„Kelionės mano gyvenime yra kasdienybė. Kartais jos vargina, tačiau nors savaitei užsibuvus vienoje vietoje ar namie, iškart pajaučiu norą kažkur keliauti“, – sako M.Levickis.
– Ar esi skaičiavęs, kiek šalių aplankei koncertuodamas?
– Kai išgirstu šį klausimą, pradedu galvoti, kuriose nesu grojęs. Sakau tai kiek juokais, nes išties yra nemažai neaplankytų vietų – visa Afrika, Australija, Grenlandijoje taip pat nebuvau. Tačiau labiausiai man nesmagu, kad nesu buvęs Pietų Amerikoje nei kaip turistas, nei su koncertais. Juk Pietų Amerika ir akordeonas yra labai susiję, kalbu apie tango kultūrą. Labiausiai norėčiau nuvykti ten kaip turistas, nes labai retai taip būna, beveik niekada. Svajoju aplankyti tango barus, tas jų slaptas vietas, kur žmonės susirenka šokti. Pats nemoku šokti tango, moku groti, tačiau pamatyti ir patirti tai būtų be proto įdomu.
– Kokia aplankyta šalis padarė didžiausią įspūdį?
– Labai sunkus klausimas. Didelį įspūdį padarė pirma kelionė į JAV – ypatingai didelis erdvės jausmas. Po siaurų Londono gatvelių nuskridus ten, buvo didelė atgaiva. Tačiau tai nėra ta šalis, į kurią labai norėčiau grįžti. Singapūras paliko labai gilų įspūdį. Pristačiau ten savo albumą, tačiau norėčiau ten ir aplinkinėse šalyse – Malaizijoje, Tailande – praleisti atostogas.
O tarp nepatikusių vietų yra Tokijas. Publika ten šauni, matosi, kad jiems patinka rimtesni bei gilesni dalykai, ir tai mane labai sužavėjo. Galbūt lūkesčiai dėl paties miesto buvo gal per dideli, nes draugai anglai sakė, kad man ten patiks. Tačiau nuvykau į dar vieną didelį miestą, kuris nepasirodė išskirtinis. Ir dar vienas dalykas – nekenčiu močiučių užuolaidėlių ant mašinos stiklų, o ten jų – labai daug. Jaučiausi kaip kokioje Baltarusijoje.
– Ar labai skiriasi publika, jos reakcijos?
– Publika, žinoma, skirtinga, kaip skirtinga būna kultūra ar žmonių mentalitetas. Tačiau šie skirtumai nėra labai dideli. Pavyzdžiui, kai koncertuoju Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, patenku į labai išmanančios publikos rankas. Tai publika, kuri yra apsišvietusi, domisi labai konkrečiais dalykais, puikiai suvokia, kur jie yra, ir ko klausosi.
Mano paties mylima Pietų Korėja mane priima itin šiltai. Ypatingai nustebino koncertas šių metų rugsėjį, kuriame buvo virš tūkstančio žmonių. Vietos žiūrovams buvo įrengtos ant upės kranto, o scena, kurioje grojau su orkestru, plūduriavo ant vandens. Nors atstumas tarp publikos ir manęs buvo nemažas, tačiau po koncerto girdėti garsius ir aistringus šūkius „Martynas, I love you“ man buvo... kiek keista. Keista, kad mane, neįprastu instrumentu grojantį jaunuolį, iš nežinomos šalies pamilo taip greitai ir taip garsiai tai deklaruoja.
Įdomu buvo pamatyti visai kitokią kultūrą Armėnijoje – ten žmonės koncerto metu kalbasi. Gali pasirodyti, kad jie manęs neklauso ir jiems neįdomu. Iš tiesų tai jiems labai įdomu, tačiau jiems reikia muzikanto pasirodymą su aplinkiniais aptarti jo metu.
– Ar tai, kad koncertuoti keliauji su gana dideliu instrumentu, nepridaro bėdų?
– Pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, gana dažnai tenka oro uoste sugroti, nes reikia įrodymo, kad gabenu tikrą instrumentą ir tikrai galiu jį valdyti. Kartą esu išvykęs į koncertą išvis be akordeono. Tai buvo vienintelis toks nutikimas ir labai gerai, kad koncertas vyko Lietuvoje, todėl instrumentą atsigabenti nekilo didelių problemų. Vis vien to pakartoti tikrai nenorėčiau.
Būna ir netikėtumų, kai mane atpažįsta: kartą skrydžio palydovės pasiūlė pasirašyti ant atvirutės ir pačiam įteikti tuos parašus mano gerbėjams, lėktuvo pilotams. Taigi, turėjau galimybę pasėdėti ir lėktuvo pilotų kabinoje. Tai buvo pasakiška.
– Koncertuojant po visą pasaulį, tikriausiai tenka sutikti ir žymių žmonių?
– Ir žymių, ir įdomių. Singapūre esu grojęs šios šalies prezidento Tony Tano labdaros renginyje, kuriame teko su juo ir asmeniškai susipažinti. Edinburge teko susitikti su Velso princu Čarlzu ir jam atlikti savo muziką.
Su Rodu Stewartu prasilenkdami paplepėjome BBC radijo stotyje, apsikeitėme komplimentais. Iš klasikinės muzikos pasaulio labai džiaugiuosi spaudęs ranką Danieliui Barenbomui – žymiam pianistui ir dirigentui iš Argentinos. Tik reikia suprasti, kad tos pažintys buvo trumpos – rankų paspaudimai, keletas frazių, ir tiek. Tiesa, su žymia britų aktore Penelope Wilton, vaidinusia seriale „Downton Abbey“, teko bendrauti daugiau – darėme bendrą projektą Londone esančiame W. Shakespearo „Globe“ teatre.
– Nuolatinės kelionės gerokai vargina. Kaip kovoji su nuovargiu?
– Geru poilsiu. Kartais jo tikrai pritrūksta. Taip nutiko JAV, Sant Lui mieste. Ten, belaukdamas savo koncerto antros dalies, užkulisiuose užmigau tiesiog ant medinės kėdės. Antra dalis jau prasidėjo, nuskambėjo įžanginiai akordai, po kurių turėjau įstoti, tačiau scenoje taip ir nepasirodžiau. Mane pažadino atbėgęs garso inžinierius.
– Kokių nuotykių dar esi patyręs bekeliaudamas?
– Jų buvo labai daug. Kartą, būdamas 16-os, į konkursą keliavau autostopu, nes iš viešbučio važiavęs autobusas nusuko kita kryptimi, o mano grojimo laikas jau buvo visai čia pat. Tai vyko Italijoje. Su sunkiai sveriančiu akordeonu ant pečių lipau į didžiulį kalną, kurio viršuje esančiame miestelyje ir vyko konkursas. Meldžiau, kad kuo greičiau kas nors važiuotų pro šalį.
Kai pagaliau tai įvyko, negalėjau patikėti savo akimis. Tai buvo triratis tuk-tuk automobilis, kurį vairavo visai sena senučiukė. Nykštys stabdyti šią transporto priemonę taip ir neiškilo. Vėliau išgirdau kitą automobilį, kuris atrodė dar mažesnis, tačiau bent buvo su keturiais ratais, ir vairuotojas mielai mane pavėžėjo. Į konkurso sceną spėjau vos vos.
Yra tekę ir parą pavėluoti į lėktuvą, ir būti neįleistam į jį. Tokie įvykiai keliaujant ir skubant, aišku, prideda streso, tačiau prisimindamas šiandien tik šypsausi. Netgi tai padeda kūryboje: pavyzdžiui, „Classic Live Show“, kurį ruošiu Lietuvos publikai gruodį, bus savotiškas mano kelionių, potyrių ir nuotykių atspindys. Šio pasirodymo metu aš netgi skraidysiu, lygiai taip, kaip skraidau savo gyvenime – padebesiais.
– Kokie koncertai užsienyje jau numatyti šiuo metu?
– Artimiausia kelionė laukia į Rusiją. Į šią šalį važiuoju ne pirmą kartą, bet į Sankt Peterburgą – pirmą. Grosiu miesto filharmonijos didžiojoje salėje ir tai labai didelis man, kaip jaunam muzikantui, įvykis. Paskutinę metų dieną su „Classic Live Show“ aplankysiu Vokietijos Duisburgo miestą, o vasarį visam mėnesiui su soline programa išvyksiu į Kiniją.
