Važiuojant šiuo Rojaus keliu prieš akis veriasi vienas už kitą gražesni vaizdai, atsiskleidžia Nemuno panorama, viena kitą keičia Nemuno šlaituose sutūpusios jaukios gyvenvietės, kas keli kilometrai pasitinka turtingą istoriją menančios pilys ir didingai stūksantys piliakalniai. Kaip taip gali būti, kad vos 80 km ilgio atkarpoje telpa tiek gamtos ir architektūros grožybių – tai vienas pagrindinių klausimų, kuris sukasi galvoje važiuojant Nemuno vingiais.
Panemunės kelias itin patogus keliaujant su vaikais: daug lankytinų objektų, trumpi atstumai tarp jų, daug galimybių palakstyti ir fiziškai išsikrauti.
Pirmieji vaizdingame Panemunės kely, Nevėžio ir Nemuno santakoje, pasitinka puikiai sutvarkyti XVII a. renesansiniai Raudondvario rūmai. Nors rūmai turi gynybinės pilies bruožų – bokštą, šaudymo angas, tačiau šie gynybiniai elementai atliko daugiau dekoratyvinę paskirtį.
Ilgą laiką Raudondvario dvaras priklausė žymiems didikams Radviloms, vėliau jį valdė Zabielos, bet ypatingai rūmai suklestėjo XIX a. valdant grafams Tiškevičiams. Jų valdymo metais rezidenciją papildė dvi oficinos, oranžerija, įrengtas ūkinis kiemas su arklidėmis, svirnu, tvartais ir kitais pastatais, šalia rūmų buvo įveistas 13 ha peizažinis parkas.
Dabar buvusiame žirgyno manieže veikia menų inkubatorius, įrengta šiuolaikinė 500 vietų renginių salė su scena. O baltoje oranžerijoje veikia restoranas (kai mes lankėmės dar nedirbo). Šalia rūmų yra nedidelis labirintas, kuriame mūsų mažoji keliautoja sugebėjo pasiklysti. Rūmų teritorija kruopščiai sutvarkyta, malonu pasivaikščioti ir pasigrožėti supančia gamta bei architektūra.
Rūmuose įsikūręs Kauno rajono muziejus, kurio ekspozicijose pristatoma kompozitoriaus Juozo Naujalio gyvenimas ir kūryba Benedikto Henriko Tiškevičiaus kelionių fotoreprodukcijos. Grafas buvo didis keliautojas ir žymus fotografas, iš nuotraukų matosi, jog lankėsi Kinijoje, Japonijoje, Jeruzalėje, Kaire… Tik mintyse galima įsivaizduoti, kokie turtingi rūmai buvo valdant Tiškevičiams: kambarius puošė mozaikinis parketas, afganiški kilimai, ąžuoliniai baldai, sienų tapyba, židiniai, buvo sukaupta didelė biblioteka, ginklų ir meno dirbinių kolekcijos. Deja, nei turtų, nei salių grožio nelikę.
Ekspozicijos nedidelės, apžiūrėjus jas, galima pakilti į rūmų bokštą. Labai apmaudu, kad jokio gero vaizdo neradome. Langai nevalyti, aplipę musėmis, o pusę vaizdo užstoja žaliuojantys medžiai. Kaina 6 EUR suaugusiems. Kaina už tai ką pamatėme pasirodė per didelė.
Artėjant prie Vilkijos, alyvų žieduose paskendusiu serpantinu nusileidom iki Nemuno slėnio. Kelias suktas, vingiuotas ir kalvotas, visai kaip važiuojant kalnų keliais. Dukrą dažnai pykina tokiuose ruožuose, tai vyrui teko vairuoti itin švelniai, bet maišelį jau buvau pasiruošusi. Turbūt ties Raudondvariu ir Vilkija atkarpa ir buvo pati sukčiausia, vėliau kelias išsitiesina.
Vilkija – nedidelis miestelis, įsikūręs ant stataus Nemuno kranto. Nepatingėkite išlipti trumpam pavaikščioti miestelio gatvelėmis. Kai kurios tokios stačios, jog primena kalnų gyvenvietę. Vilkija žymi čia esančiu Antano ir Jono Juškų muziejumi, įsikūrusiu sename XVIII a. klebonijos pastate, tačiau jį mes pasilikome ateičiai. Prieš tęsiant kelionę Panemunės keliu, sustojome pasigrožėti Nemunu apžvalgos aikštelėje.
Kaip tik plaukė vienintelis keltas per Nemuną Lietuvoje „Vilkynė“, perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos ir Pavilkijo (Šakių r.). Stovint prie ramiai tekančio Nemuno galima tik įsivaizduoti, kokia čia laivyba ir veiksmas vyko XIX-XX a. Panemunės miesteliuose tuomet kūrėsi prieplaukos, iš Kauno į Jurbarką kursuodavo garlaiviai, kurie plukdydavo ne tik prekes, keleivius, bet spaudos draudimo metais ir lietuviškas knygas iš Prūsijos. O sausumos kelias palei Nemuną irgi nebuvo tuščias – juo keliaudavo pirkliai ir prekeiviai, valstiečiai ir bajorai, šalia kelio buvo statomos smuklės, vykdavo gausūs turgūs.
Deja, dabar Panemunės kelias ne toks gyvas. Infrastruktūra tikrai pagerėjo, pamenu, kai tekdavo anksčiau važiuoti su turistais, net tualetų nebūdavo sustojimuose. Dabar situacija geresnė, bet labai trūksta vietų, kur būtų galima sustoti pasigerėti vaizdais, išgerti kavos bei užkąsti. Dabar tenka važiuoti su savais sumuštiniais ir kavos termosais. Vilkijoje šalia pagrindinio kelio yra vietinė maisto prekių parduotuvė, ten radome gardžių varškės sausainių ir liūdnai atrodantį Lavazza kavos aparatą.
Kitas sustojimas – daugiau nei 30 metrų iškilęs Seredžiaus piliakalnis (dar vadinamas Palemono kalnu) prie Dubysos žiočių. Įveikus 300 piliakalnio laiptelių, lyg nuo gero apžvalgos bokšto atsiveria kerintys vaizdai į apylinkes: upės slėnis, žaliuojančios pakrantės, pienių laukai ir obelų žieduose skendinčios sodybos. Laiptai gerai sutvarkyti, yra turėklai, mūsų trimetė lengvai įveikė visus laiptelius.
Stovėdama prisiminiau M.K. Čiurlionio užrašytus žodžius: "O ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nei kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! – koks graudus paprastumas tame reginyje.“
Veliuonos miestelio centrą pasiekėme dardėdami seniausiu, akmenimis grįstu keliu. Tarp dviejų piliakalnių įsikūrusi Veliuona mena didingą istoriją. Tai buvo viena svarbiausių pasipriešinimo kryžiuočiams centrų. Čia ant Gedimino kapo piliakalnio stovėjo pirmoji medinė pilis.
Ant kito piliakalnio, vadinamo Pilies kalnu, 1412 m. Vytautas pastatė mūrinę pilį. Dabartinis miesto centras tai trikampė Vytauto aikštė, kurios centre stovi betoninis paminklas didžiajam kunigaikščiui. Nuo aikštės puikiai matosi renesansinė Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Jos šventoriuje palaidoti lietuvių kalbos puoselėtojai Antanas ir Jonas Juškos. Zakristijonas pamatęs mus, su raktų pundu atėjo mūsų pasitikti, užminęs mįslę įleido vidun. Bažnyčia dabar restauruojama. Gaila, į bažnyčios bokštą pasikelti nepavyko.
Vos už kelių posūkių, pro medžių proskynas nuraudo Raudonės didysis bokštas. Iki pilies veda akmeniniai laiptai, besislepiantys šimtamečių medžių pavėsyje. Įspūdingo grožio rezidencinę pilį XVI a. pab. pasistatė stambus miško pirklys iš Prūsijos Krišpinas Kiršenšteinas. Keičiantis pilies savininkams pilis buvo ne kartą perstatyta. XX a. viduryje pilis buvo restauruota ir joje įkurta pagrindinė mokykla. Mokykla pilyje!
Raudonės puošmena – didysis cilindrinis bokštas (33,5 m aukščio) yra atviras turistams – jame įrengti laiptai, vedantys į apžvalgos aikštelę (kaina 1.5 EUR). Laiptai sukti, bet laikant vaiką už rankos, o kitą nešant nešioklėje, visi sėkmingai užlipome. Mums lankantis savaitgalį prie pilies vyko nedidelė mugė, vietinės moterys kepė senovinius blynus (kaina 2 EUR), buvo galima nusipirkti naminių sausainių, vaikams galima pajodinėti poniu ( kaina 5 EUR) ar žirgu, savo taiklumą galima išbandyti šaudant iš lanko.
Kaip buvome informuoti, tokie bendruomenės susibūrimai vyksta kiekvieną savaitgalį. Išalkus, galima sočiai pavalgyti lietuviškų patiekalų šalia esančioje kavinukėje.
Šalia pilies ošia vienas seniausių Lietuvoje parkų, susiformavęs XVI-XIX a. Čia ir liepų alėjos, kaštonų takai, auga ir retesni medžiai, tokie kaip riešutmedis, maumedis. Nepamirškite pasėdėti Raudonės milžiniškoje kėdėje! Parkas dabar tvarkomas, dalis senesnių medžių yra iškirsti, parkas praretintas, atvertos proskynos, išryškinant vaizdą į Nemuną. Ruošiamasi Raudonę labiau prikelti turizmui, ateityje čia veiks viešbutis, atsidarys restoranas.
Tokio turtingo kelio pabaiga irgi turi būti įspūdinga. Savo Panemunės maršrutą mes užbaigėme aristokratiškai – autentiškiausioje, daugiau nei 400 metų skaičiuojančioje rezidencinėje Panemunės pilyje. Po šitiek įveiktų per dieną laiptelių, norėjosi tik griūti į karališkus patalus. Bet iki jų dar reikėjo pasistengti ir užlipti aukštai iki trečio pilies aukšto.
Viešbutis nedidelis, turi 13 vardinių kambarių, pavadintų pilyje gyvenusių istorinių asmenybių vardais. Mums garbė teko gyventi Generolo Antano Gelgaudo, vadovavusio 1830-1831 metų sukilime, numeryje . O dar ir 2021 metai Jurbarko r. Savivaldybės paskelbti A. Gelgaudo metais! Viešbučio interjerus puošia prabangūs XVIII-XIX a. antikvariniai baldai bei detalės: karališkos lovos su baldakimais, raižyto medžio spintos ir spintelės, senoviniai veidrodžiai, krėslai, sienas puošia gobelenai…
Viskas kaip muziejuje, tik čia galima juos liesti. Mūsų trimetė keliautoja negalėjo atsitraukti, vis žiūrėjo pro kambario stoglangį į bokštus, kuriuos kone ranka galėjome pasiekti ir į didįjį pilies kiemą. Jai tai padarė didelį įspūdį.
Per tiek šimtų metų pilis keitė ne tik savininkus, bet ir vardus: ji buvo ir Gelgaudų, ir Vytėnų pilimi vadinta, ir visai kaimiškai – Zamkumi. Jau anuomet, XVII a. pilis buvo labai moderni: buvo įrengta kanalizacija, prausyklos, o gyvenamosiose patalpose ir tualetai (latrinos). Pilis labai išgražėjo valdant Gelgaudams, kurie pietiniame korpuse įrengė iškilmių salę, kambarių sienas dekoravo freskomis, patalpas šildė spalvotų koklių krosnimis bei židiniais, buvo įrengta šeimos koplyčia ir biblioteka.
Beje, nuo birželio mėnesio turėtų visuomenei atsidaryti dalis pietinio korpuso po ilgų restauravimo darbų. Gaila, mes kiek per anksti atvykome. Kol kas lankytojai už 2 EUR gali apžiūrėti atkurta XVIII a. virtuvę, karcerį ir pakilti į bokštą. Tai buvo pats baisiausias lipimas į bokštą, tiksliau, nusileidimas. Į viršų lengviau, bet leidžiantis kojos drebėjo. Laiptų daug, jie statūs ir labai siauri.
Turi lipti 100 proc. susikoncentravęs ir žiūrėti atidžiai po kojomis. Šių laiptų savo trimetei neleidome išbandyti, kad ir kaip ji norėjo. Šalia pilies ošia senas 13 ha parkas su penkių tvenkinių apsaugine juosta. Po sočių pusryčių buvo malonu pasivaikščioti, o medžių šlamėjimas ir varlių kurkimas buvo pati geriausia miego muzika mūsų mažiausiam turistui.
Taip greitai Panemunė mūsų nepaleido, nors ir skubėjome tęsti kelionę link jūros, tačiau maloniai strigome porai valandų Arūno žirgyne, vos pora kilometrų nuo Panemunės pilies. Čia laisvėje gyvena 17 žirgų ir trys poniai.
Vos Arūnas ištraukė morkas, per pievą pasileido bėgti visi 17 žirgų. Jiems atėjus, pasimečiau, ką reikia daryti: puoliau glostyti vieno nosį, kol kitas jau laižė sūnaus koją, o tas iš laimės krykštavo visu balsu, kita ranka šėriau morkom nekantriai laukiančius gražuolius. Šarka, Pipiras, Era, Melanija, Amigo – tik tiek nuostabių vardų pavyko prisiminti. Dukra išvis nesiorientavo iš laimės, matydama tokią jėgą ir energiją.
Pasislėpę tarp žydinčių obelų, yra ir trys pačio Arūno kasti tvenkiniai, kuriuose knibžda šamai, karpiai, plačiakakčiai ir amūrai. Dukrai nuėjus pamaitinti žuvyčių, suplaukė dešimtys karpių nuo mažų iki didelių. Vanduo tiesiog užvirė ir burbuliavo nuo bečepsinčių žuvų.
Žirgyno šeimininkas turi meilę ne tik žirgams, bet ir antikvariniams daiktams. Sukaupta šarvų, ginklų, baldų kolekcija nenusileidžia muziejuose rodomiems eksponatams. Norite pasijusti riteriu? Čia galite apsirengti nuo galvos iki kojų ir sudalyvauti dvikovoje.
Prieš leidžiantis į kelią link jūros, užsukome į ant kalvos įsikūrusią, elegantišką bistro „Keltininkas“, su nuostabiu vaizdu į Nemuną. Meniu nedidelis, o tai jau puiku! Užsisakėme jų firminio bulvių plokštainio su karka, ilgai kepamo duonkepėje, šonkauliukų, vietinių sūrininkų sūrių rinkinį bei pabaigai „Keltininkas“ torto. Tai buvo rojus skrandžiams. Kainos labai adekvačios, porcijos didelės ir sočios.
Apie Panemunės kelią girdėję yra ne vienas, tikiu, daugeliui teko šiuo keliu važiuoti mokyklos laikais. Kelias išgražėjo, infrastruktūra pasikeitė, dvarai ir pilys atgimė, tad tikrai verta pravažiuoti ir aplankyti objektus iš naujo. Puikus kelias keliaujant su vaikais, dažni sustojimai neleis nuobodžiauti, bokštų ir piliakalnių gausa leis fiziškai išsikrauti. Taip pat ir kelioninė kišenė neliūdės, nes mokamų objektų nedaug. Maršrutą galima įveikti ir per dieną, bet rekomenduojame užbaigti kelionę efektingai ir pasiimti nakvynę.
Daugiau kelionių:
Instagram – https://www.instagram.com/kelioniureikalai/
Facebook – https://www.facebook.com/kelioniureikalai