Įveikė legendinę Dakaro ralio atkarpą
Savo maršrutą jis sudėliojo taip, kad pamatytų įvairų Maroko kraštovaizdį. Pradėjęs važiuoti Merzoungoje, pasiekė Zagorą, tuomet Mhamidą, esantį Sacharos dykumos oazėje, Tatą, Assą ir galiausiai atkeliavo iki Atlanto vandenyno.
Pradžioje kelias driekėsi per Atlaso kalnus. „Čia rinkausi beveik nevažinėjamus keliukus – anksčiau jie gal ir buvo aktyviai naudojami, dabar – vos pravažiuojami“, – pasakojo motociklininkas.
240 km atkarpoje nuo Merzoungos iki Zagoro anksčiau vyko Dakaro ralis – ši detalė Egidijui labai svarbi: jam norėjosi pakartoti legendinę ir labai sunkią atkarpą.
„Maždaug 120 km šio kelio apskritai yra vien smėlis – tarsi važiuotum paplūdimiu“, – prisiminė vyras. Likęs kelias buvo lengvesnis – daugiau civilizacijos, kietesnė danga.
Egidijus neslėpė, jog mėgsta adrenaliną – tai įrodo ir jo pasirinktas maršrutas. Vyro šeima su tuo jau susitaikė, tačiau iš aplinkinių keliautojas neretai sulaukia įvairių komentarų. Kai kurie net viešai vadina bepročiu.
Nuo pavojingos kelionės jį bandė atkalbėti ir nakvynės namų Merzoungoje savininkas. „Vakare prieš kelionę ta sunkiąja atkarpa aš jo paklausiau, koks žadamas oras: ar bus įmanoma pravažiuoti, ar neužpūsti keliai, kaip reikės pervažiuoti upę.
Kai užtikrinau, kad vis tiek keliausiu vienas, jis atsisukęs į mane metė: „Tu – loca“ (ispan. kvailys)“, – vietinių bandymus atvesti į protą prisiminė Egidijus.
Nakvynės namų savininkas mane nusivedė prie savo visureigio ir pradėjo aiškinti: „Aš važiuosiu su juo, vešiu visą tavo bagažą – daiktus, maistą, visą kelią lydėsiu tave. O tu galėsi važiuoti priekyje motociklu, neapsikrovęs daiktais“.
Pasakiau, jog to nenoriu – man svarbu išbandyti save. Jis dar kartą pabandė įtikinti, kad tai pavojinga: „Bus vėjas, labai sunku, per dieną viso kelio neįveiksi...“
Kai užtikrinau, kad vis tiek keliausiu vienas, jis atsisukęs į mane metė: „Tu – loca“ (ispan. beprotis, kvailys)“, – vietinių bandymus atvesti į protą prisiminė Egidijus.
Vyras pripažįsta, kad iš tiesų žaidė su likimu, nes patirties tokiose sudėtingose kelionėse neturėjo – iki Maroko nebuvo važiavęs bekelėmis.
Ne tik keliones motociklu, bet ir kopti į kalnus mėgstantis Egidijus dažniausiai į žygius leidžiasi vienas. Žmona prisijungia tuomet, kai maršrutai nesudėtingi.
„Keliauju vienas, nes man taip patinka. Yra klubai, kurie vienija keliautojus motociklais, bet man netinka jų reikalavimai ir atvirkščiai. Aš noriu būti laisvas. Visiems sakau, kad, nors važiuoju vienas, nesijaučiu vienišas“, – užtikrino Egidijus.
Keliavimo ne sezono metu privalumas – pigi nakvynė
Ispanijoje, kur lietuvis šiuo metu gyvena, netrūksta marokiečių. Pasak Egidijaus, paprastai šie imigrantai pasižymi tokiomis savybėmis, dėl kurių vietinių nėra mėgstami.
„Iki kelionės į Maroką aš marokiečius vertinau panašiai – kaip linkusius apgauti žmones. Tačiau tokie galbūt yra tik teritorijoje iki Atlaso kalnų. Važiuojant link Sacharos, kur turizmas mažiau išplėtotas, vietiniai labai paslaugūs, draugiški“, – tikino išankstines nuostatas kelionėje sugriovęs keliautojas.
Dykumos vaizdas įdomus tik pirmomis dienomis. Vėliau nusibosta.
Dar vienas vyraujantis stereotipas – kad Maroko kraštovaizdis – tik smėlynai.
„Maroke yra visko: vienur gali būti šalta, kitur – karšta, yra kalnai, žalumos, vandenynas, jūra. Pati Sachara karšta. Man tai patinka.
Tiesa, vaizdas įdomus tik pirmą ir antrą dienas, vėliau nusibosta. Pradeda varginti ir vėjas, karštis. Gerai, kad tą atkarpą įveikiau pakankamai greit – per tris dienas“, – pasakojo keliautojas.
Vyras, paklaustas apie pinigus, kuriuos išleido kelionei, tikina, kad nėra milijonierius. Anot jo, svarbiausia tinkamai suplanuoti maršrutą ir pasirinkti neturistinį sezoną. Kelionė į Maroką ir po jį Egidijui atsiėjo 700-800 eurų.
Prieš kelionę planavau daug naktų praleisti palapinėje, tačiau netrukus supratau, kad to daryti neverta – nakvynė viešbutyje su pusryčiais ir vakariene žmogui kainavo nuo 20 eurų.
„Sacharos dykumoje dažnai vyksta įvairios ralio varžybos, tuomet viešbučių, maisto kaina keičiasi vos ne kasdien. Aš keliavau tokiu laiku, kai žmonių buvo vos vienas kitas. Kai kuriuose viešbučiuose buvau vienintelis klientas.
Prieš kelionę planavau daug naktų praleisti palapinėje, tačiau netrukus supratau, kad to daryti neverta – nakvynė viešbutyje su pusryčiais ir vakariene žmogui kainavo nuo 20 eurų“, – pasakojo Egidijus.
Kur ilsėsis vyras nuspręsdavo paskutinę minutę – iš anksto užsisakyti nakvynės vietos nebuvo įmanoma dėl sunkiai prognozuojamos kelionės: jis niekada tiksliai nežinodavo, ar pavyks įveikti suplanuotą dienos maršrutą.
Tačiau tam ir nebuvo poreikio, nes nakvynės namai, viešbučiai ir kempingai būdavo pilni tuščių kambarių.
