Kai išsiruošiau į Kazachstaną ir atrodė man, kad sugalvojau kažką labai tokio egzotiško bei neįprasto, po kelių naktų hosteliuose supratau, jog nė velnio. Čia visi turi įspūdingesnių, įdomesnių, sudėtingesnių bei labiau pritrenkiančių istorijų nei aš.
Gyvendamas su kitais keliautojais bei vakarieniaudamas prie bendro stalo išgirsti tokius filmo vertus įspūdžius, kad tiesiog norisi staigiai pradėti rašyti knygą ar bent jau dienoraštį.
Viena aplink pasaulį
Pavyzdžiui? Pavyzdžiui, Almatoje sutikau merginą, vardu Amina. Jai vos 22-eji, tačiau jau penkis mėnesius keliauja viena aplink pasaulį. Nepažįstu daug merginų, kurios galėtų leistis į tokią kelionę ir dar vienos.
Mančesteryje, Didžiojoje Britanijoje, gyvenanti Amina jau aplankė JAV, Kanadą, Meksiką, Peru, Kolumbiją, Malaiziją, Indoneziją, Singapūrą, Tailandą, Kambodžą, Vietnamą, Kazachstaną, o neseniai pasileido link namų per Gruziją, Turkiją, Vengriją, Austriją bei Belgiją. Nerealu, ar ne?
Labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę su ja praleisti kelias dienas, tyrinėjant didžiausią Kazachstano miestą Almatą. Plepėjome beveik neužsičiaupdami. Tiesa, teko nemažai ir vienas iš kito pasijuokti, kadangi mums ypatingai nesisekė.
Ketinome eiti kartu į teatrą, tačiau pavėlavome kelias minutes ir nebeįleido. Bandėme nuvykti iki nuostabiojo Almatos ežero, bet pusnyse užklimpo mūsų taksisto mašina ir tikslo nepasiekėme. Aišku, nėra ko norėti, kai su lengvąja mašina bandai užvažiuoti į apsnigtą kalną.
Taip pat vykome iki slidinėjimo kurorto Medeo, kad galėtume į kalną pasikelti keltuvais, tačiau tik atvykę sužinojome, jog kaip tik tą savaitę jie neveikė. Galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės: mums, kaip vos susipažinusiems žmonėms, kartu patirtų tiek nuotykių ir linksmų istorijų galėtų pavydėti ne vienas.
Labai įkalbinėjau ją pradėti rašyti, jei ne knygą, tai bent tekstus iš savo kelionių bei gyvenimo. Ji tikrai galėtų įkvėpti daugelį savimi nepasitikinčių merginų laužyti standartus.
Turbūt iš karto pagalvojote apie saugumą, kuris ypač svarbus vienai merginai keliaujant po pasaulį. Išties pasitaikė keletas priekabiavimo atvejų, bet jie visi įvyko buvusiose SSRS šalyse – Gruzijoje bei Kazachstane. Pastarajame teko matyti ir kur kas keistesnę situaciją – laukiant maisto vienoje valgyklos eilėje Amina atsistojo netoli vieno milicininko.
Būti užkalbintai jai įprastas dalykas. Taip nutiko ir šį kartą. Tokiai simpatiškai merginai dėmesio čia tikrai nestinga. Tačiau, kai atsisėdus prie staliuko ir vėl priėjo tas pats milicininkas bei pradėjo flirtuoti mano akyse su Amina, pasidarė nejauku. Prieš atsisveikinant jis ir savo numerį jai paliko. Va, taip paprastai čia dalykai vyksta.
Su visureigiu iš Nyderlandų į Singapūrą
Jeigu reikėtų hostelius apibūdinti trumpai, tai pasiskolinčiau seną gerą „Nokia“ šūkį – „connecting people“ (angl. vienija žmones – aut. past.). Jau kuris laikas jiems teikiu didesnį prioritetą nei viešbučiams, o hostelyje sutikti žmonės dažnai tampa draugais, su kuriais palaikomas ryšys net ir prabėgus daug laiko po kelionės.
Ne išimtis ir olandai Bramas bei Dieteris, kuriuos sutikau Aktau mieste Kazachstane. Vos pamatęs jų mašiną, pastatytą hostelio kieme, supratau, jog įėjus į vidų laukia skrynia įdomių istorijų.
Buvau teisus. Pasirodo 21-erių ir 22-erių vyrukai su savo didžiuliu visureigiu, kurį jie patys savo rankomis įsirengė, keliauja iš Nyderlandų iki Singapūro. Automobilyje galima rasti ne tik daugybę lentynų, stalčių, šaldytuvą, kriauklę, saulės energijos baterijas ant stogo, bet ir vandens čiaupą. Paklausti, kodėl pasirinko keliauti būtent tokiu maršrutu, vaikinai greitai išpyškina, jog Singapūras yra tolimiausias taškas, kurį galima pasiekti sausuma.
Jų tikslas skamba išties ambicingai. Tam jie davė sau net penkis mėnesius. Įspūdžius iš kelionės olandai viešina savo „Facebook“ puslapyje „Project Overland 2016“. Man, kaip ir daugeliui, kurie kartas nuo karto pagalvoja apie tą vadinamąjį „roadtrip“, tai skamba kaip neįtikėtinas dalykas.
Su olandais praleidome porą dienų. Sykį jie mane pasiėmė pasivažinėti jų daugiafunkcine mašina aplink Kaspijos jūrą. Papasakojo apie savo vizitą Nidoje, avariją Lenkijoje, svetingus maskviečius bei prisiminė šlykščius korumpuotus Kazachstano pareigūnus, kurie olandus per tris dienas buvo sustabdę net šešis kartus. Vieno iš tokio sustabdymo metu jie davė 100 eurų kyšį, kas yra milžiniški pinigai vietiniams.
Įdomi detalė ta, kad atsisveikinęs viename Kazachstano gale su jais vėl netikėtai susitikau po nepilnos savaitės už 3000 km Almatos mieste. Taip veikia hostelių magija.
Geriausias pasaulyje hostelis
Ir tikrai šios kelionių istorijos nėra viskas, kodėl hosteliai keliaujant turi būti pasirinkimas numeris vienas. Taip, tokius įkvepiančius žmones sutikti smagu, tačiau nėra nieko jaukiau kaip ta šeimyninė atmosfera, kurią randi vos pravėręs jaukaus hostelio duris. Ypač, jeigu keliauji vienas.
Bendra vakarienės gamyba, šachmatų partija su lovos kaimynu, vyno degustacija su ką tik sutikta gruzine, dienos įspūdžių aptarimas, filmų peržiūra, pokerio žaidimas ar net ekskursija į vietinį barą.
Viešint Kazachstano sostinėje Astanoje apsistojau turbūt geriausiame kokybės ir kainos santykį atitinkančiame hostelyje, kuriame aš kada nors gyvenime buvau. Nepatikėsite, bet sumokėjęs už hostelį miesto centre vos 5,5 euro nakčiai gavau nepakartojamą panoramą iš 19 aukšto su lauko terasa, tarp kambarių vaikščiojantį ir rytais maloniai žadinantį minkštą juodą mažą kačiuką, tokį pat greitą Wi-Fi, kaip ir Lietuvoje, jaukią ir švarią aplinką, galimybę gerti nemokamai kavą ir arbatą kiek tik širdis pageidauja bei kokius tik įmanoma draugiškiausius bendragyventojus.
Vienas iš jų pamatė mane sėdintį su kompiuteriu ant sofos ir net nemirktelėjęs pasiūlė prisijungti prie jų stalo. Po keleto valandų keturiese jau sėdėjome taksi, kadangi naujieji mano draugai sugalvojo nusivežti mane į vietinį barą, kuriame dirba vienas iš jų pažįstamų.
Pats vienas tokios vietos tikrai nebūčiau radęs, o ir tokio svetingumo nebūčiau galėjęs tikėtis – vos mums atvykus baro savininkas ant stalo padėjo ir pagrindinį susipažinimo „smuiką“ – brendžio butelį, o padavėjos pradėjo nešti įvairiausius patiekalus.
Visada galima nueiti pašėlti į naktinį klubą, bet tokių progų susėsti prie vieno stalo su vietiniais ir pabūti jų vidinėje virtuvėje ne kiekvienam pasitaiko. Bet ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...
