mano bendrakeleiviams pavyko pajusti, kas yra ralio reidas ir kaip jaučiasi jo dalyviai. Man buvo smagu lėkti vingiuotais savanos keliukais. Vietomis jie buvo geresni, vietomis – blogesni. O vietomis ir sustoti reikėjo. Ne dėl duobių, o dėl to, kad šalia kelio išvysdavome kokį gražų gyvūną.
Spėjome pamatyti dramblius, liūtų porelę ir gausybę visokių rūšių stirnaičių. Ir pačiu laiku, prieš pat 18 valandą, išvažiavome iš parko ir po kelių minučių pasiekėme viešbutį. Į parką grįžome kitos dienos rytą. Čia praleidome gerą pusdienį stebėdami gyvūnus. Tai buvo ne pirmas kartas safaryje, tačiau labai džiugus potyris, kai didingi gamtos padarai vaikšto taip arti tavęs.
Pavojingiausias kelias
Studijuodamas žemėlapius supratau, kad mums teks važiuoti vienu iš pavojingiausių pasaulio kelių. Tai A104. Jis garsėja gausybe mirčių. Važiuodamas supratau, kodėl kelio dievams reikia daug aukų. Kelias kaip kelias – nei labai geras, nei labai blogas. Problema – kelkraščiuose. Mat kelio pakraščiuose daugybę kilometrų driekiasi didelis turgus.
Žmonės šalia kelio prekiauja viskuo. Apsipirkti sustoja pravažiuojantieji automobiliais. Vieni stabdo, kiti nespėja sustabdyti ir įvyksta bum. Pirkėjai ir pardavėjai nuolat vaikšto vieni pas kitus. Dėl to jie patenka į važiuojamąją dalį ir būna bum. Dar kitokius bum sukelia kitokios lėtaeigės transporto priemonės – tuktukai, traktoriukai, dviračiai su priekabomis.
Tačiau šis kelias turi ir šviesią pusę. Nuo Nairobio kelias driekėsi daugiau nei 2 kilometrų aukštyje, tačiau to nejutome, nes trasa buvo plynaukštėje, lygi lyg Suvalkijoje. Aukštis jautėsi tik dėl vėsoko, labai gaivaus oro ir žalumos. Vietomis sustojus buvo galima pamatyti žemai tolumoje besidriekiančius gražius slėnius.
Avarija
Vienas kolega, dažnai keliaujantis po Keniją, supažindino mus su Eldoreto miesto pastoriumi Saimonu. Tai šviesus žmogus, puikus pašnekovas. Jis papasakojo daug vietinių istorijų apie gyvenimą Kenijoje, politiką. Saimonas asmeniškai pažįsta šalies prezidentą, nes abu yra kilę iš to paties Eldoreto miesto.
Vakarop pastorius mus pakvietė drauge važiuoti pas vietinį fermerį į svečius.
Ir čia vėl nuotykis. Vairuodamas dulkinu keliuku, į akis šviečiant saulei, nepastebėjau betoninio bloko. Į jį trenkiausi kairiu priekiniu ratu. Automobilio kairė pusė pašoko aukštyn. Kai nusileido, supratau, kad padariau kažką labai blogo, nežinia, ar galėsime važiuoti tolyn. Apžiūrėjęs automobilį radau du pramuštus ratus. Vieną dar buvo galima laikinai naudoti, o kitas – visiškai prakirstas.
Pasinaudoję atsarginiu ratu pasiekėme ūkininko sodybą, smagiai pabendravome, jie parodė savo ūkį, pavaišino keistais vietiniais patiekalais. Prisipažinsiu, kad pirmąsyk valgant vietinius patiekalus viduje kažkoks saugiklis bandė įsijungti ir perspėti, kad čia Afrika, kad čia kitoks maistas, gal ir ne visai mums tinkamas. Tačiau juk mes visi žmonės! Pamatę, kaip jie gana švariai gyvena, valgėme ir gyrėme.
Kitą rytą pastorius suorganizavo vizitą į vietinį automobilių servisą. Mums tiesiog pasisekė, kad tame mieste buvo tikrai civilizuotas tinklinis servisas. Meistrai viską gerai padarė, pakeitė pora padangų, o sumokėjome palyginti nedaug – gal 200 dolerių, ir laimingi išvažiavome.
Begemotas – nakčiai, pusryčiams – krokodilas
Kitas taškas – Baringo ežeras. Pakeliui jo link kirtome pusiaują. Įsikūrėme nedideliame kempinge ant ežero kranto. Vandens telkinys didelis, 170 kvadratinių kilometrų ploto, virš jūros lygio pakilęs 970 metrų.
Kolega Mykolas man rekomendavo susirasti vietinį gidą Samą ir pasinaudoti jo paslaugomis. Mums pavyko susirasti šį jaunuolį. Nepaisant jaunos išvaizdos, Samas baigė mokslus universitete, sukūrė šeimą ir dirba gidu.
Jis mums parodė, kaip gyvena vietiniai žmonės. Užėjome į svečius pas vietinę moterį, kurią paliko vyras. Ji negauna jokių pajamų, o jos namas – labai panašus į apleistą sandėliuką. Ji turi kelias ožkas, kurios ir yra pagrindinis maisto šaltinis. Kiekvieną dieną ji, kaip ir kitos kaimo moterys, eina pėsčia vandens į Baringo ežerą. Eina basa keliu, kur pilna aštrių akmenų. 3 kilometrai pirmyn, 3 – atgal. Ir taip du kartus per dieną. Ant pečių arba ant galvos nešant sunkią 30 litrų vandens talpą.
Gyventojų nameliukai pasislėpę tarp brūzgynų, nuo kelio net nematyti, kad čia gyvena žmonės. Nulipdyti iš molio, žemė skurdi, nederlinga, durianti.
Pavargę nuo įspūdžių sugulėme ežero pakrantėje esančiuose moliniuose kempingo nameliuose. Miegodamas kelis sykius prabudau nuo keisto stipraus garso. Buvo panašu į šerno kriuksėjimą, tačiau garsas gerokai stipresnis. Ryte kavinėje sužinojome, kad aplink namelius naktimis šlaistosi... begemotai. „Tačiau tai dar ne viskas“,– pasakė kavinės šeimininkas ir mostelėjo ranka. Ten, už kelių metrų, išvydome ant savo kiaušinių gulinčią krokodilo patelę.
Po pusryčių valtimi išplaukę į ežerą išvydome gausybę gyvūnų – begemotų, krokodilų patelių, erelių, įvairių kitokių paukščių. O gamtos didybe!
Policininkų reketas
Kelionė po Keniją baigiasi, mūsų maršrutas suka Tanzanijos link. Kuo arčiau pasienio, tuo daugiau skurdo, tuo prastesni keliai. Turistų čia nėra, mes vieninteliai baltieji, dėl to mus akylai seka vietinių akys.
Sienos formalumų laukiame nerimaudami. Mat automobilio savininkė sakė, kad gali kilti problemų išvažiuojant į Tanzaniją Kenijoje registruotu automobiliu. Tam paruošėme gausybę raštų, įgaliojimų, visus išsitraukėme po ranka.
Ir štai pasienio postas. Pareigūnas paprašo mūsų sumokėti 2 dolerius už kažką. Mes nesiginčiję ir nesigilinę sumokame ir užkardas pasikelia. Valio, mes Tanzanijoje! Nesitikėjome, kad bus taip lengva ir paprasta.
Važiuojame Tanzanijoje kur kas geresniu keliu, matome gražesnius namus, geresnius automobilius. Atrodo, kad Tanzanija gyvena geriau.
Už dešimties kilometrų mus sustabdo policija ir keistai pradeda tikrinti bet ką. Jie prašo visokių dokumentų, tačiau kai paprašo parodyti gesintuvą ir vaistinėlę, suprantu, kad tai elementarus reketas, kaip pas mus buvo sovietų laikais.
Prie kito tokio posto aš nestoju, o tik draugiškai iškeliu ranką. Supraskite – važiuoja savas žmogus. Nes matau, kad policininkai neturi nei ginklų, nei mašinos, jie nieko mums negali padaryti. Tokios taktikos laikiausi ir toliau.
Tačiau už 120 kilometrų privažiavome kitokį postą. Ten buvo gausybė pareigūnų, jie turėjo ir ginklus, ir radijo stoteles, ir automobilius. Teko sustoti.
Dokumentų patikrinimas. Prašome, mes su šypsenomis veiduose duodame visus dokumentus, supraskite – pas mus viskas gerai. Tačiau pareigūnas įdėmiai varto mūsų pasus, pasikviečia dar vieną kolegą. Ir šis prakalba nebloga anglų kalba: „Kur jūsų vizos? Jūs neturite Tanzanijos vizų!“ Šypsenos nuslenka nuo mūsų veidų.
Bauda
Pareigūnas sako: „Nebijokite, jokių problemų, tuoj atvažiuos viršininkas ir viską išspręs.“ Ir pakviečia mus sustoti pavėsyje. Viršininkas yra viršininkas, jis neskuba. Po poros valandų atvažiavęs pareigūnas mums paliepia sekti iš paskos. Atvažiuojame į policijos nuovadą. Pakvietęs visus mus į kabinetą viršininkas ištaria nuosprendį: „Jūs nelegaliai kirtote valstybės sieną. Už tai jums gresia 800 dolerių bauda kiekvienam. Jeigu nesumokėsite, būsite sulaikyti ir lauksite teismo sprendimo.“
Mano bendrakeleivis verslininkas išsyk leidžiasi į derybas. „Tūkstantis, – sako jis. – Tūkstantis už visus.“
Tūkstantis? Juoduko pareigūno veidas nušvinta. Jo akys rodo godų susidomėjimą. Tačiau aš suvokiu, kad mano kolega pasikarščiavo. 1 000 yra geriau nei 4 x 800, tačiau akivaizdžiai per daug. Ypač mums. Nes suprantu, kad juodukas viršininkas pasirūpins savo kišene, o ne teisingumu ar valstybės interesais.
Galų gale man pavyksta nusiderėti iki 600. Sumokame jam tuos pinigus ir dar grįžtame 100 kilometrų į pasienio postą, kur kiekvienas, sumokėjęs po 50 dolerių, nusiperkame vizas.
Baltųjų čia nematė
Vėlai vakare atvykstame į vietinį kaimą, kur mūsų laukia dar vienas Mykolo rekomenduotas žmogus – mažo kaimelio šviesulys, gana jaunas žmogus Josiah. Jie abu su žmona atrodo labai malonūs ir civilizuoti, abu baigę universitetus.
Josiah savo kieme stato mokyklą, turi kirpyklą, duonos kepyklą, didelį žemės plotą ir verčiasi žemės ūkiu. Aišku, jo kirpykla ar kepykla tikrai nepanašios į mums įprastas ar įsivaizduojamas. Bet jos veikia!
Kaime nėra jokios gatvės, taip pat ir automobilių. Mes esame antri baltieji, užsukę čia per visą kaimo istoriją. Dėl to mus iškilmingai pasitinka būrys dainuojančių moterų ir apkarsto girliandomis lyg kalėdines eglutes. Tokios tradicijos. Jeigu pas ką nors atvažiavo svečias, švenčia visas kaimas. Dainininkes vaišino mūsų naujasis draugas.
Vakare mes kalbame apie Tanzaniją, jos kultūrą, o 5-ą ryto mus pažadina gaidžio klyksmas. Šeimininkas pjauna gaidį ir verda gaidžio sriubą. Nes tokios tradicijos, taip dera vaišinti svečius.
Po ypatingų pusryčių jis mus palydi iki Viktorijos ežero. Į šį kaimą taip pat nėra jokio kelio, jokie automobiliai čia nevažinėja. Gerai, kad turime visureigį. Vietiniai į mus žiūri taip, lyg būtų atskridę marsiečiai. Mes stebime žvejų kaimo gyvenimą, po kaimą su dideliais paukščiais lakstančius vaikus, moteris, drabužius skalbiančias Viktorijos ežere, iš žvejybos parplaukiančius vyrus.
Lydi asmeninis karys
Kita nakvynė – pati brangiausia visos kelionės metu. Už naktį Serengečio parko viloje dviese sumokame 240 dolerių. Nes nėra pasirinko.
Bet gal buvo verta... Gyvenome Serengečio parke, gamtos prieglobstyje ant kalniuko. Plūduriuodamas prie restorano įrengtame baseine gali matyti kelias dešimtis kilometrų savanos, aplink besiganančius keturkojus parko gyventojus. Viešbučio teritorijos nuo parko neskiria tvora, tad gyvūnai gali užsukti į svečius. Dėl to į restoraną ir iš jo mus palydi ietimi ginkluotas masajų karys.
Didelę Serengečio parko teritoriją įveikiame per parą. Matome daugybę gyvūnų. Sutinkame migruojančią antilopių gnu bandą. Joje ne dešimtys, ne šimtai, o tūkstančiai gyvūnų. Jie migruoja tarp Tanzanijos bei Kenijos ir atgal. Serengetis – tikras gamtos perlas. Bene įspūdingiausias matytas Afrikos parkas.
Kertame dar vieną parką – Ngorongoro. Tai irgi išskirtinė vieta, gamtos parkas krateryje. Ypatingas landšaftas, daugybė žirafų, daugybė masajų kaimų.
Pakeliui mūsų laukia Kilimandžaro kalnas. Deja, tą dieną jis visas pasislėpęs debesyse. Važiuojame jo papėdėje, tačiau kalno nematome.
Poliruojame automobilį
Po trijų savaičių kelionės laikas atiduoti automobilį savininkei. Sąžinę graužia, kad automobilio šonus apdraskė aštrūs krūmų spygliai.
Didesniame mieste nusiperkame polirolio ir visi šveičiame automobilio kėbulą, slepiame pažeidimus. Kad savininkė nesupyktų. Tačiau mūsų sąžinę ramina tai, kad savininkei mes nupirkome dvi naujas padangas.
Afrika pigi tik jos gyventojams
Afrika yra pigi šalis, tačiau tik ne baltiesiems. Visose turistinėse vietose tenka mokėti tiek pat, kiek Prancūzijoje. Viešbučių, maisto restoranuose kainos yra specialiai mums, baltiems turčiams. Bent taip mano daugelis vietinių gyventojų. Kad mes esame pinigais aptekę, dėl to blaškomės po pasaulį ieškodami malonumų. Ir tame yra dalis tiesos.
Tačiau pinigai yra reliatyvus dalykas. Juos dažnai prarandi. O kelionių įspūdžiai išlieka amžiams. Miestietiško konvejerinio gyvenimo dienos krenta kaip nuplėšti kalendoriaus lapeliai, o kiekvieną kelionės dieną prisimeni ir po daugybės metų. Ypač, jei ta kelionė savarankiška, jeigu ji buvo kitame žemyne, kur kitokia gamta, kitokie žmonės, kitokie papročiai. Tad nereikia bijoti jokių baubų, kuriais jus gąsdina sėdintieji ant sofos ir dėl to žinantys viską.
Keliaukite į Afriką, Lotynų Ameriką ar Aziją, pažinkite kitokį gyvenimą, plėskite akiratį ir į savo žmogiškąjį atminties diską įsirašykite nepamirštamų įspūdžių bei patirties!
