Žodžiu, neatrodo patys patikimiausi vyrukai, kuriuos norėtum sutikti kažkur skersgatvyje.
Staiga jie pasuka link manęs. Net pereina gatvę. Bandau apsimesti, kad jų nematau. Nors jau prieš tai turbūt bus pagavę mano žvilgsnį, mestą jų pusėn. Neturiu kur dėtis, žiūriu, kas bus.
Drąsiausias, einantis priekyje, iš karto tiesia ranką ir sveikinasi. Iš paskos jam ir kiti paspaudžia po dešinę. Vienas netrukus užklausia, ar gali pasivaišinti mineraliniu vandeniu, kurį nešuosi su savimi. Nespėjus net duoti atsakymo, jis jau ima butelį iš rankų.
Pirmas įspūdis ne koks, bet netrukus kartu jau juokiamės bei pozuojame bendrai nuotraukai. Vėliau taip Kazachstane man nutiko ne kartą ir ne du.
Nesuprantu – vežu pas mamą
Prieš išvykstant į Kazachstaną buvau prigąsdintas, jog keliauti vienam ten pavojinga. Reikia stengtis po miestą sutemus nevaikščioti ir nedemonstruoti savo fotoaparato bei kitų vertingų dalykų. Kuprinę saugoti lyg savo akį, nes ją praradus nelabai kas padės. Galbūt taip ir yra iš tiesų, tačiau šioje kelionėje apie kazachus galiu atsiliepti tik pačiu geriausiu žodžiu.
Dar viena situacija. Po ilgos kelionės traukiniu išlipu stotelėje „Aralo jūra“, kur įsikūręs Aralsko miestas. Kažkada čia seniai tyvuliavo Aralo jūra, tačiau turbūt jau nedaugelis vietinių prisimena tokius laikus. Išsiaiškinu, kad iki jos reikia nemažai kelio pavažiuoti – net apie 60 kilometrų!
Viešbučio administratorė iškviečia man vieną dušmaną, kuris turėtų mane ten nuvežti. Jis atvyksta net su visai prabangiu džipu. Kita vertus, su kitokia mašina iki jūros nelabai ir nusigausi per dykumas.
Pradedame šnekėtis dėl kainos, bet su mano graudžiomis rusų, o jo apgailėtinomis anglų kalbos žiniomis sunku pasistūmėti iš vietos. Tačiau čia jis netikėtai randa genialų sprendimą.
„Važiuojame pas mano mamą į namus, ji moka angliškai“, – rėžia jis ir už kelių minučių jau sveikinuosi su jo šeima. Tiesa, prieš tai vos nepartrenkiame tiesiog per gatvę iš lėto kėblinusio kupranugario. Man tai nuotykis, o vietiniams turbūt eilinė diena „ofise“.
Vos spėjus įsitaisyti ant kėdės kazacho mamos namuose mano rankoje atsiduria dar šilta naminė bandelė, ką tik ištraukta iš krosnies. Taip jie vaišina tokius paklydėlius, kaip aš. Žinoma, pasiūlo dar ir arbatos. Tačiau visas svetingumas atsiskleidžia tuomet, kuomet mama nutaria paskambinti ir savo dukrai, dirbančiai sostinėje Astanoje. Pasirodo, ji dar geriau moka angliškai, todėl nutarta, kad padės išsiaiškinti, kur tiksliai aš noriu nuvykti. Neįtikėtina.
Taip ir žaidėme „sugedusį telefoną“ (pamenate tokį žaidimą iš savo vaikystės?) – aš savo norus išdėstau dukrai, ji – mamai, o mama – sūnui. Viską išsiaiškinome, bet jis už kelionę pirmyn atgal paprašė man kiek per didelės sumos – 30 tūkst. tengių (84,8 Eur – aut. past), tad teko maloniai padėkoti už visokeriopą pagalbą bei atsisveikinti.
Sveikinasi kaip broliai
Kazachų draugiškumą įrodo net ir toks paprastas dalykas kaip rankos paspaudimas. Jie sveikinasi taip pat, kaip ir mes, tačiau netrukus paspaudus ranką jie dar prideda ir kairiąją ant taviškės, lyg užtvirtindami draugystę. Atrodo smulkmena, bet kažkaip taip net maloniau.
Daugelis kazachų išgirdę žodį „Litva“ iš karto išpyškins Arvydo Sabonio, Agnės Ditkovskytės ar Kristinos Orbakaitės pavardes. Čia jie gana žinomi ir padeda užmegzti pokalbį. Apskritai kazachai ras progų patys pašnekinti tave, ypač jeigu pamatys, kad esi svetimšalis. Ir ne, užkalbindami ne cigarečių prašys.
Be to, kazachas būtinai paklaus ne tik iš kur tu esi ir ką čia veiki, bet ir tai, ar esi vedęs. Pas juos labai gajus šeimos kultas. Jie patys susituokia bei susilaukia vaikų labai anksti. Šeima – čia neabejotinai svarbiausia vertybė. Galbūt iš to ir kyla jų draugiškumas? O galbūt tai buvusios Sovietų Sąjungos palikimas?
Nesvarbu, jog bendrai paėmus Kazachstane angliškai kalba tiek pat žmonių, kiek ir Lietuvoje palaiko Drąsos kelio partiją – 0,27 proc., tačiau jie stengsis laužyti liežuvį, prisiminti vieną kitą žodį arba bandyti suprasti tavo nerišlius rusiškus sakinius.
Tokia pilka ir niūri šalis kaip Kazachstanas, kur sovietinė atributika vis dar tokia pat populiari kaip ir prieš kelis dešimtmečius, kur apgriuvę ar nebaigti pastatai bado akis, kur skelbimai vis dar kabinami ant sienų, kur gamtos peizažai yra lygu nykioms ir nesikeičiančioms stepėms, kur seni „Ikarus“ autobusai vis dar yra pagrindinė viešojo transporto priemonė, kur korupcija yra antroji religija, kur Wi-Fi taip pat sunku rasti, kaip ir Kaune „Lietuvos ryto“ gerbėją, kur žvyrkelis yra dažniau sutinkamas nei asfaltas, turėtų džiaugtis turėdama tokius nuostabius ir šiltus žmones.
Būtent jie šalį lankančiam keliautojui palieka ryškiausius ir, ko gero, šilčiausius įspūdžius. Juk dažniausiai grįžus iš kelionių atsimeni ne kažkokius aplankytus pastatus, pamatytus objektus, ragautą maistą, o būtent sutiktus žmones.
Pirmąjį Manto Bertulio kelionės po Kazachstaną pasakojimą rasite čia.
