Kol kas studijos liko antrame plane, nes svarbiausiu universitetu Mantas pasirinko gyvenimą ir keliones. Apie tai, kaip vaikystės svajonės ima ir išsipildo, o nauji projektai skirti ne tam, kad apie juos galvotum, bet tam, kad imtum ir padarytum, kalbamės su Mantu prieš naują jo kelionę. Šįkart vaikinas ketina aplankyti Kazachstaną.
– Tau tik 22 metai, o patirties bagažas jau pakrautas ne vienu darbu, kelionėmis ir projektais. Papasakok, kaip jaunas studenčiokas iš Šiaulių krašto pradėjo skintis savo kelią ?
– Ilgą laiką tiesiog plaukiau pasroviui ir žiūrėjau, kas išeis. Buvau tiesiog eilinis šapelis tekančioje upėje. Tačiau bėgant laikui norėjosi kažko daugiau. Galbūt, kad ta upė taptų sraunesnė. Kadangi pačios upės tėkmės greičio nepakeisi, teko pačiam išmokti irtis sparčiau. Simboliška, jog skintis savo kelią pradėjau ir apsukas padidinau vos pradėjęs studijuoti Kaune.
Turbūt pajaučiau, kad šiame mieste yra kitoks tempas, prie kurio tikrai nebuvau įpratęs, gyvendamas Šiauliuose. Nors šiokią tokią pradžią padariau jau gimtinėje, kur dar besimokydamas 11 klasėje pradėjau dirbti krepšinio žurnalistu portale BasketNews.lt, bet laurus atiduodu laikinajai sostinei. Taip pat yra daug lengviau judėti į priekį, jeigu galvosi, kad tau yra ne „tik“ 22 metai, o „jau“ 22-eri. Man kiekvienas gimtadienis reiškia, jog dar pasisuko skaitliukas ir reikia dirbti dar sunkiau!
– Tavo karjeroje tikrai nemažai įdomių projektų: ,,Kitokie pasikalbėjimai‘‘, ,,JJ Show‘‘, ,,Laisvės piknikas‘‘, viešos paskaitos bendraamžiams ir naujausias tavo darbas ,,Kvepia kelionėm‘‘. Nuo gyvų pokalbių iki kelionių – iš kur tavo galvoje tokios idėjos ir pasiryžimas jas įgyvendinti?
– Vien tik idėjos yra nieko vertos. Netikiu jomis. Visi mes turime jų. Kiek visokių minčių prisiklausau gerdamas alų bare su draugais! Tačiau dažniausiai jos ir lieka idėjomis.
Turiu svajonių ir link jų bėgu. Mane veža procesas, kuomet matau, jog artėju tikslo link. Tada norisi daryti tik dar ir dar.
Visi šie išvardinti projektai gimė vien tik todėl, kad idėjos buvo įgyvendinamos iš karto. Reikia veikti. Svarbiausia yra suvokti, kad idėjos gali virsti realiu pavidalu. Visos. Įsikalkite tai į galvą. Užteks skaityti kitų sėkmės istorijas, tapkite sėkmės istorija.
Pasaulis sukasi greitai. Jeigu nori stovėti vietoje, turi bėgti. Jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau. Ypač, kalbant apie mane – jaunuolį, kuris neturi kažkokių didelių talentų, galinčių padėti sutrumpinti distanciją. Tačiau turiu svajonių ir link jų bėgu. Mane veža procesas, kuomet matau, jog artėju tikslo link. Tada norisi daryti tik dar ir dar.
– Ar kada nors dvejojai, pavyzdžiui, dėl savo jauno amžiaus? Juk sako, kad jaunam žmogui be pažinčių ar bent jau diplomo rankose sunku. O tu atvykęs į kitą miestą šovei kaip torpeda.
– Nemėgstu, kada kreipiamas dėmesys į mano amžių, bet to nepakeisiu. Tai yra eiliniai stereotipai. Ne amžius turi rūpėti darbdaviams, o užsispyrimas ir aistra tam, ką darai. Tai yra viskas. Aš pats žinau tik tiek, kad jeigu aš gausiu galimybę įrodyti savo vertę, tuomet aš ja pasinaudosiu. Turiu tokio sveiko įžūlumo (visgi užaugęs Šiauliuose), kuris kartais mane gelbsti, kartais ir paveda.
Stengiuosi su visais bendrauti kaip lygus su lygiu. Man nesvarbu, ar tai yra įtakingiausias TV prodiuseris, ar kitas daug gyvenime pasiekęs žmogus. Visi mes esame lygūs.
Niekas nesako, kad man buvo lengva prasibrauti. Būdavo, kai draugai šėldavo vakarėliuose, aš dirbdavau. Dirbdavau ir daugiau nei manęs prašydavo. Stengiausi rodyti iniciatyvą. Tai yra vienintelis kelias prasimušti. Negalvoti, kad tavo papildomas darbas bus nepastebėtas.
– Lipai smulkesniais laipteliais?
– Taip. Dabar mes kalbame apie tuos projektus, kurie sulaukė didesnio ar mažesnio žinomumo, tačiau prieš juos dar buvo šimtai kitų mažų laiptelių ir žingsnių, kuriuos reikėjo padėti. Prasibrauti yra sunku, bet bus daug lengviau, jeigu daugiau laiko skirsite idėjoms ir strategijai nei pokemonų žaidimui.
– Po šuolio į viršūnes su pirmuoju projektu, pasitaikė pirmosios pamokos apie apvalų pasaulį su savomis taisyklėmis, projektas užgeso. O tu išsipurtei akmenis iš batų ir toliau žingsniavai. Visai neseniai pristatei projektą ,,Kvepia Kelionėm‘‘.
Pats blogiausias dalykas yra prisirišti prie praeities. Kalbu ne tik apie karjerą, bet ir apie asmeninį gyvenimą. Vienas projektas užsibaigė. Gerai, vadinasi, reikia padaryti išvadas, susižiūrėti klaidas ir iš jų pasimokius pradėti realizuoti naujas idėjas. „Kitokie pasikalbėjimai“ yra tik vienas skyrius mano gyvenime, o ketinu parašyti daug ilgesnę knygą.
– Iš kokių paskatų gimė naujas projektas ir kodėl būtent dabar?
– Aš turiu priklausomybę. Tik šitie narkotikai vadinasi kelionėmis. Jie veža. Prie jų greitai pripratau ir nenoriu atsisakyti. Aš esu tas žmogus, kuris vos ne kas antrą dieną graužia nagus, jog nespės apkeliauti viso pasaulio.
Aš turiu priklausomybę. Tik šitie narkotikai vadinasi kelionėmis. Jie veža. Prie jų greitai pripratau ir nenoriu atsisakyti.
Todėl vos sutaupęs pinigų aš juos išleidžiu ne kam kitam, o kelionėms. Turbūt tai buvo tik laiko klausimas kada sukursiu kažkokį panašų puslapį. Tiesiog noriu įkvėpti kuo daugiau žmonių keliauti ir tai daryti kaip įmanoma dažniau. Apie tai ir bus šis projektas, nes nieko nėra geriau už keliones.
– Papasakok apie „Kvepia kelionėm“. Kuo jis skiriasi nuo kitų?
– Yra begalė kelionių agentūrų, kurios siūlo vieną už kitą pigesnius skrydžius. Taip pat ir kelionių istorijų. Bet aš visada remiuosi viena taisykle: „Koks bebūtų tavo darbas, tu visada gali jį padaryti įdomesnį“. Kaip tik pradėjome kalbinti įvairius žmones apie jų kelionių įspūdžius bei juos filmuoti net dviem kameromis. Šiais laikais vaizdas yra prioritetas numeris vienas. Žmonės nebeturi laiko skaityti ilgų pasakojimų. Taigi, tam (vaizdui – aut. past.) skirsime nemažą dėmesį.
Kalbant apie skrydžių pasiūlymus, tai orientuojamės į tuos žmones, kurie mėgsta kelionę planuoti patys. Taip jie sutaupo pinigų, o tokį kelią renkasi vis daugiau ir daugiau žmonių, nes šiuolaikinių technologijų pagalba kelionių planavimas vis paprastėja. Taigi, mes žmones tik nukreipiame į tam tikras skrydžių bendroves su konkrečiomis datomis.
Aš turiu didelę aistrą kelionių žurnalistikai, todėl stengsiuosi ir mokysiuosi iš artimiausių mūsų kelionių išspausti maksimumą: pakalbinti vietinius lietuvius, daug istorijų turinčius taksistus, restorano šefo prašysime, kad įsileistų į virtuvę. Projektas dar visai naujagimis, tad ambicijų ir idėjų ateičiai yra galybė.
– Esi minėjęs, kad tavo „kelionės“ prasidėjo nuo 11-12 metų, stebint live kameras visame pasaulyje, kol tavo bendraamžiai tuo metu, ko gero, mainėsi yu-hi-oh! kortomis. Tai gana neįprastas pomėgis to meto paaugliui. Ar visada norėjai aplankyti svetimus kraštus?
– Visada domėjausi kitomis kultūromis. Atsimenu, kad būdamas paauglys pradėjau skambinėti atsitiktiniems žmonėms per „Skype“ programą ir bandyti su jais susikalbėti angliškai. Kiek būdavo laimės, jeigu kokia kanadietė atsiliepdavo ir pradėdavo kažką su šypsena pasakoti, o aš tik linksėdavau galvą ir bandydavau savo laužyta anglų kalba kažką atsakyti.
Taip susipažinau ir su vienu indu, kurį supažindinau net su savo šeima. Nežinau, iš kur būdavo tiek drąsos, bet turbūt jau tada supratau, kad pasaulis yra labai mažas, o jame vyksta dideli dalykai.
– Nuo kada pradėjai aktyviau domėtis kelionėmis ir kas buvo tavo pirmasis įkvėpėjas?
– Nepasakysiu nieko naujo. Kaip ir daugelis, žavėjausi Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionėmis. Nors ir nemačiau daug jų pilnų kelionių, bet vien tai, kad du bičiuliai tiek metų keliauja kartu, man yra neįtikėtinai žavu.
– O kur ir kada buvo tavo pirmoji kelionė?
– Pirmoji rimta kelionė įvyko pirmame kurse. Tuomet su kursioku Viliumi nusipirkome vienpusį bilietą į Romą ir planavome kaip nors autostopu grįžti į Lietuvą. Naivuoliai... Kažkodėl manėme, kad ramiai paatostogavę grįšime namo. Realybė buvo tokia, kad ir kiaurai permirkome miegodami po atviru dangumi, ir susirgome, ir gavome baudą už tranzavimą Austrijos autostradoje.
Naivuoliai... Kažkodėl manėme, kad ramiai paatostogavę grįšime namo. Realybė buvo tokia, kad ir kiaurai permirkome miegodami po atviru dangumi, ir susirgome, ir gavome baudą už tranzavimą Austrijos autostradoje.
Galiausiai šiaip ne taip nuvykome iki Prahos ir ten nuleidome rankas – nusipirkome tiesioginį autobuso bilietą į Lietuvą. Pirmas blynas šiek tiek prisvilo.
– Kiek šalių tavo sąraše jau puikuojasi ir kokį kraštą trokšti žūtbūt aplankyti, o gal pakartoti apsilankymą ten?
– Kol kas esu aplankęs tik 22 šalis, tad dar viskas prieš akis. Norėčiau jau išvykti kur nors į tolimesnius kraštus, tačiau negaliu išskirti nei vieno krašto, kur norėčiau nukeliauti. Noriu visur. Pasaulyje yra 194 šalys, o aš mačiau tik 10 procentų...
– Kelionės – vienas geriausių būdų pažinti tiek save, tiek pasaulį. Pats esi sakęs, kad galima keliauti ir labai pigiai, tačiau dėl to gali tekti paaukoti komfortą. Kur tavo riba? Kiek pats daugiausia komforto paaukojai taupumo sumetimais?
– Man kelionėse komfortas nėra itin reikalingas, todėl dažniausiai miegu šešių ar net dešimties lovų kambariuose hosteliuose. Daugiausiai komforto paaukojau turbūt pirmoje kelionėje, kuomet vykome į Veneciją. Šios kelionės metu mes visada nakvodavome palapinėje po atviru dangumi, tačiau Venecijoje nelabai radome kur tokią pasistatyti. Tad tiesiog išskleidėme savo miegmaišius ir bandėme sudėti bluostą ant žemės, radę nuošalesnį užkampį šalia gyvenamų namų.
Turbūt labiau panašus į benamį nesu niekada atrodęs. Ryte, žinoma, nuo plytelių atsikėlėme sulaužytomis nugaromis. Tokia mums tąkart buvo ta romantiškoji Venecija.
– Kaip manai, ką praranda žmonės, kurie nekeliauja?
– Tokių nėra. Visi daugiau ar mažiau keliauja. Tik vieni mėgsta pelėsinį sūrį, kiti – fermentinį. Kiekvienas renkasi pagal savo skonį ir poreikius. Aš, pavyzdžiui, nevairuoju ir artimiausiu metu neketinu to pradėti daryti. Man vairuotojai irgi gali pradėti aiškinti, ką aš prarandu to nedarydamas, bet man neįdomu.
Kaip turbūt bus neįdomu ir tiems žmonėms, kurie turi kitų tikslų. Pavyzdžiui, šeima, karjera, politika ir t.t.
– Bet kai kurie apskritai taip ir neperžengia saugios zonos iš ,,viskas įskaičiuota‘‘ poilsinių kelionių Egipte ar Turkijoje...
– Aš nesu turėjęs „viskas įskaičiuota“ kelionių ir nežinau ką tai reiškia. Galbūt todėl, kad tai man nėra atostogos. Aš nekeliauju tada, kai man atostogos. Aš atostogauju tada, kai man kelionė. Atrodo, tokie panašūs sakiniai, bet tuo pačiu labai skirtingi. Labai tikiuosi, kad dėka projekto „Kvepia kelionėm“ paskatinsiu žmones palikti komforto zoną ir keliauti su „niekas neįskaičiuota“ programa.
– Bet taip keliaujant nesi apsaugotas nuo nemalonių netikėtumų. Ar tau pačiam kurioje nors iš kelionių yra tekę patirti kažką nemalonaus?
– Ačiū Dievui, manęs nėra nė karto apiplėšę ar apvogę kelionėse. Kažkokių nemalonių incidentų neprisimenu. Galbūt todėl, kad stengiuosi namo iš kelionės parsivežti tik teigiamus įspūdžius. Labiausiai į atmintį įstringa tokie neįprasti nuotykiai, kaip kupranugarių žygis į Sacharos dykuma ir nakvynė ten su laužu, šokiais bei gyva muzika, plaukimas kanojomis Matkos kanjone Makedonijoje, pasivažinėjimas dviračiais Maltoje, pusšeštos valandos kelionė magišku Škotijos traukiniu, pamatytas tradicinis Stambulo teatro spektaklis, persikėlimas keltu į nuostabiąją Skajaus salą, portveino degustacijos Portugalijoje ar išvyka į vaiduoklių miestą Kipre.
– Ką manai apie keliavimą vienam? Pats esi jau ne kartą tai patyręs, kaip tam pasiryžai?
– Sunkiausia yra žengti pirmą žingsnį, tačiau po jo bus ir antras, ir trečias. Garantuoju. Solo kelionės užkrečia. Jeigu galvojate, kad keliauti vienam yra sunku ir neįdomu, tai visų pirma iš šito sakinio išbraukime žodį „vienas“.
Kelionės ir šitas žodis yra du nesuderinami dalykai. Jūs nė akimirką nebūsite vienas. Čia yra klausimas tik tas, ar norite kelionės metu su kažkuo dalintis savo įspūdžiais bei istorijomis, ar ne. Tik reikia suprasti, kad ne kažkokie paminklai ar akmenys labiausiai atsimenami grįžus iš kelionių, o žmonės. Pats dažnai keliauju vienas ir iki šiol dar palaikau ryšį su kelyje sutiktais bičiuliais.
– Jau spalį tavo planuose savarankiška kelionė į Kazachstaną. Kodėl ten?
– Norisi kažko egzotiškesnio. Kiek mano bendraamžių gali pasigirti, kad buvo Kazachstane? Iš tikrųjų, tai nebuvo taip, jog žūtbūt norėjau ten ir ieškojau skrydžių. Tiesiog pamačiau pigius skrydžius į mano dar neaplankytą šalį ir nusipirkau. Aišku, didžiulis faktorius buvo ir tas, jog tai kol kas bus egzotiškiausia ir tolimiausia mano kelionė.
Be to, norėjosi pamatyti dar tą sovietinį Kazachstaną, nes galbūt po penkerių ar dešimties metų jis bus neatpažįstamas. Žinoma, gamta, kalnai. Nemėgstu didelių miestų, tai, manau, skirsiu nemažai laiko klaidžiojimui po gamtos paminklus. Tik nežinau, kaip seksis ten su mano itin skurdžiomis rusų kalbos žiniomis. Bet nuo to tik įdomiau.
– Šiuo metu gyveni Kaune, tačiau keliautojų sielos maištingos: ar yra šalis, su kuria įsivaizduoji siejantis savo ateitį? O gal esi „užkietėjęs“ patriotas?
– Gyvenimas kitur ir patriotizmas yra suderinami dalykai, tačiau esu dar per mažai aplankęs pasaulio, jog galėčiau su kažkokia šalimi susieti savo ateitį. Seniau juokais pasakodavau, kad senatvę leisiu Prancūzijos pietuose augindamas vynuoges, bet turbūt čia labiau filmų įtaka nei realūs planai.
– ,,Svajonės motyvuoja judėti į priekį ir visi jų turi turėti‘‘ – esi sakęs, tai kokios yra tavosios?
– Labai paprastos. Gyventi kelionėje ir iš to pragyventi.
