Bet pradžioje grįžkime prie Europos nykštukinių valstybių temos. Kad Vatikanas yra mažiausia valstybė pasaulyje, turbūt pasakytų ir darželinukas. Tas pats vaikas tikriausiai pridurtų, kad Vatikano valdovas yra Romos popiežius – visų pasaulio katalikų pontifikas. Ir tas vaikas būtų teisus – Vatikanas yra pati mažiausia valstybė pasaulyje tiek pagal gyventojų skaičių, tiek pagal plotą, kuris yra viso labo 44 hektarai. Tai maždaug kaip keturi Vilniaus Akropoliai. Nuo mūsų jau anksčiau apžvelgtų nykštukų ši valstybė skiriasi kardinaliai.
Vatikanas nėra standartinė valstybė. Jis yra labiau ne valstybė, o organizacija, kurią valdo Šventasis Sostas su popiežiumi priešakyje. Šventasis Sostas yra oficiali ir pagrindinė Romos katalikų bažnyčios vyskupija. Jis kalba ir atsako už visą Romos katalikų bažnyčią pasaulyje.
Taigi, normalių valstybių kriterijai ir palyginimai Vatikanui netaikomi. Jo bendras vidaus produktas nėra skaičiuojamas, jis nieko negamina, niekur nesivaržo, su niekuo neprekiauja. Turi savo simbolinę armiją popiežiui saugoti. Šią armiją sudaro šveicarų gvardiečiai.
Vatikanas tapo valstybe 1929 m., kai Šventojo sosto vadovai su popiežiumi priešakyje susitarė su Italijos valdžia, nes iki tol nuolat įsiplieksdavo nesutarimai ir nesusipratimai, kur dvasininkai turi gyventi ir kas už tai turi mokėti. Vatikano pripažinimas valstybe šiuos reikalus kiek sutvarkė.
Manau, kad Vatikanas atsirado labai tinkamu Italijai laiku, nes netrukus užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo metu tiek naciai, tiek sąjungininkai Romą bombardavo labai atsargiai, vengdami sugriauti Vatikaną. Net diktatoriai ir karo vadai Vatikaną laikė dievo namais. Roma turėtų būti Vatikanui dėkinga, kad nebuvo sugriauta daugiau.
Vatikane gyvena apie tūkstantį gyventojų. Žmonių, turinčių Vatikano pasus yra dar mažiau. Kasdien į darbą Vatikane atvyksta dar apie tris tūkstančius darbuotojų gyvenančių Romoje. Kodėl ten? Nes Vatikane nepakanka vietos. Didelę šios mažos teritorijos dalį užima sodai, kuriuose ilsisi popiežius ir kiti šventi vyrai. Todėl, žinoma, jokių naujų statybų vykdyti Vatikane nėra galimybės.
Oficiali Šventojo Sosto valdančio Vatikaną kalba yra lotynų, bet ši mirusi kalba realiai naudojama tik bažnytinėse apeigose ar dokumentuose. Žmonės Vatikane šneka itališkai. Anglų kalba, žinoma, vartojama irgi labai plačiai.
Vatikano ekonomika yra daugiausiai kuriama iš tikinčiųjų aukų. Nemažą jos dalį sudaro įplaukos iš turizmo. Turistai moka už muziejų bilietus, pašto ženklus, suvenyrus, pašventintus paveikslėlius, katalikiškas knygas ir panašius dalykus. Sako, kad žmonės dirbantys Vatikane uždirba daugiau nei dirbantys Romoje.
Kadangi Vatikanas yra Romos miesto dalis, norint jį aplankyti reikia atvykti į Romą. Vatikanas neturi sienų, todėl neatidžiai einant gatve, gali net nepastebėti, kad jau įžengei į Vatikaną. Man būtent taip ir atsitiko. Galėtų būti ir koks nors aiškesnis riboženklis, pagalvojau su apmaudu, nes per žioplumą praleidau tą momentą, kai mano koja palietė Vatikano žemę.
Šiokios tokios Vatikano miesto sienos yra, tačiau ne iš tos pusės, iš kurios mes atėjome.
Apskritai apsilankymas dievo žemėje buvo toks nesklandus, kad sugadino mano malonų laukimą ir jausmą, kuris turėjo aplankyti patekus į šią šventą žemę. Tikėjausi pajusti nušvitimą, atsivertimą ar kažkokį dievo apsireiškimą, bet to neatsitiko.
Taigi, pirmiausia pražiopsojau įžengimą į šventąją žemę, o po to suvokęs, kad aš jau Vatikane, dar labiau nusivyliau pamatęs ne iškilmingą aplinką, o restoranus su galybe žmonių, kemšančių maistą. Iš nusivylimo šaukiau jiems, kad jie yra kūno vergai, kuriems šventoje žemėje yra svarbiau ne pagarbinti dievą, o prikišti skrandžius. Bet šaukiau ne per garsiai, nes bijojau, kad neišvežtų policija.
Ta dieną ir toliau nesisekė. Pasidavęs kūno vergų įtakai, prieš įeinant į Švento Petro baziliką nusprendžiau pasistiprinti, kad galėčiau susitelkti maldoms negalvodamas apie maistą. Viename restorane kainos buvo taip susuktos, kad už maistą sumokėjome dvigubai daugiau, nei buvo parašyta. Tarsi to būtų maža, galiausiai buvome apskritai neįleisti į baziliką, nes dėvėjau šortus ir berankovius marškinėlius.
Teko spūdinti lauk taip ir nepasimeldus. Gerai, kad viešnagė Romoje buvo tik prasidėjusi. Nenoriu net ir galvoti, kaip viskas būtų atrodę, jei tai būtų paskutinis vakaras Romoje. Per savo žioplumą būtume net neaplankę pagrindinio ir esminio Vatikano objekto.
Rytojaus dieną nors buvo dar karščiau, viskas ėjosi sėkmingiau. Atstovėję ilgą eilę pagaliau patekome į pagrindinę Vatikano šventovę. Taip, eilės čia gali būti siaubingos. Manau norint ramiau pabūti ir labiau susikaupti, Vatikaną reikėtų lankyti žiemą ir darbo dienos metu. Vasarų savaitgaliais čia būna turistų anšlagas.
Prie pat įėjimo į baziliką yra kraniukai su bėgančiu vandeniu. Prie jų taip pat stovi eilė. Stovėdamas joje pastebėjau, kad daugelis žmonių tuo vandeniu šlakstosi sprandus. Čia turbūt koks nors šventas vanduo, ir sprando šlakstymas yra koks nors specialus ritualas, jaudindamasis galvojau. Kai priėjau eilę prie vandens, užsimiršau, atsigėriau ir nuėjau. Ir tik tada prisiminiau, kad pamiršau pasišlakstyti sprandą. Baisiai siusdamas turėjau iš naujo stovėti eilėje, nes bijojau praleisti kažką švento. Tik vėliau sužinojau, kad nieko švento ten nebuvo, žmonės taip tiesiog vėsinosi.
Pati Švento Petro bazilika yra graži ir erdvi. Gal ir būtų galima čia pasijusti ypatingai, bet vėlgi, ant kojų lipantys turistai tam jausmui net neleidžia normaliai susiformuoti. Turbūt norint pasijusti šventai reikia patekti į Vatikano sodus ir sutikti bevaikštantį popiežių. Žinoma, to padaryti nepavyks, nes ten niekas jūsų neįleis. Bet įleis į Vatikano muziejus. Besidomintys religija ir Vatikano istorija, tuose muziejuose praleis laiką tikrai turiningai.