Norintiems aplankyti Ekvadorą, Algirdas duoda šūsnį patarimų ir priduria: „Tai – viena mažiausių šalių Pietų Amerikoje, bet gali patenkinti kiekvieno keliautojo poreikį.“
Su lietuviu, iškeitusiu gimtąją šalį į tolimą Pietų Ameriką, kalbamės apie keliones, devynias dienas Amazonės džiunglėse, kur per pastaruosius 20 metų, jis buvo trečiasis žmogus, įveikęs tokį iššūkį, bei ribines patirtis, kurias atneša kelionės.
Jis dalijasi patarimais – kaip išdrįsti keliauti į tolimas šalis ir nebijoti to daryti vienam, kuo gyvenimas Ekvadore skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje, apie europiečiams neįprastą ekvadoriečių delikatesą – jūrų kiaulytes, bei jūrų liūtus ant suoliukų autobusų stotelėse ar pelikanus, nutūpiančius ant pietų stalo.
Keliautojas atvirai pasakoja, kokia situacija privertė išsikelti klausimą, kurio dabar savęs klausia kiekvieną dieną – jeigu mano gyvenimas pasibaigtų dabar, ar aš būčiau patenkintas tuo, kaip jį nugyvenau?
– Algirdai, pastaruosius metus itin aktyviai keliauji, o tavo aplankytų šalių sąraše gana egzotiški kraštai: Galapagų salos, Bahamai, Barbadosas, Kolumbija, Panama, Saudo Arabija, Omanas, Albanija, Peru, San Marinas, Salvadoras, Hondūras, Ekvadoras ir kiti... Pagal ką renkiesi, kokią šalį aplankyti?
– Dažniausiai pagal kažkokį konkretų objektą. Pavyzdžiui, šauna idėja aplankyti ugnikalnį ir tada žiūriu, koks ugnikalnis yra artimiausias nuo vietos, kurioje tuo metu esu ir labiausiai atitiktų lūkesčius. Žmonės mėgsta žymėtis šalis, kurias aplankė, tai – visai smagus dalykas, bet man tai kelia per daug streso, o ir vėliau nebenori keliauti ten, kur jau esi buvęs, nors toje pačioje šalyje dar daug ko nepamatei.
Aš derinu savo darbą su kelionėmis, todėl man labai svarbu, kad ta šalis turėtų gerą interneto ryšį. Taip pat esu labai aktyvus keliautojas, todėl mano dienos būna labai įtemptos. Nuo to momento, kai aš baigiu darbą, iki momento, kai nueinu miegoti – nagrinėdamas šalį nueinu apie 20–30 kilometrų, todėl man svarbu, kad šalis nebūtų labai ribotos lokacijos, tam, kad galėčiau daug pamatyti, kiekvieną dieną ko nors naujo pasisemti ir išmokti.
– Kaip tau sekasi derinti darbą ir aktyvų keliavimą?
– Neslėpsiu, kad tai yra pakankamai didelis iššūkis, bet to išmokau su laiku. Pirmosios kelionės nebuvo lengvos, dėl to, kad automatiškai mane traukdavo kuo greičiau išeiti iš namų, pasibaigti darbus, kartais būdavo, kad ir keliomis valandomis anksčiau išeidavau iš darbo, bandydamas kompensuoti produktyvumu darbo metu, kas ne visada pavykdavo.
Vėliau pradėjau taikyti paprastą taktiką – stengdavausi keliauti į tokias šalis, kuriose aš galiu pradėti dirbti labai anksti ryte ir užbaigti darbus iki pietų meto, o vėliau laisvai keliauti.
– Kiek metų tu jau keliauji ir kiek šalių esi aplankęs?
– Intensyviai keliauju dvejus pastaruosius metus. Vidutiniškai praleidžiu apie pusę metų ne toje šalyje, kurioje nuolat gyvenu. Šiuo metu keliauju pagal nuotaiką, dažniausiai nebūnu iš anksto nusipirkęs bilietų, tiesiog sėdžiu ir staiga šauna mintis „jau atėjo laikas kažką pamatyti“. Tuomet nusiperku bilietus.
Iki šios dienos esu aplankęs apie penkiasdešimt šalių.
Šiuo metu keliauju pagal nuotaiką, dažniausiai nebūnu iš anksto nusipirkęs bilietų, tiesiog sėdžiu ir staiga šauna mintis „jau atėjo laikas kažką pamatyti“.
– Ar sutiktum su teiginiu, kad sergi „kelionių liga“? Kodėl pradėjai keliauti, kas tave labiausiai žavi maišant pasaulį?
– Didžiausi mano kelionių aistros kaltininkai yra keli žmonės, pagrindinis jų – mano mama. Ji nuo vaikystės skatino smalsumą, skatino norą domėtis pasauliu. Sykį, kai vaikystėje susirgau, mama man nupirko knygą apie visas pasaulio šalis, tad nors mokykloje nebuvau pavyzdingas mokinys, bet geografiją mokiausi puikiai: žinojau visas upes, visus kalnus, šalių vėliavas, galėdavau parodyti, kur kokia šalis yra, taip pat žinodavau, kiek toje šalyje gyvena gyventojų. Kai su tomis knygomis apie šalis susipažinau – susikūriau tikslą jas aplankyti. Atsimenu pirmuosius savo skrydžius – į Graikiją, Egiptą. Tai buvo kelionės, kurių be galo laukiau, keli mėnesiai prieš kelionę jau negalėjau nustygti vietoje.
Tačiau tuo metu, 2006 metais, nebuvo labai paprasta keliauti, tai kainavo didžiulius pinigus. Tad nuo tada pradėjau formuotis tikslą – susikurti gerą karjerą, kuri man finansiškai neapribotų galimybių keliauti ir pažinti pasaulį. 2009–2010 metais jau pradėjau galvoti apie tai, koks darbas neapribotų dirbti vienoje vietoje ir leistų užsidirbti tiek, kad nereikėtų limituoti savęs kelionėse. Tad aš šio tikslo iki šiol labai kryptingai siekiau, pastaruosius dešimt metų mano tikslas buvo tapti savo srities specialistu iš esmės tam, kad galėčiau daryti gyvenime tai, ką iš tiesų noriu. Juk laisvalaikis ir atneša didžiausią džiaugsmą, tiek man, tiek, tikiu, daugeliui žmonių.
Dar vieni mano kelionių kaltininkai, paskatinę aistrą keliauti – Vytautas Radzevičius su Martynu Starkumi. Jie abu man yra keliautojų idealai, smalsūs žmonės, kurie patys daug keliaudami geba savo turinį įdomia forma iškomunikuoti viešajai auditorijai. Manau, kad didžioji dalis Lietuvos keliautojų irgi buvo įkvėpti ir tebėra įkvėpiami jų kelionių.
– Tai galima pasakyti, kad tu savo gyvenimą kūrei taip, kad galėtum keliauti?
– Taip, ypač išnaudojant laikotarpį, kol dar nesu sukūręs šeimos, neturiu vaikų. Tuomet, greičiausiai, nebegalėsiu keliauti tiek, kiek keliauju dabar. Ir patys mano prioritetai jau bus kitokie. Kuriu savo gyvenimą taip, kad nesigailėčiau, jog gyvenime neišnaudojau visų galimybių.
